2022.07.13 CL Sodeliškiai - Biržai 17km

 

Pernakvojom poniškame dvare. Mums ten labai patiko, net nežinau kodėl. Šalia yra Senovinės technikos muziejus, Algis jį apžiūrėjo, sakė įdomu. Dar yra lamų, elnių. Visko neištikrinom. Po pusryčių aš griebiau kuprinę ir į Kelią. Laukia nemažai km ir daug saulės.

Pradžioj kelio pora km asfaltu. Greit pabosta, bet laukia Kirkilų bokštas bei ežerėliai. Buvom prieš 4m. Tikrai gražu. Nuo Biržų ir užsikabinom rinkt magnetukus. Ir ieškot įvairiausių įdomių vietų. Magnetukai seniai surinkti, mes gerokai aptingę. Bet Kelias vėl priminė kaip smagu pasibastyt, pasižvalgyt.  Taigi šiaušiu asfaltu, pasuku į mažesnį keliuką. Einu pro išpuoselėtus laukus, gražūs gėlynai, milžiniški akmenys. Pro tokius gražuolius negaliu praeit nepasėdėjusi. Poilsio dar nereik, bet taip gražu, tiesiog žiopsau. Viskas labai primena golfo laukus. Tik pradėjus eit tų grožybių pabaigoj randu kažkokios įdomios technikos, nė nežinau kas tai. Galvoju, grįžusi pasiūlysiu Algiui atvažiuot. Nors pasakys kas čia.

Tapu tapu ir jau seniai pamirštas asfaltas, keliukas susiaurėjo, įlindo į krūmus, smagumėlis eit. Va, jau ir apžvalgos bokštas nosį iškišo. Man tai pats gražiausias bokštas iš mūsų aplankytų. Ir vaizdai nuo jo puikūs. Ten susitinkam su Algiu, kartu apeinam ežerėlių taką. Aš dar užlipu į bokštą. Pamenu, kad vaizdai iš viršaus puikūs. Ir tikrai, teisingai pamenu. Jie užburiantys. Žaluma ryški lyg su fotošopu būt pataisyta. Ir ne tik čia. Visur. Kad jau žalia, tai ryški. Kad jau upelis, tai platus. Lietus ir gerus darbus daro, ne tik balas po kojom.

Kitas pasimatymas bus prie Astravo dvaro.

Nuo ežerėlių paeinu žvyrkeliu ir pasuku į pievų taką. Kaip jau įprasta šiomis dienomis, vietomis visai šlapia, slidu. Vis tiek smagu. O gerą gabalą teko eit tarp man iki pažastų ištįsusių žolių, gerai, kad ne dilgėlės. Žolynai tankūs, susipynę. Statau kojas kažkur, nematau savo pėdų. Bet ištisai girdžiu trakšt trakšt. Garsas pažįstamas: sraigės. Jei namie kartais ir pasidžiaugiu, kad trakši, pvz., po mano agurkų daigų sunaikinimo, tai čia ant jų nelipčiau. Deja, nieko nesimato. Po poros km žolės retėja, traškesiai dingsta, nes sraigutės saulėje tai jau nebūna. Pagal laiką turėčiau artėt prie dvaro. Bet prieš tai pagaliau dideli medžiai ir po jais yra kur prisėst šešėlyje. Jetau, kaip gera.

Šiandien sutikau tik stirną. Bet va, dar karvės. O vienos tešmuo ooiio, tikrai kaip didelis kibiras. 

Tikrai po poros km randu dvarą ir laukiančius Algį su Pūkiu

 

 Astravo dvaras renovuojamas. Tad pasėdim parke, pasilabinam su liūtais., kurie yra savo pirmtakų kopijos. Originalai gal 1938m. padovanoti Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejui, kur iki šiol ir stovi.

Prie dvaro prasideda pėsčiųjų tiltas per Širvenos ežerą. Vienas ilgiausių LT. Pereinam visi. Jau ir Biržuose. Algis su Pūkiu pėdina atgal prie mašinos, aš keliauju paskutinius km link bažnyčios.

Džiaugiuosi, kad Biržus gerokai apžiūrėjom prieš kelis metus. Nes po nueitų beveik 20km nelabai norisi dairytis į įžymybes. Bet bažnyčią apeinu. Tokie gražūs rožynai. Man labai patinka paminklas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę. Autorius R. Antinis. Sovietai po karo jį susprogdino ir čia pat užkasė. Skulptūros likučiai iškasti 1988m. Pagal juos atkurta skulptūra stovi aikštėje, o senoji saugoma šalia

Užeinu į bažnyčią. Ant durų kriauklės ženklas. Ir kaip man pasiseka! Viduj baigiasi gal Pirmosios Komunijos suteikimas, žmonės išeidinėja, o aš paprašau antspauduko. Kunigas ( vėliau prisistatė, kad klebonas) paprašo palaukt, kol susitvarkys ir eisim į kleboniją. Gausiu antspauduką į Piligrimo pasą bažnyčioje.

Leidžiu sau iki nakvynės vietos nuvažiuot.Tai bus Biržų kempinge.

Vaizdas gniaužia kvapą. Maniau, tik pajūry tokie saulėlydžiai. Gaila, nuotraukoj ne taip gražu. Bet taip noris tų prisiminimų. Kuo ilgiau jais džiaugtis. Kuo daugiau papasakot vaikams, draugams ir visiems, kas nori klausyt ar skaityt. Kad džiaugtųsi kartu.

Išvakarėse svajojau aplankyt Biržų arbatinę, kurią prisimenam iš praeito karto. Dar planavom kažką pamatyt. Bet aš kažkodėl noriu išsitiest ir jokių arbatų nors ir pačioj gražiausioj arbatinėj. Šį kartą nakvynė kempinge, tokiam mediniam namelyje. Svarbu, yra lova, dušas...

Atrodo, prisipiligrimavau.

 Matosi ežeras. Sėdžiu laiminga ir žiūriu. Algis atnešė kavos. Balius!

Pasuku galvą į kitą pusę, o ten tooks saulėlydis. Griebiu fotoaparatą, atsiprašau, telefoną ir skutu į pakrantę. Manot, buvau pavargusi? Gal, nepamenu.

Ir vėl eidama klupinėjau, stiebiausi, lenkiausi prie visokiausių augalų, neiškenčiau. Dar žydi daugybė augalų, mano nuostabai, net aguonos, kukliais žiedeliais pasipuošę grikiai, einant pro kaimus, galva net sukasi nuo saldaus liepų kvapo. Prie mūsų namo Vilniuje irgi žydi didžiulė liepa, bet kvepia gal perpus silpniau. Negi dėl to kaltas miestas? 

Turėjo būt 17km, gavosi beveik 20. Pavargau, bet ir laiminga esu. Kūno nuovargis greit praeis (ryt vėl eisiu į Kelią, tegul tik pabando nepraeit), o dūšia dainuoja.