2022.06.20 Camino LT Telšiai - Pakapiai 17km

 

 Jau pora metų pamąstydavau apie ėjimą Camino Lituano keliu. Iš pradžių buvo toks mažas mažas noras, ir jis atrodė neįgyvendinamas. Bet mintys nepaliko. Vis skaičiau laimingų piligrimų įspūdžius, domėjausi nakvynių vietom. Ir noras virto svajone, kuri vis pūtėsi  stiprėjo. Sužinojau, kad yra daug vienišų keliautojų. Gi jaučiau,  kad pakeleivį sunkiai rasiu. Ir pradėjau įsivaizduot kaip einu per laukus ir miškus viena. Bet vis tiek svajonė tik kabojo kažkur. 

Ir čia atsirado Camino LT Žemaitijos kelias, prasidedantis Telšiuose. Va, kažkodėl staigiai sumaniau: noriu čia eit. Pirmi trys etapai 17km (nueisim be problemų, 22km ( per visą dieną tikrai nueisim), 31km (hmmmm, dar tiek nėjom). Ir...surandu kur įsigyt Piligrimų pasus. Skuodžiu pirkt žygio batų, tuo pačiu prigriebiu ir pasus. Namie Algiui įteikiu pasą kaip  dovaną.

 Algis pasirašė eit tik 17km. Vėl suku galvą ką daryt. Ir sugalvojom, kad ateisim į pirmą nakvynės vietą, Algis ten pabus, o aš rytais išeisiu užkariaut kelio, tiksliau į startą jis mane nuveš, o vakarais parsiveš. 

Na, geriau ir būt negali! Pažiūrim artimiausios savaitės orus, valio, vėsūs, mikliai užsisakom sodybą, trys valandos vairavimo ir štai mes jau Telšiuose. Tiesa, per tą laiką spėjam pasigaut kažkokį bjaurų virusą, kostim, snargliuojam. Man beveik praėjo, o Algis tebekosti. Ir...nenori eit nė 17km. Telšius apvaikščiojom prieš keletą metų. Tai tik užeinam į Katedrą, po to išgeriam kavos pas Džiugą ir išsiskiriam. Na,  dar kartu išvažiuojam iš miesto, nusuku pora km nuo kelio. Ir aš iškeliauju palei geltonas kriaukles, Algis išvažiuoja į sodybą.

Pirmi žingsniai net kvapą užėmė, toooks jaudulys. Aš einu viena! Bijau, ne, džiaugiuosi, ne vis tik bijau, betgi einuuuu. Va, ir kita kriauklė, dar nepaklydau. Tik po gero km nurimau. 

Kelias veda pro Rainių žudynių vietą. Ilgam nesustoju, buvom anksčiau, apėjom. Bet liūdna, kad pasaulis nesikeičia. Stato žuvusiems paminklus, pasmerkia žudikus ir vėl kariauja...

Išeinu į laukus, nė vieno piligrimo iki pat horizonto. Kas gi eis pirmadienį, dirba visi. O mūsų bendraamžiai nedirba, bet retas ir eina vienas į laukus bastytis. Pamažu apima džiaugsmas. Naujumo jausmas, gi einu naujom vietom, žiopsau aplink, gera. Prieinu kažkokias fermas. Kelkraštyje gal 8 vyrai vienodais kombinezonais sukišę nosis į vienos mašinos variklį žiūri. Viena sako taip garsiai "Naaa". Galvojau variklyje kažką gero rado, bet visi vėpso į mane. Aš pasisveikinau  ir tuoj pamačiau tokioj netikėtoj vietoj kriauklę su rodykle kairėn. Einu, girdžiu sako, "Et, nepaklydo". Tai va, ką jie dirba! Skaičiuoja užsižiopsojusius piligrimus. Būčiau jauna, gal susigūščiau tiek diedų išvydusi, gal net truputį bijočiau. O daugiaanūkė močiutė jokių diedų nebijo! Net būdama viena laukų vidury. Va, amžiaus privalumas!

O, pamačius kriauklės ženklą, kaskart apsidžiaugiu: aš vis dar teisingam kelyje!

Laukai mėlynuoja nuo rugiagėlių.Tokios didelės, tokios mėlynos. Būt nuostabi puokštė, bet kur ją dėčiau. Tiek jų daug, o skint negaliu. Bet akių atitraukt irgi negaliu. Toliau miežių laukas. Tokie šviežio žalumo, vešlūs ir tokie tinkami puokštėms. O jau kartu su rugiagėlėm jaip derėtų! Tik puokštės gi nereik, t.y., visada reikia, tik kur ją dėt. Kažin kaip čia privažiuot...😃.

O dar toliau, kiek akys užmato, žirnių laukas. Tokie gražūs. Dar net nežydi. Kada kada būtų ankštys? Už mėnesio? Gerai, ateisiu už mėnesio. Na, žinau, ne mano tie žirniai, bet truputį gal galima pasiskint. 

Ant kalniuko kelyje išnyra lapė, gal už kokių 30m. Sustingsta, aš irgi sustoju. Kad pasileis šuoliais į mane. Vaje, galvoju, puls! Bet čia laputaitė suprato savo klaidą, vos ne kūlverstį padarė apsisukdama ir dingo už to pačio kalniuko. Taip pralinksmino. Užlipus pamačiau ant kelio pulką gandrų, aiškiai, kažką aptarinėjo. Gaila, tolokai, nuotrauka neryški, tik priminimui ką mačiau. Ir dar vienas amžiaus privalumas: gandrų irgi nebijau, stebuklas būtų, jei jie man tą mažą ryšuliuką atneštų. Stebuklai gerai...

Sutikau dar vieną lapę. Mano nuostabai ji nusirideno nuo kelio ir puolė slėptis ūkininko kieme, prie pat namo. O jau kokio grožio uodegą ji nešėsi.

Pakeliui buvo Stulpinų koplytėlė, pastatyta XVIIIa. pabaigoj. Apie ją rašoma: "Išskirtinis koplyčios bruožas – joje prikabinėti šimtai tikinčiųjų suneštų veidrodžių, veidrodėlių – išblukusių, suskeldėjusių nuo senatvės". Bet ji užrakinta, apėjau garbės ratą šventoriuj ir tiek. Pastebėjau, kad langai vitražiniai buvę.

 Beje, sodybos palei kelią visos senos. T.y., namai kai kurie net naujai pastatyti, bet medžiai aplink jas milžiniški ir tikrai seni. Taip gražiai atrodo.

Bežioplinėdama nė nepajutau kaip atpėdinau kokius 12km. Lyg ir atsisėst norėtųs. Tik nerandu kur nueit į šoną, visur grioviai pilni vandens. Arba mano ūgio žolės, nejauku į jas bruktis. Bet pritaikiau vietą tarp pakelės berželių, taip jaukiai pasėdėjau.

Dar valandžiukė, dar 5km, ir aš nakvynės vietoj. Graži sodyba su parku aplink. Ir tvenkinys yra, galima maudytis, tik netraukia...irgi amžiaus privalumas. 

Yra piligrimams skirtas miegamasis su, berods, 8 lovom. Bet mes su Pūkiu, kuris, deja, Šveicarijoj neauklėtas, žinom, kad aplos visus įeinančius arba...naktį knarkiančius. Ma jį bala tas piligrimams skirtas nuolaidas, įsitaisom jaukiam dviviečiam kambary. Ir esam name vieni, galim lot kiek norim.

Dar užsisakom vakarienę. Ir gaunam žemaitiškų patrovų. Kastinį ( oi ne, česnakai) su agurkais, šmakalą, tai būtų žemaitiška šaltsriubė, ir dar troškintų raugintų kopūstų su mėsa. Dar balintos miežių kavos, virtų bulvių, kanapių. Skaniai pavalgom ir pirma diena baigiasi. Iš viso nupėdinau 17km.