2026.04.12-16 Latvijos pajūrio taku Ragaciems - Kolka (110km)

 Kai kovo mėn. buvom Kemeri žygyje, gyvenom Ragaciems, Jurmalos pakrašty. Vaikščiojau ten pajūriu užkandusi žadą kaip gražu. Pamačiau Jūros tako ženklus ir sugalvojau, kad noriu nors mažą atkarpą praeit šiuo taku. Apsižiūrėjau, kad nuo Ragaciems iki Kolka rago yra apie 110km. Kolka ragas tai iškyšulys ties kuriuo susilieja Rygos įlanka su Baltijos jūra. Ir nenoriu laukt šiltų orų, kai ten krebždės poilsiautojai. Tai balandžio mėnuo man idealiai tinka. Pradedu žiūrėt kalendorių ir pati nustembu, kad kiekvienam šio mėnesio penktadieniui mes turim bilietus į koncertus. Nupirkti nemigo naktimis gal sausio mėnesį, įrašyti į kalendorių ir tyliai laukia savo eilės. Na,nepamiršau aš jų, bet nežiūrinėjau datų ir nemačiau, kad taip gražiai išdėlioti po penktadienius. Dar visokie vizitai, kiti reikalai. Ir randu tik vieną laisvesnę savaitę, o ji čia pat. Puolu ieškot nakvynės kažkur trasos viduryje, šiuo metų laiku, aišku, pasirinkimas didžiulis. Akys užkliūva už pirmo booking pasiūlymo. Bet juk reikia apžiūrėt daugiau, gal ką geresnio rasiu. Radau ir pigesnių, ir didesnių. Pora dienų sukau ratu per tą galybę apartamentų ir kažkodėl visus lyginau su tuo pirmu pamatytu nameliu. Jis senas medinukas su gražia veranda, kiek suprantu, su gera virtuvėle, nes kur aš kepsiu savo pusryčių kiaušinienę, o, svarbiausia, visai prie pat jūros. Tai jį ir užsakiau. Taigi, penktadienį bal.10d. į Narmontaitės spektaklį, šeštadienį į mielą ketvirtosios anūkės Miglės gimtadienį ( ir ji mane jau praaugo, kažkokia milžinų karta). O sekmadienį, bal.12d. iš pačio ryto, t.y., 10val., išriedam link Latvijos. Privalom grįžt ketvirtadienį, nes penktadienį eisim į buvusius Kongresų rūmus klausyt Rinkevičiaus orkestro, Mahler 5 simfonijos. Dar atvažiuos draugės iš Kauno, tikrai bent viena nakvos pas mus. Tai penktadienį apsikuopt namus, pagamint valgyt ir atsiverst iš žygeivės į koncertų lankytoją. Vakare į koncertą. Man tai jau atrodo labai neįprastai intensyvus grafikas. 

Kelias neprailgo, nuotaika puiki, greit mes atsidūrėm prie Ragaciems švyturio. Startuoju 14:30, noriu nueit bent iki Plienciems, t.y., 16km. Jei pasiseks daugiau, puiku. Bet turim nesusivėlint atvykt į savo namelį. Dar pakeliui kažkur užsukt pavalgyt. Sekmadienis, turėtų bent dalis kavinių dirbt. Pradedam eit visi trys. Kai Algis nusprendžia grįžt, nuėjus apie 4km apsižiūri,kad telefoną paliko mašinoj. Na, pajūry nepaklys ir be telefono. Prisaikdinu, kad paskambintų, kai ras mašiną bei telefoną ir išsiskiriam.

Jūra tokia pat graži kaip kovo mėnesį, kranto smėlis kietas, eik ir norėk.

Paukščiai ne taip mielai pozuoja, bet jų yra sočiai.

Šiaušiu tolyn, džiaugiuosi, kad judu greitai, viską suspėsim. Tik po galais, kur tas mano ponas taip ilgai. Gaunu žinutę, atėjau, bet negaliu paskambint, bet tuoj susitvarkysiu. Sulėtinu tempą, laukiu. Už kokių 10min.jau paskambino. Tele2 turi kažkokį sumautą pokalbių kreditą, kuris buvo išnaudotas. Kol surado priežastį, praėjo laiko. Paplepam, sakau vėl greit lėksiu pirmyn. Bet šauna gi man mintis apie google maps. Paprašau, kad susivestų maršrutą iki susitikimo vietos. Vėl skambutis, žemėlapiai neveikia. O be jų kaip mane ras, namie nežiūrinėjo jokių žemėlapių, atlaso mašinoj neturim. Jau prisėdu, nes suprantu, kad, jei nesusitvarkys, teks grįžt. Pasėdžiu ir... einu atgal. Vis tik nuėjau 9km, tai reiškia, kad dvi valandas eisiu atgal. Kai liko gal 4 km, nelemti žemėlapiai buvo sutvarkyti. Bet jau nusispjoviau į tuos planus, dar sykį nesigręžiosiu.

Koks skirtumas kur eit. Gražu, smagu

Apsamanojusios kopos

               

Piešinys už nugaros primena kopų nuotrauką

Atėjau į mašiną, smagiai pasijuokėm iš kvailų nuotykių ir riedam ieškot kavinės. Sutariam, jei pakeliui nieko nerasim, užsuksim į Apšuciems Villa Anna, kurioje nakvojom prieš pora metų Tukums žygio metu, ir labai skaniai ten vakarieniavom.

Taip ir nutiko, kad atsidūrėm Villa Anna. 

Ir, pasirodo, kokie mes pastovūs ar neįdomūs. Megztinis tas pats, kokteilis panašus😉.

Maistas čia atpigęs, o gal kitur pabrango, o čia ne, bet skanu kaip ir anksčiau. Šefas tas pats. Pavalgėm ir jau be sustojimo riedėsim iki savo Kaltene.

Prieš 2 metus

Dabar

Atvažiavom, o čia dar geriau, negu nuotraukose! Jūra už kokių 40m, apartamentai jaukūs. Tikrai juose viskas ko reikia yra. Ir pro langą matosi jūra. Matysim saulėlydį. Tik kodėl ta saulė mums už nugarų, gi jau vakarėja, tikrai neapsisuks, kad nusileistų jūroj, kaip lietuviška padori saulytė. Greit susimetam maistą į šaldytuvą, naktinukus į lovą ir aš lekiu į pajūrį. O Algis lieka pasnaust. Aš dar svarstau, nuo kur reikėtų ryt pradėt eit. Kilometrų planą viršijau, bet reikiamo taško nepasiekiau. Kadangi, žygiuose aš pati sau ponia, tai ponia užskaito šią dieną už pilną ėjimą ir ryt pradėsiu nuo patogios, t.y., arti jūros vietos tarp Plienciems ir Engure.

Saulėlydžio atgarsiai. Saulė nusilleido kažkur kairiau. Bet, ar tai reiškia, kad pro langą matysim saulėtekį? Sunku sugaudyt tas puses.

2026.04.13

Ryte kepu skaniąją kiaušinienę, skaniai valgom, žiūrėdami pro langą į jūrą Saulė šviečia, pasivaikščiot kviečia. Stojam Engure miestelyje prie pat jūros. Bet dar pasidairom kavos. Ankstoka, viskas uždaryta. Ai, nelabai ir norėjom. Vyriukai truputį mane palydi, atsibučiuojam ir keliauju pirmyn. 

Čia Algis mane fotografavo, jis mane ten ir mato kaip skruzdėlytę. Jo nuotrauka, tai žino, ką sako. Belieka sutikt. Koks gražus tas pajūris. Tai gofruotas smėlis, tai akmenukai ar didžiuliai rieduliai. Ir daugybė paukščių. Ne visus net pažįstu. Nustebino baltųjų garnių gausa. Tik jau tokie bailiukai. Sulėtinu, kai juos pamatau, tikėdamasi prieit nors kiek arčiau. Deja, Tik priartėju, jie paskrenda kelis metrus tolyn. Reiks kitą sykį Čepulio maskuotę pasiskolint.

Pakrantėj daug suoliukų. Net negaliu išpildyt piligrimų priesako, kad pamačius suolą būtina sėsti. Tiesa, čia ne piligrimų takas. Matyt, daug tinginių ateina. Aš prie jų, ant to žalio suolo tiesiog būtina pasėdėt.

Čia ne apie mūsų Nidą. Tai Nida Latvijoj, prie pat sienos su LT. Ten baigiasi latviškoji Jūrų tako dalis. O gal imt ir nueit iki tos Nidos. Taigi, ryte, kol kojos lengvos, kyla visokių keistų minčių

Ir vėl tas jūros šviesus mėlynumas. Niekad tokios spalvos jūros nemačiau LT. Gal kad čia negilu, gal šioj įlankos pusėj šviesa kitaip krenta. Tik įdomu kaip poilsiautojai čia vasarą maudosi. Paguli ant kokio akmens ir pūkšt vandenin? Ar tiesiog pasivolioja? O gal eina iki horizonto, kad rasti kur giliau? Na, vasarą vargu ar čia atsidursiu. O dabar akių negaliu atitraukt nuo to grožio. Einu ir džiaugiuosi, kad pasiryžau atlėkt. Ir kad mano kompanija neatsisakė palydėt.

Paukščius išvaikė vėjo malūnai. Supratau, kad artėju prie šios dienos tikslo Mersrags. Ir kojos jau sako, kad nori poilsio. Bet dar mažiausiai valanda ėjimo, o gal ir pusantros, nes stoviniuoju vis dažniau. 20km nuėjau sparčiai, o toliau jau atėjo nuovargis. Tikėjausi, kad būsiu stipresnė, juk kas rytą sparčiu žingsniu mane veda šuo. Deja, tiek anksčiau, tiek dabar 20km nueinu nesunkiai, o vėliau jau noris poilsio. Bet kažkaip pusvalandį sėdėt neišeina. Reiks išmokt.

Mersrags turiu susirast švyturį (latviškai baka) ir laukt Algio. Beje, baka kroatiškai yra močiutė. Tai gal močiutė ir yra anūkų švyturys?

Kirba mintis, kad mes prie to švyturio kadaise buvom kažkurios kelionės po Latviją metu.

Kiekvieną kartą artėjant finišui apima jaudulys, ar susitiksim, ar abu į tą pačią vietą atkeliausim. Aš jau einu per miestelį ar kaimelį. Vien privatūs namai, poilsiavietės. Mano supratimu, dar kokie 5km, negi visas likęs kelias bus tarp namų. Išėjau į kelią, kuriuo turi atvažiuot mano gelbėtojai. Gal jau ir atvažiavo. Taigi pavijo jie mane, kai liko gal 300m iki tikslo. Kiba už krūmų laukė, kad pasišaipyt ir nepavėžėt.

Atvažiavę į parkingą, prisiminėm tą švyruriuką. Na, tikrai žemas kažkoks. Jis atsidūręs kempingo teritorijoj, neprieisi. Nors parašyta, kad galima lankyti ir užlipti kasdien. Vis tiek nelipčiau, nėr ko sukt galvos. Daug smagiau pamatyt namelį su širdute, na, iš tikro jokios širdutės ant durų nėra, šiuolaikinis wc. Švaru, net popieriaus ruloniukas kabo, kas mane vis dar stebina. 

O išėjusi ant stalo randu du gražius puodelius kavos. Jetau, tobula ėjimo pabaiga! Ir kava puiki. Kaip gerai, kad prieš tai nepastebėjau kavos automato, nebūčiau tiek striksėjus iš džiaugsmo. Nupėdinau 28km, tikrai jau noriu į mašiną ir keliaut į gražųjį namelį. Algis dar nuėjo pasižiūrėt Velnio akmens, aš kažkodėl nėjau, likau sėdėt ir spoksot į jūrą. Mat, neužteko visą dieną ją regėt.

Grįžę pasišildom vakarienę, skaniai sulapnojam. Aš įsitaisau lovoje su knyga. Puikumėlis. Man rodos, apsikabinus knygą ir užmigau.

2026.04.14

Pabudau brėkštant. Versdamasi ant kito šono pramerkiau akį ir pamačiau už lango ne vien pilką, bet ir rausvą spalvą. Oooo, negi saulėtekis? Šokau iš lovos, gi tikrai visas horizontas rausvas. Dar vienodai rausvas, reiškia turiu kelias minutes apsirengt. Greit greit tempiu ant savęs šiltus drabužius, gi telefonas rodo, kad šiuo metu visas 1*C, pasiruošiu kavos ir dumiu lauk. Kurmis tik tingiai galvą pakėlė. Atsisėdau ant suoliuko ir spoksau, bandydama atspėt kurioj vietoj ta karalienė pasirodys. 

Net kvapą gniaužia belaukiant. Kažin kodėl saulės tekėjimas ar nusileidimas taip veikia mus? Kažkokia magija. Gurkšnoju kavą, spaudinėju foto mygtuką, gėriuosi. Ir čia pamatau bemojuojančią kažkokią žmogystą su pončo nuo lietaus (taigi giedra). Iš kur? Aišku, ateina ir prisėda šalia. Vyriškis kokių 50 ar 60m. Kalbina latviškai, vokiškai, angliškai. Paskui jau rusiškai prabilo. Buvęs advokatas, bent taip sakė, vieną dieną viską metęs Rygoj ir atsikėlęs čia gyvent. Tapo, kažką daro iš medžio, remontuoja ir, sako, kaifuoja. Tyliu. Mintyse veju jį tolyn. Bet kur tau. Matyt, kartais kaifui trūksta paplepėt. Siūlosi su manim kokius 15km praeit. Mandagiai atsisakau. Visą laiką akys įsmeigtos į jūrą. Jau kaip gerai, kad pabudau.

Grįžtu trobon, čiumpu Kurmį ir einam pasivaikščiot. Čia mankšta prieš tuos 30km, kurie laukia vėliau. Saulytė šildo, visai smagu pajūry. Kurmis laksto, kiek šniūras leidžia, jam irgi smagu.

Netoli mūsų, pasirodo, stovi graži mūrinė bažnytėlė. Pas mus kažkiek panašių galima pamatyt šiaurės Lietuvoj. Pirmoji šioje vietoje buvo pastatyta dar 1567m., beje, medinė. Dabartinė pastatyta 1848m. Tik namie grįžusi paskaičiau, kad ji būna atvira. Bet su Kurmiu nedrįsau nė į šventorių užeit. Nors senas kapinaites apėjom.

Saulytė danguje

 

ir mūsų lange

Grįžom, pusryčiaujam. Maistą atsivežiau iš namų. Apsižiūrėjau, kad arti parduotuvės nėra. Kavinių nurodyta daug, tik jos sezoninės. Prisiminiau Laplandiją, kur nuo rugpjūčio 15 d. baigiasi sezonas ir beveik visos kavinės uždaromos arba veikia tik dienos metu, matyt skirtos dirbantiems aplink. 

Tai čia dar ne sezonas, situacija panaši. Na, atstumai mažesni, labai norint galima 30-40km pavažiuot. Bet, einant apie 30km per dieną, prisipažinsiu, ne tolimos kavinės vakare galvoj. Kadangi nedraugauju su daug prieskonių, tai kiekvienas valgymas kavinėj ir taip iššūkis, nes rasti patiekalą be česnakų ir raudonėlių sunku. Siūlo makaronus ar blynus, aš jų irgi vengiu. Tai tokiai išrankiai poniutei belieka prieš kelionę paplušėti virtuvėje, prisikraut pilną krepšį ir tikrai puikiai maitintis kelionės metu. Jei tik randam kokią veikiančią kavinukę, mielai apsilankom, bent kokteilių pasiurbčiot.

Šiandien sugalvojau eit priešinga kryptimi. Išeisiu iš namelio ir žygiuosiu iki Mersrags, kur vakar baigiau, bus apie 20km. Algis mane pasiims ir važiuosim bandyt laimę kavinukėj, kuri parašyta, kad dirba. Iš ten Vyriukai namo, aš pareisiu dar apie 10km.

Oras vėl puikus, saulė nestiprus vėjas. Tik dabar einu į saulę, akys nedėkoja. Ir kažin ar atlaikys mano apsauginis labai senas kremas. Iš karto pasakau: atlaikė. Neverta kasmet pirkinėt naują, kas penki irgi neverta😁. Greit prieinu molą, kurį gerai matom nuo savo namelio, ir traukiu tolyn. O ties Kaltene oho kokia akmenuota pakrantė. Bet pliažas gana platus, pakanka vietų patogiam praėjimui.

Pakrantėje akmenis keičia žolės, na, nendrės gal. Labai panašiai išrodo į visus tuos brangius miskantus, soruoles, tokias, kurias perkam į savo sodus. Aišku, vasarą jie gražesni, bet dabar vaizdelis panašus būtų.

Koks gražus derinys akmenys su smėlio raštais.  Kad taip parsitempt namo tokių riedulių. Kaip gražu būtu. Labai mėgstu akmenis, deja, parsivežt galiu tik mažus bei mažylius. Gal ir gerai, dabar einu ir džiaugiuosi vaizdais. O tai lyginčiau ar čia gražesni akmenys, ar namie.

Netrukus priėjau paukščių stebėjimo bokštelį. Skaičiau apie jį, svarsčiau ar kartis į viršų. Betgi jis visai žemas, aišku, lipu. Na, nuo žemo bokštelio tokie ir vaizdai. Ir paukščių matosi tiek pat kaip iš pajūrio. Vis tiek smagus paįvairinimas.

Kėdė

Radau ir žibuoklių. Keista jas matyt pajūry, o įdomu, kodėl dauguma jų rožinės. Tiesa, nuotraukoj daugiau melsvų. Dar radau paplūdimio ruožą, padengtą mėlynu smėliu ar moliu. Gal čia tas gydomasis? Vistiek nesirengsiu ir netikrinsiu. O ir stengiausi apeit tas mėlynes, o tai batai dar prilips. 

Šilta, striukę jau nusivilkau ir rankoves pasiraitojau. Bet jau žinau, kad už valandos skubiai reiks apsirengt. Kai patraukia vėjelis nuo vandens, tai tuoj ataušina.

Atrodo, vaizdai menkai keičiasi, bet taip nėra. Tai vandeny žaidžia saulės zuikučiai, tai kokia valtis puošia krantą, akmenų skulptūros, smėlio raštai. O kur dar paukščiai. Visai nenuobodu eiti.

O kad būtų įdomiau, priėjau medžiais užvirtusį pliažą. Ne bėda, kraustausi į mišką. Aplink daugiausia pušynai, smagu eit ir ten. Priėjau upelę, tekančią giliam griovy. Einu per tiltelį, upelės krantai kažkokie putoti. Jau perėjau, kai nušvito, kad čia visai ne putos. Atbula grįžau atgal (sako, reikia truputį atbulom paėjėt). Akurat, tai žiema tūno pasislėpusi! Va, čia tai siurprizas. Pasigrožėjau, pasidyvijau, pagyriau, kad buvo graži ir gera, ir paprašiau, kad nepamirštų laiku sugrįžt. Man žiema yra nuostabus metas, tai šiemet džiūgavau kiekvieną rytą.

Dar pažygiavus nuostabių pušynų takais, įėjau į Mersrags iš kitos pusės, negu vakar.  Ryte su Algiu susitarėm, kad iki švyturio neisiu, susitiksim gatvelėje miestelio pakrašty. O ta gatvelė pasirodė besanti miško keliukas. Kažin ar nebus draudžiama įvažiuot nuo miestelio pusės. Spartinu žingsnį, gal spėsiu išeit į tikresnę gatvę.  Bet už dešimties minučių tarp pušų sušmėžavo mašinytė. Tikrai smagu susitikt tokioj neaiškioj vietoj. Nuėjau 20km per 5 valandas. Visai neblogai. Ėjimo trukmę tikrinuosi, kad planuodama ėjimą gaudyčiausi, kiek užtrunku. Statistika apytikriai tokia: jei einu iki 20km, greitis 4km/h, jei 30km greitis tik 3km/h. Ilgesnis kelias, ilgiau ir pasėdėt norisi.

Taigi, pasidžiaugėm, kad  susitikom ir važiuojam į Roją ieškot kavinukės. Roja jau rimtesnis miestukas ar kaimas su centrine aikšte. O joje mūsų ieškoma kavinukė. Ir veikia. Iš tikro, tai gal valgykla, nes ten savitarna. Vitrinoje sudėti patiekalai, išsirenki pagrindinį patiekalą, tuomet salotas, bulves, kavą ir t.t. ir eini į kasą. Kainos pribloškiančios. Šnicelis per delną 2Eur. Tiesa, už priedus atskira kaina. Bet visa porcija iki 5Eur. Tai pavalgėm, pasikavinom ir aš susiruošiau žygiuot į Kaltenę. Ir čia kažkoks rūkas mušė į galvelę. Sugalvojau pasiimt Kurmį. Algis dar bandė atkalbėt. Ai, gi tik 10km, bus smagu. 

Kad būčiau žinojusi, kas manęs laukia, būčiau išėjusi viena. Bet kas būtų, jei nebūtų nesiskaito. Pamojuojam Algiui ir linksmai drožiam link jūros. Tik pradėjus eit įlindom į akmenuotą ruožą. Ne taip kaip anksčiau, o ištisi akmenys ir per juos reikia eit. Šlaitukas užlipt į mišką, deja per aukštas ir status. O Kurmis laksto kaip pamišęs, nesuprantu kas darosi. Gal kavinukėj pavogė kokių energetinių grybukų. Aš tik žiūriu kur statyt kojas ir meldžiuosi, kad ciucius nesugalvotų kur šuoliuot. Staiga jis tik strykt ir iš plyšio išsitraukia sudžiūvusią plekšnę. Bandžiau atimt, žuvytė nulūžo, o kas nasruose, tai jau neatimsi. Ir taip jis zylioja be sustojimo. Iš kažkur peša tas "kvepiančias" plekšnes. Ir vis sukasi nuo manęs, kad nelupčiau lauk jo grobio. Numojau ranka. Dar vis tempia mane prie vandens, po žuvyčių noris palakt. Ir vėl blaškosi visam plote. Ir vėl kažką tempia iš plyšių. Atsisuko pasirodyt, tai balsu juokiausi. Sugriebęs nemažą sudžiūvusį jūržolių kilimą, tas nutįsęs iki žemės kaip barzda, iš vieno žando kyšo plekšnės uodega, iš kito pora plunksnų. Norėdamas nesugalvosi. O balansuodama ant akmenų, bijau išsitraukt telefoną. Įkristų į kokį plyšį, būt jau nejuokinga. Taip ir liko šis karnavalinis kostiumas tik mano galvoj.

Ėjom tuos 10km geras 4 valandas. Radus didelių akmenų palei skardžiuką, užsiropščiau į viršų. Kažkurį laiką ėjom ramiai ir sparčiai. Bet prasidėjo Kaltenė. Pasirodo ji ištįsusi palei jūrą kokius 5 km. Ir keliose vietose pamiškės takas užpiltas, arba kabo lentelė "Privatipašums" (privati valda). Nori apeidinėk. Gerai, kad dabar ne sezono metas, visur tuščia, tai ir pašinau per tas pievas.

Parėjau į namus, o Algis klausia, ar prastų žuvų pirkom, iš kur tas kvapas. Ojei, Algis šiaip jau ne ką teužuodžia. Jei jau jis jaučia kvapelį nuo šuns, tai aš... Gerai, kad šuo niekada nelipa į lovą ne namie.

Bais laiminga buvau, paleidusi iš rankų pavadėlį. Tie 10km išsunkė labiau už prieš tai praeitus 20km.  Bet dar pastebėjimas sau. Pasėdėjom patogiai kavinėj, pavalgėm ir nuovargio neliko nė ženklo. Jei eičiau viena, ramiai dar 15km nueičiau. Na, su nuostabiąja kompanija truputį kitaip.

Užkandom ir mieliausia kelionyčių dalis - vakaras su knyga. Dar pradėjau žiūrinėt žemėlapį, kiek ir kur ryt eisiu. Ar pavyks nueit iki Kolkos rago. Pavyks, turi pavykt. Bet dar pažiūrėjau į šios dienos ėjimą. Ir vėl juokas balsu. Pasirodo, aš ėjau iš Rojaus į Pindarus, iš ten į Kaltenę. Žodžiu, išmetė mane iš rojaus, tai patraukiau pas pindarus, o galiausiai atėjau kaltes prisiimt.

Ką gi, nusikaltėlė vis tiek skaitys knygą. Po kiek laiko vyriukai išslinko į pajūrį pasivaikščiot. Aš įnikau į knygą, tik ate pasakiau. Po kiek laiko, galvoju, kad ilgokai jie vaikšto. Na, tegul vaikšto. Baigsiu knygą, jei negrįš, tuomet eisiu ieškot. Baigiau, už lango jau tamsu. Ahaaa, gal nereikėjo baiginėt tos knygos. Algio telefonas, deja, ant stalo. Nulekiu į pajūrį, tamsoka. Pašūkauju, nieko, tik bangų ošimas girdisi. Atsisuku į namų pusę ir nustėrstu: prieš mane tik juoda siena, nieko nesimato, visai nieko. Gerai, kad nelaksčiau į šonus. Tai pataikiau eit link namų. Lekiu namo, traukiu iš kuprinės žibintuvėlį, tokį ant kaktos, mažutį. Uždegu viduj visas lempas. Dumiu atgal. Nuo jūros nesimato tų mūsų šviesų. Dar parėkauju. Suprantu, kad naudos nulis. Ir ką daryt. Galvoju, jei kas nutiko, tai į kurią pusę pajūriu nuėjo. Bet protingesnė mintis, pamačius kokia tamsi naktis ir suvokus, kad mūsų kaime nėra apšvietimo stulpų ir be mūsų aplink tik tušti tamsūs namai yra, kad jie nepataikė nusukt nuo kopų. O kaimas ilgas, namai toli viens nuo kito. Ką aš daryčiau? Ogi, eičiau į kelią. Vėl lekiu atgal, sėdu į mašiną ir važiuoju į kelią. Tamsu beprotiškai. Į kurią pusę keliu sukt. Pirmiau į dešinę. Važiuoju lėtai, bandau kažką įžiūrėt. Priekyje pamatau pažemėj dvi gal akis, dideles, žalias. Na, Kurmis tokių konservų dėželių kaktoj tikrai neturi, bet spoksau su viltim. Ir tik priartėjus iki gal kokių 15m, pamatau du siluetus. Valioooo!!! Nežinau, kas džiaugėsi labiausiai šiuo susitikimu. Algis tikrai išėjo į kelią ir bandė eit visais keliukais link jūros, ieškodamas namų. O keliukų daugybė. Dzin, susitikom, visi sveiki. Ir kokie nesaugūs pėstieji tokią tamsią naktį kelyje, net neįsivaizdavau, kad taip nesimato. 

2024.04.15

Šią dieną pradėsim kitaip. Kartu nuvažiuosim į pora įdomesnių vietų, po to jau aš iškeliausiu viena.

Pirmiausia važiuojam prie Gipkos evangelikų - liuteronų bažnyčios.

Bažnyčios nuotrauka iš interneto

Bažnyčia netoli kelio, bet, keista, priešingoj pusėj negu kaimelis. Gaila, užrakinta. Skaičiau, kad viduj yra bažnyčios istorijos muziejus. Mums ji labai graži pasirodė. Tik niekaip neradau jos istorijos. Tai būtų įdomu įlįst vidun. Nepavyko, tai įdėjau vidaus nuotrauką iš interneto.

Labai nustebom, kad bažnyčia pastatyta tik 1992m. Bet istorija kita: 1979m. sovietai sugriovė senąją bažnyčią. Ir, gyventojai mikliai atstatė ją, kai tik buvo galima. Šalia įkurtas "Sielų sodas".

Kažkokia jauki ir rami vieta.

Kitas punktas Gipkos švyturys. Tai jau bus trečias švyturys mano praeitoje pakrantėje.

Ir vėl ne senoviškas. Bet aukštas, 30m. 

Toliau keliaujam į Baltakapa taką. Na, aišku, Baltosios kopos taką. Tai 1km ilgio takas aplink didžiulę kopą. Kopa 20m aukščio, susiformavo Litorinos laikotarpiu. Šiose vietose rastos neolito laiko gyvenvietės, daug įrankių, gintaro dirbinių. O dabar tai graži vieta trumpam pajudėjimui. Ir čia mes atsiskiriam. Vyriukai namo patingėt ir pašpaciruot pajūriu, o aš link Kolkos rago. 

Daug metalinių laiptelių. Kurmis labai nedrąsiai pradėjo eit, beveik tempėm. Bet greit įsidrąsino, nešt nereikėjo, tik spėt paskui jį.

Išėjus į pajūrį, pamatau toli toli siaurą ruoželį. Manau, tai ir yra Kolkos ragas. Man eit nepilnus 30km. Žemiau trys nuotraukos, kuriose tas vos įžūrimas ruoželis virsta aiškiai matomu tikslu.

Ir vėl puikus oras, saulė, lengvas vėjelis lydi mane visas šio žygiavimo dienas. Einu labai patenkinta viskuo.

Pajūryje daug kempingų.Stovi jie sau prie pat jūros. Yra senų namelių, o yra va tokie naujoviški, bačkų formos. Priėjau arčiau apžiūrėt. Nesužavėjo manęs jų dydis. Pvz., durys labai žemos, net man tektų palenkt galvą įeinant. Ir viduj manau prasilenkt problema. Na, bet atrodo tikrai smagiai. Ir geru oru jaunesni žmonės nebūna gi viduj.

Vis dar žavi įvairiausi smėlio raštai.

Griaučių atspaudas

Veidai

Šiandien randu labai daug didesnių ar mažesnių upeliukų. Vienus peršoku, kitus atsargiai perbrendu. Mat, visai negilūs, o mano batai vis dar neperšlampa. 'Vis dar' sakau todėl, kad su jai jau nuėjau apie 1000km.

Bet šios upės jau neperšoksiu ir apsiavusi neperbrisiu. Kad ją kur, teks eit link kelio, kol rasiu tiltą. Tako į mišką nematau, eisiu tiesiai. O tas miškas tai kažkokia puspelkė. Samanos linguoja, daug gailių. Bet vandens nematyt ir ji neplati. Rizikuosiu. Praėjau laimingai. O toliau apaugusios kopos, pilnos išvartų. Pavargau gerokai, kol radau mažytį takelį. Vos ne valandą sugaišau, kol išėjau iki tilto. Pasirodo, tai Melnsilupė. Visai rimta upelė. Dar teko paėjėt ir per Melnsils kaimelį, tiksliau jo pakraščiu. Jau pasiilgau jūros. Tikrai geras metas eit pajūriu: žmonių nėra, švaru, gaivu. Visai nepatiktų man eit vasarą, bruktis per poilsiautojų minias.

Įdomu, iš kur čia galima atvažiuot su mašina? Vienoj pusėj jūra, kitoj gana aukštas smėlio skardis. Gal yra koks slaptas tunelis. 

Buvo kadaise valtis, ir gana didelė. Truputį graudu, o gal savotiškai romantiška matyt jos likusius griaučius. Įdomu, kiek rūšių žuvų nugulė jos dugne. O gal plukdė kontrabandą? O gal tiesiog įsimylėjėlius? Kažin kodėl ją čia paliko vienišą.

Netoli radau patogiai nulinkusį medį, prisėdau užkąst it pailsėt. Ir palaikiau nors pusvalanduką valčiai kompaniją.

Pliažas vietom toks siauras, kad galvoju, jei čia išsitiestų Sabonis, tai jo pėdos (arba galva) mirktų vandeny. Vietom sukritę medžiai priverčia lįst į mišką. 

Dangų užtraukė debesys. O ne, taigi turėjau slaptą planą Kolkos rage sulaukt saulėlydžio, visa kompanija kartu. Kažin, ar jie būtų laimingi, kad reiktų gerą valandą jo laukt, o gal pusantros. Bet, panašu, kad planas keisis.

Pamačius tiltą, supratau, kad jau einu pro Kolkos miestelį. Iki pačio rago dar keli km. Tai skambinu Algiui ir kviečiu atvažiuot.

Ir štai aš, nuėjusi 100km, jau stoviu Kolkos rage. Tiesa, atėjau pirma ir, kol laukiau savo riterių, gėriau skanią kavą. Kaip gerai tie kavos automatai. Taip gera buvo patogiai atsisėst ant suolo, nesiriest kažkur po medžiu.

Prisiskaičiau, kad labai įdomu stebėt kaip susilieja Rygos įlankos bei Baltijos vandenys. Žiūrėjau aš, žiūrėjo Algis, na, nepamatėm. Beje, prieš keleą metų buvom čia atklydę su mašina. Irgi nematėm tų srovių. Gal kada nors trečias kartas nemeluos.

Šie 100km buvo tikras gėris. Viskas man tiko. Ir tuščias pajūrys, ir paukščių koncertai, ir kietas smėlis prie pat jūros, ir nuostabūs pušynai, kurių takais einant puikiai matosi jūra. Ir oras kaip užsakytas, visas dienas saulytė, nestiprus vėjukas. Na, ir nuostabus mūsų namelis.

O va paskutinį rytą dangus apniuko. Saulėtekis buvo visai kitoks. Bet nelijo. Mes dar susiradom žuvies parduotuvę, reikia gi lauktuvių kaimynams katinų ganytojams. Jų dėka mes ramiai gastroliuojam.

Kaltenėj yra žuvies apdorojimo gamyklėlė. Tai jų parduotuvėj prisipirkom paruoštų silkių ir, kas be ko, šprotų. Kitam miestelyje radom ir rūkytų žuvų, kurios lauktuvėms labiau tinka.

Engurėj ieškodami kavos, aptikom žuvų konservų parduotuvytę. Nelabai mums jų reikėjo, bet parduotuvytė tokia graži, spalvotos dėželės gražiai išdėliotos, atrodė, kad ten kokios tai prabangios prekės. Ir dar kava vaišina, viskas viename. Atsisveikinant parodė kepyklėlę. Patarė būtinai apsilankyt, sakė, tokių skanių kepinių retai kur būna. Nemelavo. Gaila, neradom anksčiau. O gal tik į sveikatą.

Tik aš tikėjausi, kad lengvai nueisiu ir 35km. Juk kas rytą su šuniu einu 7km, kartais ir 9km. O jis prideda rimtos mankštos. Kažkodėl viskas kaip anksčiau. Lengvai nueinu 20km, pailsėjusi 25km, o jau paskutinius km iki 30km, tai be didelio ūpo. Bet nueinu. Ir, kol parvažiuojam į namelį, visai atsigaunu. Tur būt, tai puiku.

Ir viskas vyko pagal planą. Grįžus greit išsikraunam daiktus, net namus aptvarkom kažkiek. Penktadienį dar ruoša ir vakare lekiam gerokai anksčiau į koncertą. Susitinkam su draugėm LVSO rūmuose, ten bariuky pasiplepam. Retai matomės, labai smagu gyvai pabendraut.

Koncertas labai patiko. Atvirai pasakius, didžiavausi, kad viską spėjom.

Draugytės, atvažiuokit dažniau.