Vėl Camino Lituano (CL)! Tik Aukštaitijoj. Sumąstėm, kad į Žemaitiją patrauksim, kai turėsim daugiau laiko, kad po Kelio galėtume nulėkt prie jūros. O šį kartą turim tik 3 dienas. Jokių jūrų, namo pas pomidorus.
Oras šiandien toks, kad šuns į lauką nieks nevarytų, gal atsibudo septyni miegantys broliai ir puolė atidirbinėt. Net iš užsakytos nakvynės vietos paskambino paklaust, ar tikrai atvažiuosim. Atvažiuosim! Nes viena iš peržiūrėtų oro prognozių rodo, kad tam plotelyje, kur aš ruošiuosi eit lyt nustos apie 14val.
CL Aukštaitija prasideda Germaniškyje, tikrai nuo Latvijos sienos. Atvažiavę dar stabtelim prie bažnytėlės. Jauki maža ir užrakinta. Ir nusikraustom į Latviją, į Skaistkalnę. Tik per tiltuką persiriti ir jau kitoj valstybėj. Kadaise čia buvo ir LDK riba. O į Skaistkalnę patraukėm pažiūrėt bažnyčios.
Beje, lietus rimsta!!! Jau tik krapnoja.
Skaistkalnėj ant kalnelio stovi Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, pastatyta 1692 m. Ši katalikų bažnyčia yra ankstyvojo baroko architektūros paminklas. Antroji pagal svarbą Latvijoje, po Agluonos katedros. Jos interjerą puošia didžiulis, beveik 12 metrų aukščio medinis drožinėtas altorius. Mus pasitiko galingas varpų gaudesys. Deja, bažnyčia remontuojama, užrakinta. Gal apėję duris kitas ir būtume radę, bet po liūties šventorius pažliugęs, kojos klimpsta iki kauliukų, iškasinėta. Palikom lankymą kitam kartui.
Patraukėm atgal Lietuvon. Dar Germanišky yra Radvilų dvaro likučiai, parkas. Juokinga, atsibeldėm tokį kelią, bet laiko ten pasivaikščiot nėra. Dėl liūties susivėlinom, vakare vėl dangus žada maudynes, tai turiu eiti. Algis ir vėl bus palydintis/pasitinkantis asmuo. Tad prie tilto per Nemunėlį ir atsisveikinam. Aš pasileidžiu keliu per laukus. Kol kas lygumos ir pilkas pilkas dangus.
Dar akis džiugina daugybė žydinčių gėlių, pakelėj mėlynuoja cikorijos, išsirikiavusios metrinės usnys, net būrelis laukinių orchidėjų, kitų ir pavadinimų nežinau. Visą laiką einu žvyrkeliuku. Vietom toks pažliugęs, slidus, bet nedulka. Irgi gerai. Tiesą sakant, sutikau tik pora automobilių. Džiaugiuosi, kad apniukę, nes tik pavieniai medžiai prie kelio, pavėsio nebūtų.
Kojos mina, galva pilna minčių. Apie artimuosius, apie gėles, apie ką tik nori. Į keliuką išlekia lapė, tikra pūstauodegė. Iš tolo matau kažką judant keliuku. Prieinu arčiau - gervės! Kažkokios didžiulės. Sulėtinu, vos slenku, galvoju, gal atbulom eit, kad jos mažiau bijotų, kad iš arčiau pamatyt. Nepadėjo, nuskrido trimituodamos, net vienuolika gervių milžinių, palikusios įspaustas žvyre pėdas.
Einu einu ir prizas: išlenda saulytė! Pila lietus Vilniuje, maudo Kauną, o aš matau savo šešėlį. Nuostabu. Džiaugiuosi ne viena. Laukai pratrūksta įvairiais paukščių balsais, toooks choras, atsiklausyt negaliu. Atsiklausiu paukščiukų leidimo ir siunčiu vieną trelę mamai, jai 94 stuktelėjo prieš dvi dienas, kitą Ilonai, kuri švenčia šiandien. Liepa mūsų giminėj būdavo gimtadienių ir vardadienių balių mėnuo, vos ne kas antra diena kokia nors proga. Ir taip smagiai susibėgdavom. Kaip ir spėdavom. Tur būt, laikas lėčiau ėjo...
Taip protingai bemąstydama, nepajuntu kaip atpėdinu iki nakvynės vietos Sodeliškių dvare. Bent piligrimai, dvare nakvoja. Pasitinka mane Algis su Pūkiu, trumpi įspūdžiai ir į baseiną su burbuliuojančia vonia. Oooo, kaip smagu! Išlindę terasoj dar pasimėgaujam kokteiliais ir prapliumpa liūtis su perkūnija. Kas atsiuntė? Vaikučiai iš Vilniaus ar draugelės iš Kauno? Pūkis vienas kambary, labai bijo perkūnijos, turim eit pas jį į kitą namą, nelaukdami, kol apstos lyt. Ir čia išbėga mergaitė su išskleistu skėčiu, tiesia jį mums, kad nesušlaptume. Na, nepratę mes prie tokio dėmesio. Net lietus mums nušvinta visom spalvom
Komentarai