Praėjo trys savaitės nuo praeito ėjimo Camino ir man jau taip norisi eit. Smagu pomidorus genėt, smagu agurkus skint, nelabai smagu skint pupeles, bet valgyt laaabai smagu. Bet vis tiek noriu į Kelią. Algis sirguliuoja, lūkuriuoju, kol galės važiuot kartu ir staiga sumąstau, kad galiu ir viena važiuot. Rokišky gyvena Rasa. Paprašau, kad nuvežtų mane į Papilį, kaimą, kuriame baigiau eit praeitą kartą. Ji sutinka ir planas galvoj guldosi greit. Reik didesnės kuprinės, gi ir drabužių pamainą, ir maistą reiks temptis ant kupros, Algelis neatvež. Turiu tokią seną. Guli numesta gal 10m. Galvoju, kuo ji man neįtiko. Bus gerai, neišlaidausiu. Tuoj prikemšu ją pilnutėlę. Siaube, vos pakeliu. Lekiu svert. Hmmm, tik 5.4kg. Iš kart pasirodo ne tokia sunki. Reik maudymuko. Ieškau seno be jokių ten įdėklų, kad tik mažiau vietos užimtų. Radau,net pati nustebau, kad tebeturiu. Dar labiau nustebau, kad į jį įsigrūdau. Nuotaika iš kart pasitaisė!
Kitą rytą daiktai į mašiną, aš iš paskos ir išriedu. Dar prasuku pro Rūtos namus, palieju gėles, labai patenkinta savo pareigingumu dumiu lauk iš miesto. Diena graži, nuotaika irgi. Žiūriu rodyklė kairėn į Pranciškonis, čia pat dešinėn į Purnuškes. Tai kur dabar patraukt? Kol mąstau, ar dar rūpi purnuškės, ar priimtų pranciškonys, nulekiu gerą kelio gabalą ir svarstymai nereikalingi. Netruko pralėkt pora valandų ir aš jau Rokišky. Rasa puola vaišint pietumis, man rūpi greičiau važiuot toliau. Bet seniai nesimatę, palepėt labai gera. Išsiruošiam už geros valandos. Dar gabalas nuvažiuot ir startuoju aš tik 14val. Iki nakvynės vietos turiu nueit 20km. Nėr labai karšta, turėtų tamsa einančios neužklupt.
Mano šio ėjimo angelai sargai Rasa su Stasiu niekaip nenori paleist manęs vienos eit. Sako, kaip čia dabar, mes nuvažiuosim ir tu liksi vidury gatvės vienų viena. Apsikabinam, atsisveikinam ir lieku. Jiems gal kvailai atrodo, kad atsitrenkiau tiek km iš Vilniaus, kad eit per laukus. Man ir pačiai kartais taip atrodo. Nemoku paaiškint, kodėl Camino eit taip traukia, labiau, negu kitokiais maršrutais, kurių esam išbandę daugybę.
Ir iškeliauju. Skubu. Einasi gerai. Pora pirmų km nuėjau kaip man tikrai greit, 11min/km. Gamta jau kitokia. Mažai gėlių, nors prižvejojau nuotraukoms. Nečiulba paukščiai. Bet gražiai banguoja javų varpos. Spalvos aplink tokios ramios brandžios. O dangaus grožis. Nenusakomo žydrumo, pilnas debesėlių visokiausių.
Praeinu daug tuščių sodybų. Arba neapleistos, bet matyt lankomos savaitgaliais. Daug gražių senų medinukų. Kad nufotografuot žavias svirno duris net išdrįsau įlįst į kiemą. Pakelėje ne mediniai kryžiai, o metaliniai ant betonino pagrindo. Kiekvienam kampe kažkas savito.
Jau norėtųs prisėst. Matau priekyje miškelį. Tikiuosi pasėdėt šešėlyje. Aha kaip ten ta viltis? Įeinu į miškelį ir iš kart prasideda balos. Iš pradžių tokios draugiškos, apeinamos. Vėliau didžiulės, reikia bruktis į apžėlusį kelkraštį. O kelkraštis siauras, toliau kažkokia pelkė. Linguoju, lankstausi, kad tik neįgriūt į tas purvinas balas. Jau netoli matosi žolė. Gerai būtų. Kai prieinu arčiau, pamatau, kad tai tos pačios didžiulės balos tik apaugusios ryškiai žaliais maurais. Dar labiau nesinori į jas pūkštelt. Sustojau prieš dilgėlių sieną ir puolė armija uodų, kumelmusių ar dar kokių kandančių. Kojos per sekundę atrodė juodos, tiek pritūpė tų padarėlių. Gal dilgėlės geriau, kad tik judėt. Brukausi šitaip gal keturis km. Gal ir daugiau. Jau rimtai išvadinau save kvaiša, nusipirkusia brangius žygio batus ir sukišusia juos į tokius purvynus!
Baigiasi balos, prieinu iš tikro žolėtą apaugusį taką. Net pamaniau, gal sugebėjau paklyst. Na, nėr tako. Išlaviravau ir ten. Vis lengviau, negu per balas. Žolėse ir ženklas sumėlynavo. O mano mėlynas megztukas tapo žaliai taškuotas. Nuleidi rankas duria. Sustot nusivalyt negaliu, puola armija. Po galais, nuėjau 9km, nebuvau prisėdusi. Tik išėjau iš miško, atsisėdau vos ne ant kelio. Dzin kad saulė, sušalau tuose šešėliuose ir pavargau. Ir daug laiko sugaišau. Bet koks liūdnas būtų kelias be siurprizų!
Trepsiu toliau. Kur ne kur matau rantuoto bato atspaudus. Žinau, kad nakvos dar viena ėjikė. Matyt, ji eina priekyje. Kažkaip gerai nuteikia tie pėdsakai. Debesiukai vis uždengia saulę, ne taip ir karšta eit. Ir 21val. atpėdinu į Panemunį. Susirandu nakvynės sodybą keistu pavadinimu "Bisturynė". Stovi ji ant Nemunėlio kranto. Pilnas kiemas baidarių. Šeimininkė nuveda į kambarį. Valio, man atskiras. Parodo dušą, virtuvę. Aš noriu geeert. Mat, kažkur pamečiau gertuvę. Ir vos ne 10km atėjau be vandens. Gerai, kad tempiausi daug agurkų. O jau norėjau ištrenkt, kad kuprinė būt lengvesnė. Beje, supratau, kodėl nemėgau tos kuprinės. Jos diržai per plačiai įtaisyti, eina priekyje per rankas. Negaliu rankų nei pakelt, nei kokį uodą pritrėkšt, jei ant kitos alkūnės tupi. Teks paišlaidaut ir kuprinei.
Nė nesitiki, kad tik šiandien atvažiavau iš Vilniaus ir spėjau nueit tuos 20km.
Išsimaudau, užkandu, susirangau lovoj.
Jau kad rašysiu, tai rašysiu. Bet akytės klapt klapt. Dar per langą pažiūriu į pilnatį ir nyru į sapnų karalystę.
Ir kaip be gėlyčių? Yra! Ir žalčiukas dėl gražumo
Komentarai