2022.08.11 CL Panemunis - Žiobiškis 20.4km
Atbudau anksti, prieš šešias. Išsimiegojau karališkai, nė pilnatis nesutrukdė. Pasijudinau, rankos vietoj, kojų...neskauda. Keista. Gal nėjau vakar tų 20km. Gulėt taip gera, bet vėl laukia kelias. Keliuosi, tvarkausi, kraunu kuprinę ir tempiu žemyn į virtuvę. Na, kad nereiktų dar kartą lipt aukštyn žemyn. Netingiu, tik taupau kojas. Virtuvėj sutinku vakar matytų pėdsakų savininkę Jurgitą. Greit randam apie ką paplepėt, pasidalinam įspūdžiais. Aš verduosi košę, Jurgita kavą. Ji stipruolė, eina po pora etapų, ~ 40km. Prie visos savo pagarbos sau, nemanau, kad kada tiek nueisiu per dieną. Šnekam lyg senos pažįstamos, net užsiplepėję susivėlinam išeit. Iš tikro sodyboj taip smagu, kavą išsinešėm į terasą...
Jurgita išskuba pirma, jos laukia Rokiškis ir 34km. Manęs nakvynė laukia Žiobiškyje...oi, velnias, gi aš jos neužsisakiau. Skambinu. Iš kur žinau kam skambint? Yra kelio aprašymas. Aprašyti etapai su žemėlapiais, su nakvynės vietomis, telefonais bei adresais. Tai ir skambinu. Deja, atsako, kad šiuo metu pas juos yra vaikų stovykla ir vietų nėra. Bet pažada atsiųst bendruomenės pirmininkės telefono nr. ir kad ji pagelbės. Numerį atsiunčia, prisiskambinu. Ir gaunu nakvynę! Kabinete. Ir tikrai ne ant stalo, ant sofutės. Belieka nueit tuos 20km. Tai ir pradedu eit. Vakar atėjau vėlai, Panemunio nemačiau, bet turiu progą pasidairyt dabar, nes kelias veda per miestelį. Pirmą kartą paminėtas 1598m. Mažutis su gražia bažnyčia, būdinga šiam kraštui, sumūryta iš plytų ir akmenų. Kažkur netoli yra Čedasai, kuriuose stovi nuostabi akmeninė bažnyčia, o ją mūrijo Kipro senelis. Dirbo jis ir prie Rokiškio bažnyčios. Bent grožius paliko mums lankyt. O mano senelis talkino statant Birštono bažnyčią...
O aš apeinu Panemunio bažnyčią, pasidairau šventoriuje ir jau laikas judėt tolyn. Tik pamečiau kelią. Kriauklė buvo prie šventoriaus vartų. O kur kita, negi per tvorą lipt. Jau sukuosi eit atgal, dar kartą apsidairau ir akys randa plyšiuką tvoroje. Akurat, ten ir kriauklė nupiešta. Dar tenka praeit kažkokios įmonės kiemą ir jau einu siauru taku link upelio, pereinu simpatišką tiltuką ir išlendu į Panemunio dvaro parką
Dvaras buvęs gražuolis. Pastatytas kažkur XVIa. Tai buvo reprezentaciniai rūmai su vertingais, savitais Liudviko XV stiliaus salonais bei neogotiškais kabinetais, biblioteka. Iki 1993m. ten veikė mokykla. Tuomet jie perduoti paveldėtojams. Ir tie viską apleido. savininkai rūpintis nesugeba, bando brangiai pardavinėt. Graudulys ir tiek.
Išėjusi iš dvaro, užlipu į Panemunio piliakalnį, nuo jo pažiūriu į Nemunėlį, į šaltinėlį šalia. Žmonės tą šaltinėlį vadindavo ir tebevadina Panemunio versmele. jo vandenį laiko šventu. Deja, nenulipau žemyn ir nepatikrinau.
Dar truputį paėjus randu paminklą mūsų partizanams. Tai pirmasis paminklas, 5m angelas, pastatytas partizanams LT. Mes jį jau matėm pernai, kažkaip pro čia keliavom Estijon. Stabtelėjom tuomet, pasižvalgėm ir išvažiavom. Tik staiga Algis paprašė grįžt. Jo tėtis iš šių kraštų. O dėdė žuvo partizanaudamas. Tai grįžom paieškot pavardės paminklinėse lentose. Radom. Žiūrėjau aš į tą plokštę su iškalta pažįstama pavarde. Dėdei žuvimo metu tebuvo 26m. Ir kiek tų lentų aplink...Tur būt, visi savo šeimose turim ir partizanų, ir tremtinių... Mudu turim.
Taip pasėdėjau, savęs pagailėjau, atsigėriau ir pirmyn. Nuotaika tai gera, nežiūrint smulkių nepatogumų. Eit smagu. Tik vis šiltyn. Kai pažiūrėjau prognozę, nustėrau. Prie išvažiuojant ji, gerbiamoji, spėjo, kad šiandien bus +23, o ryt tik +20. Todėl ir išbildėjau iš namų, kad nekaršta. Deja, šiandien, ekranas linksmai mirksi +25, o ryt, siaube, +28! Melagių melagė ta prognozė. Ir ką tu jai. Pažiūriu dar tris kitas oro spėliones, šį kart visos spėja panašiai. Iš kart užsimaniau eit greičiau, mažiau sėdėt. Galgi spėsiu nueit iki pačio šiltumo. Ryte, kai pradėjau eit, dar svaičiojau, kad Žiobiškyje pailsėsiu ir eisiu iki Rokiškio, iš viso 34km. Kur jau ten, svajoklė.
Einu žvyrkeliais, šešėlį oi kaip retai randu. Ir einu. Tolumoj pamatau bokštą, vos vos įžiūrimą. Manau, tai mano tikslas. Bet karštis jau vargina kaip reikiant. Niekad net toj puikiojoj jaunystėj nedraugavau su karščiu. Maža būdama alpdavau pirty, neinu į jas ir dabar. Bet čia niekur nesidėsi. Teks eit ir nueit. Ir ėjau, ir stovėjau, ir eidama ...dainavau. Tyliai, kad ko neišgąsdinčiau, nes dainininkė iš manęs nelabai. Nustebau kaip padeda. Ir
Lapatai lapatai į kalniuką,
Lapatai lapatai atgalios.
Mes išgersim tuojau vandenuko
Ir sušuksim tris kartus valio!
Ir visokias panašias. Daugiausia vaikiškas, nes jas dainuodavau anūkams ir pamenu žodžius.
Vietovės aplink tuštokos. Ar kaimai išnykę, ar trobesiai kažkur toliau. Bet va toks paminklas su užrašu "...1918-2015METAIS Č|IA GYVENO ŠIOS ŠEIMOS"... kažką sako:
Oi, ėjau per mišką kažkiek ir prie kelio pamačiau didelį raudonviršį. Nė pamąstyt nespėjau, o rankos hop ir nuskynė jį. Tai ir nešiau visus 5km rankoje.
Dar randu visokių gėlyčių, gražiai linguoja javai, visa tai padeda eit pirmyn.
Vis dažniau sėdinėju, vis mažiau lieka eit. Jau bokštas visai gerai matosi, nereikia nuotraukoj nė to bjauraus brūkšnio piešt, deja, neradau plonesnių linijų. Paskutinis, tikiuosi, prisėdimas po dideliu medžiu. Žiūriu į ta gražų bokštą ir prisimenu, kaip klausiau močiutės, kodėl tie bokštai tokie aukšti. Ji sakė, kad arčiau Dievo būtų. Bet kad jie dar puikūs orientyrai tai jau tikrai.
Ir net eit lengviau, jau tikrai tiek nueisiu. ir va, ji gražuolė jau ranka pasiekiama.
Gaila, užrakinta. Sėdu skverelyje šalia šventoriaus, skambinu geradarei, prisistatyt, kad atėjau. Ji greit ateina ir nusiveda mane į Kultūros centrą ar kaip dabar vadinasi. Ir atsiprašo, kad po valandos bus dvi repeticijos, kad nespėjo jų perkelt, nes aš tik šiandien prašiau nakvynės. Jau ir aš susinepatoginau, pradėjau atsiprašinėt..
Ryte parduotuvytėj pirkau kažką valgomo, na, kad eidama sukramtyčiau. Ir išsirinkau, ojei kokia klaida, "Daktarų dešros", o gal Panerių. Visus 22km nenorėjau, bet atėjusi visai būsiu alkana.
Aušra, toks mano geradarės vardas, parodo, kur miegosiu. O ten salė, prikrauta visokių instrumentų, natų ir pan. Aušra tų namų siela, kaip vėliau supratau. Dabar tik klausiu, kur dušas ir wc. Deja, dušo čia nėra, tik kriauklė, super ir tiek. Mane palieka valandai pailsėt, po to bus dvi repeticijos iš eilės. Pirmoj vaikai gros kibirais (???), antroj vietinis folkloro ansambliukas.
Nusiaunu batus, pūslė dviguba, o gal ir keturguba. Keista dar, kad mažai skaudėjo, kai visas pėdos šonas raudonas ir išsipūtęs. Laukia daug badymo, bet pirmiausia kojas reik nusiplaut. Man patinka kojas plaut kriauklėj, tik ji labai labai maža. Ir įsprausta tokia kamputy. Ir taip keliu koją ir kitaip niekaip. Ai, galvoju, galima gal ir unitaze tas kojas plaut, triskart nuleisiu vandenį...bet pajudinu spintelę šalia, lengva. Valio, nustumiu ir kažkaip įsikeliu koją. Kriauklė maža, net pėda netelpa, bet gili. Įsmuko ta mano pėda ir, sakyčiau įstrigo ten kaip reikiant. Nusiploviau, o ištraukt niekaip. Na, nieko, po valandos ateis kažkas repetuot, išlaisvins mane. Bet ši mintis ne ką labiau mane žavi, negu unitazas kojoms plaut. Susikaupiu ir iškeliu tą koją. Su antra viskas lengviau. Po to ilgas preparavimas, tepliojimas
Ir pagaliau atėjo laikas tai dešrytei. Hmmm, nepatiko tai dešrai visą dieną makaluotis bei šildytis kuprinėj. Bet, rodos, ir be to ji būtų bjauri iš krakmolo su ružavais dažais ir iš kažkokių klijų sulipinta košė. Na, ką turiu tą valgau. Neįveikiu. Atidedu, padėsiu po pušim, gal žvėriukai liks gyvi.
Sėlinu pažiūrėt tų grojančių kibirų. Na, tikrai įdomu, dar gražiai jie aprengti.
Apsidairau atidžiau ir savo dideliuose palociuose. Ooo, miegosiu ne viena!
Eidama į savo viešbutuką, mačiau simpatišką parduotuvytę. Taip norėčiau ledų. Bet esu toookia nusikalusi, juk toli nenuroposiu. Pasitikrinu atstumą Google maps, atstumas 200m...Einu. Kažkaip įgrūdu koją į batą ir keliauju. Kitą kartą būtinai reikia pasiimt kokias basutes, kiek jos besvertų. Nusiperku net dvi porcijas ledų ir bandelių su sūriu pusryčiams. Mat turiu tuno dėžutę, na, jo vieno niekaip neprarysiu. Dar pažioplinėju aplink ir šliaužiu atgal. Ir randu prie durų vaikų krūvą. Jie sveikinasi, klausia, ar man netrukdo...Nieko sau. Reiškia, kibirų ansamblį prabimbinėjau.
Nusipirkau nematytų ledų. Labai skanūs, rodos, 0.19EUR. Ir popieriukas koks linksmas. Išsiverdu arbatos ir karališka vakarienė baigta.
Prasideda antroji repeticija. Skamba kanklės, skudučiai, paskui ir tokios pažįstamos dainų melodijos. Pasijuntu lyg būčiau "Rasos" repeticijoj. Tikrai gera. Dalyviai vis beldžiasi ir užeina tai instrumento, tai rūbų. Ruošiasi Žolinės šventei. Viena moteris paklausė ar aš svečiuojuos pas kažką. Kai pasakiau, kad atėjau pėsčiomis, kad piligrimė, ji padeklamavo savo eiles kaip padėką ir palinkėjimą man gero kelio. Net susigraudinau. Kitas pasaulis, tikrai kitoks. Ir toks tikras, toks mielas.
Vėliau dar pleptelėjau su jų vadove. Pasakojo, kad vaikai prašo repeticijų visą vasarą. Kad ateina ir groja noriai. Kad suaugusių grupė irgi labai entuziastai. Paaukojau pinigėlių už nakvynę. Ji apsidžiaugė, kad sumokės už aplinkos šienavimą...Kažkas visai ne taip tose mūsų organizacijose. Rodos, ir Europos pinigai ateina, ir valstybė turtėja, tai kodėl tie kultūros namai taip prašosi remonto, kodėl vadovė laksto dėl žolės pjovimo. O tuo tarpu Vilniuje užtenka pinigų net gatvių siaurinimui.
Pats Žiobiškis tarpukariu buvo pamėgta žydų poilsio vieta. Juos viliojo seni pušynai, skaitėsi, kad ten labai sveikas oras. Aprašyme miestelis labai išgirtas. Na, pušynai puikūs, vandens aplink netrūksta, bet pats miestelis šiuo metu, ko gero, gali pasigirt labiausiai savo žmonėmis. O ir nustebino, kad yra net dvi parduotuvytės. Be abejo, gražuolė bažnyčia. O daugiau man akis nieko nepagavo. Kurortu gi nevadinčiau.
Pavargau tai pavargau. Bet jau toookia patenkinta. Dvi dienas ėjau virš 20km, oras ne mano naudai, bet nesikviečiau savo angelų sargų pagalbos, atėjau. Na, kaip nesidžiaugt.
Džiaugsmas džiaugsmu, o aš einu miegot. Ryt noriu kuo anksčiau išeit. Nes tie žadami +28 tikrai mane gąsdina. Jau šiandien rimtai pavargau. Gelbėjo kažkiek kalis su magniu. Vis geri vaikų patarimai. Bandžiau rašyt, bet telefonas išsikrovęs. Pakrovėją galiu įjungt tik kitoj salės pusėj, tai ir gerai.
Dar paskambino Jurgita, ji nuėjo iki Rokiškio, bet vėlai, nes paklydo. Tiksliau, ją paklaidino neteisingas ženklas. Buvo pavargusi, tai ir orientacija nebe ta. O aš gavau nurodymus, kur atidžiai žiūrėt. Neįkainojama informacija.
Užmigau akimirksniu.
Komentarai