Žemaitija nuostabi. Kelis kart vėžinomės po visus miestelius, piliakalnius. Bet einant pamatai visai kitaip. Rodos, niekad nemačiau tokių spalvingų kvepiančių pievų, rodos, tiek nečiulbėjo, netrimitavo, negiedojo paukščiai. Tiesiog skęstu spalvose bei garsuose.
Ir šiandien vėl į kelią. Laukia beveik 24km.
Su Algiu paskiriam pasimatymą Biržuvėnų dvare, jiedu su Pūkiu palydi mane pirmąjį kilometrą. Randam daaaug mažų voveruškų. Net delnus niežti. Bet...kaip vakar nereikėjo gėlių, taip dienos pradžioj nereik ir voveruškų. Einam per sodybos parką. Tarp medžių slepiasi visokie atrakcionai, nameliai. Oho, kokia teritorija!
Sutinkam mešką ir toliau einu viena.
Kol kas takas veda mišku. Susirenku penkis tiltelius: Jono, Alberto, Antano. Pamiršau kitų vardus. Išneriu iš miško į pievą. Žolė dar aukštesnė, negu vakar. Gerai, kad kažkas buvo toks geras ir prapjovė taką. Vėliau sužinojau, kad mūsų sodybos šeimininkas. Naktį palijo. Dabar tik apniukę, vėsu. Nuo aukštų žolių lašai byra visur, bet aš neperšlampama. Turiu neblogą aprangą. Išeinu į didelį nušienautą plotą, pėdinu toliau kažkokiom lyg vėžėm. Po kiek laiko suprantu, kad paklydau. Žolėse aiškiai pražioplinau ženklą. Ir apsukusi didelį 7km ratą atsiduriu netoli... starto vietos. Gerai, kad ne tiesiai sodybon pataikiau. Nagi, truputį gėda būtų. Apsižiūriu žemėlapius ir nusprendžiu išeit į didesnį kelią, paeit juo pora km, paskui nusukt ir susirast kriaukles. Einu jau ir pasukt laikas, ką ruošiuosi ir padaryt. Tik staiga sumirga bordo mašina, ir numeris matytas. Cha! Mūsų! Skambinu, klausiu kodėl nesustojo. Nepastebėjo😃. Teisybės dėlei, tuo metu prasilenkinėjo su sunkvežimiu, galėjo ir nematyt. Kad jau neplanuotai susitikom, ropščiuosi į mašiną ir bildam dvaran. Vis tiek jau nuėjau tiek km kad turėčiau būt prie dvaro.
Biržuvėnų dvaras giriasi, kad dirba kasdien... deja, deja. Atvira tik biblioteka, įsikūrusi dvaro kampe. Net antspaudas piligrimams užrakintas. Pavaikštom aplink, labai gražiai sutvarkyta, vaizdai irgi gražūs. Prieš išsiskirdami dar pamatom senas senas vokiečių karių kapines. Ir keliauju aš link Luokės, o Algis patraukia link Biržuvėnų piliakalnio. Pasivaikščios ir atvažiuos į Luokę. Aš per gerą valandą turėčiau nueit.
Luokėje be viso kito tikimės rast geros kavos. Ir susitinkam šauniai, kelių min.skirtumu. Deja, kavinė uždaryta. Bet yra net trys maisto parduotuvytės. Vienoje aptinkam staliukus kampe. Valio, reiškia, bus ir kavos. Ne stebuklas ta kava, juoda tai tikrai. Vis tiek skanu. Po to keliaujam prie bažnytėlės. Sena medinukė. 1413 m. žemaičiai pakrikštyti, o netrukus po to, manoma, 1416 m., pastatyta ir Luokės bažnyčia. Dabartinė versija statyta apie 1774m. Viduj labai šviesi nutapyta augalų ornamentais. Šviestuvas laivo formos. Pasakojama, kad klebonas rinko aukas vargonų restauravimui, bet kažkodėl už tuos pinigus nupirko tą laivą. Parapijiečiai pyko pyko...o dabar džiaugiasi. Tai buvo lyg ir 1978m., neseniai.
Dar truputį pabindzinėjam ir kiekvienas savu būdu patraukiam į Šatrijos kalną.
Einu, o mano žygių skrybėlė vis smunka ant akių. Čia dabar kas. Pernai veržė. Tai va kur dingo pora kg svorio. Sumažėjo galva. O smegenys smegenys kaip. Irgi sumažėjo? Siaubas... čia jau ne amžiaus privalumas
Nepilna valanda ir piliakalnis prie šono. Programėlė rodo, kad jau nuėjau 20km. Betgi kokius 4km buvau vežama. Liko dar 7km. Kojos jau sako, kad truputį pavargo ir į piliakalnį nelips, taupysis tiem 7km. Ne bėda, buvom užlipę prieš kelis metus. Labai gražu ir iš apačios. Ot!
Kadaise, labai labai seniai su tėvais atostogavom Palangoj. Apniukusią popietę mama sumąstė, kad ji nori pamatyt Medvėgalio bei Šatrijos kalnus. Kad galėtų vaikams per pamokas vaizdingiau pasakot. Ir išvažiavom ieškot. Turėjom Lietuvos kelių žemėlapį, tokį visai neblogą, gana smulkų. Tik visų laukų keliukų ten, aišku, nebuvo, o tų kalnų iš toliau, deja, nelabai ir įžiūrėsi. Klaidžiojom, klausinėjom žmonių. Jie stebėjosi ko mes čia užsimanėm ant tų kalnų lipt. Bet suradom. Kažkuris buvo apartas, apsėtas vos ne iki pusės. Bridom per javus... Dabar gražiai sutvarkyta, net atrodo žymiai aukštenis negu tuomet. O vienam šlaite iššienautas net ornamentas.
Bet kelias jau šaukia eit tolyn. Tuoj už Šatrijos nuorodos kreipia į siaurą takelį. Žolynų žydėjimas, gėlių įvairovė, o jau smilgų aukštis! Namie nė nepagalvojau, kad toks gražus laikas dabar eiti, kol pievos nenušienautos. Lendu miškan. O ten kitokia romantika. Po liūčių pažliugę, traktorių paliktose provėžose vanduo, slidu. Vietomis pamėtyta akmenų, kad sausiau išsikapanot. Mano gi nauji batai! Kaip čia jų neišpurvint. Nesiseka. Pora kart makteliu į tą buizę. Bet batai tikrai neperšlampami, dabar jau patikrinta.
Pagaliau takas kyla į kalnelį, valio, bus sausiau. Išlendu į pievą, priekyje kokia 30-40 karvių banda. O keliukas perjuostas elektriniu piemeniu. Šonais apeit be šansų. Galiu ar negaliu lįst pas karves? Pažeisiu jų teisėtą interesą į ramybę ir žolės nuosavybę ar ne? Pasižadu jų žolės nerupšnot ir lendu. O jos visos susigrūda ant keliuko pasisveikint su manim. Stoviu, vėpsom, gal sveikinamės. Laimei, viena ko tai pasibaido ir nudunda į šoną. Kitos iš paskos. Valio, kelias laisvas. O ne, už kelių žingsnių stovi toks jau paaugęs bulius, panarinęs galvą. Aiškiai, ragus demonstruoja. Ir vėl stoju klausiu, ko jis nori. Nepatiko mano balsas, nuėjo šalin. O jau ir viela matosi, tuoj praroposiu po ja ir ate, karvutės. Nežinojau gi kad lįsiu dar į kelias ganyklas ir visokių spalvų bei ragų matysiu. Ir kad dar laukia šlapi keliukai su provėžom gylio vos ne iki kelių. Bet tai jau žygio šarmas.
Va, jau iki pabaigos ranka paduot. Skambina mano ratuotas partneris ir praneša, kad laukia prie kapinių. Sakau aš nuėjau 24km, bet dar pakankamai gyva, nenoriu į kapines, pervažiuok gal prie bažnyčios.
 |
| Viekšnalio bažnytėlė |
Įsėdu į mašiną, ojei kaip gera. Dubcė džiaugiadi gavusi minkštai prisėst, o siela lipa lauk netelpa ten visad džiaugsmas, pamatytas grožis.
Nuotaika tokia, kad dainuot noris. Bet tikrai dar išmes prie kapinių jei uždainuosiu. Toks jau tas mano dainavimas. Tai susilaikau.
Einant plentu, kelios mašinos stojo, siūlėsi pavežt. gal graudžiai lėtai vilkausi?
Prisėdus ant akmens, netoli dirbusi moteriškė priėjo palinkėt gero kelio. Smagu.
Sodybos šeimininkė atbėgo siūlyt nuvežt vakarienės, nes iki kito namo gal 300m, o aš gi pavargusi. Ji tikrai stebėjosi, kad tokia močiutė atsipiligrimino.
Nuostabi diena!
Komentarai