2022.08.12 Žiobiškis - Rokiškis 14.3km
Vakar tikrai rimtai pavargau. Ir nerimas apėmė dėl prognozuojamos karštos dienos. Pati sau paliepiau atsikelt kuo anksčiau, nesikrapštyt ir išeit anksti. Taip ir padariau. Atbudau anksti, kažką suvalgiau, aptvarkiau savo miegojimo salę ir 7:05 iškeliavau. Man tai neregėtai anksti.
Takas eina pro mano nakvynės vietą. Tai tik pamojuoju Žiobiškiui ir keliauju. O pamoju kapinėms, nes šalia jų nakvojau.
Kol kas netgi šalta, tik +12. Bet neapgaus manęs, neprisirengsiu. Ir einu su trumpom kelnėm ir bliuskute. Ir todėl skuodžiu kiek pajėgiu, kad dantyt nekalentų. Ir likimo ironija, vakar taip reikėjo šešėlio, jo beveik nebuvo. Dabar saulytės noriu, o einu per gražų mišką. Ir kada gi man bus gerai? Ogi, kai nutrenksiu į kampą šią kuprinę. Koją apsiklijavau sėkmingai, visai neskauda. Beje, pasikeičiau kojines, brangias žygio kojines į kuprinę ir apsitempiau pigiomis. O jos šiuo atveju tinka puikiai.
Oras sparčiai šyla. Išeinu į laukus. Ką reiškia anksti eit: laksto stirnos, net kiškutį mačiau, rėkauja gervės, laputaitė nusinešė uodegą į avižų lauką.
Kojos tingi eit, na, kas tie 14km, strykt ir tingėdamos numins. Bet nuotaika puiki, dūšia kyla į padanges. Kai einu pirmą dieną, tik prisėdu ir op vėl skubu, kažkaip neramu, lyg kažkur pavėluosiu. O vėliau vis ramiau prisėdu, spoksau į tolius, nė nežinau apie ką svajoju.
Kai pamatau rodyklę kairėn ir, jei šalia yra nors keli medžiai, sunerimstu, prisiminus vakarykštį Jurgitos perspėjimą. Čia jau miškas ar ne? Ar ši rodyklė klaidinga, ar ne? Nors pagal žemėlapį puikia žinau, kad dar ne tas miškas. Šiandien KML žemėlapį pasileidau tik pradėjusi eit. O tai dar nepasileis, kai prireiks.
Kelias smagus, vaizdai gražūs. Prieinu ir tą mišką. Greit prieinu tą abejotiną vietą. Suprantu, kad kažkas ne taip, nes išeinu į sankryžą, o ženklo stulpelis stovi "nugara" į mane. Ir, aišku, rodo kairėn. Žemėlapis tikrai rodo dešiniau eit. Pikta, kad pasukus dešiniau labai ilgai neatsirado Kriauklė. Jau neramu, nors ir esu tikra, kad einu gera kryptimi. Pagaliau atsirado ženklai, kilometrų liko nedaug.
Bet eit sunku. Tik šilčiau ir aš darausi guminukė, šlept šlept. Bet po valandos ateisiu.
Ir tikrai po valandos įeinu į Rokiškio Kalvarijų taką. Istorikai sako, kad Rokiškyje buvo 14 stočių Kryžių kelias ir veikė jis iki 1914m. Man rodos, išlikę tik dvi. Jas tvarko ir prižiūri, kaip ir didžiulę teritoriją aplink, Velykalnio bendruomenė, o jų vadas tai mano šios kelionės angelas sargas Stasys. Prisipažįstu, vieną nuotraukytę nukniaukiau iš Vikipedijos...
Mano kelionė eina į pabaigą. Prisėdu ant suoliuko, apgalvoju visas tris dienas. Labai labai esu savim patenkinta. Kad ėjau su kuprine, kad nakvojau, kur radau, kad pajėgiau visa tai. Kad esu laiminga.
Prieš du mėnesius nė pati netikėjau, kad tiek nueisiu...
Rokiškyje šiandien prasideda Ralis. Centras uždarytas. Tiek to, antspauduką pasiimsiu kitą kartą, kai atvažiuosim, tikiuosi dviese, baigt eit šią atšaką iki Salų. Dar ir pasivaikščiosim ,pasidairysim. Buvom ne vieną kartą, bet senokai. O miesteliai gražėja, tvarkosi šuoliais.
.
Ilgai užtrukau, kol aprašiau paskutinę dieną. Tiesiog sukūriau tinklaraštį, kad būtų patogiau rašyt, o ir skaityt. Dar daug ten reik išmokt ir atrast. Rašau daugiausia sau. Net juokiuosi, kad einant reikėtų įsijungt diktofoną, tiek kyla gražių ir man pačiai įdomių minčių. Deja, lengvai atplaukia ir nuplevena dar lengviau
Per tą laiką nusipirkau naują kuprinę. Ėjau, rinkausi, matavausi. Vis sau kaliau, kad aš nerimta ėjikė, kad reik ieškot pigios. Deja, pamačiau raudoną, pasimatavau, rodos, prigludo prie manęs taip patogiai. Et...
Na, jau kitą sykį nedrįsiu verkt, kad spaudžia, tempia, jei taip ir atsitiktų.
Komentarai