2026.06.20 Palei Dubysos aukštupį 16km

 Praėjo savaitė nuo žygio Nemuno kilpomis, o mes keliaujam prie kitos upės - Dubysos. Ilona nori išbandyt savo naują sąnarį. Na, ne visai naujas, jau gal metai kaip jį turi. Bet gi viskam teisingas laikas. Nuo Vilniaus šis žygis tolokai, kažin ar važiuotume. Bet nuo Ilonos sodybos visai netoli, tai ir pakviečiu ją į žygį, ir pasiprašau nakvynės. O, kai jau sutariam, kad eisim, dar pamatau skelbimą apie žygio išvakarėse vykstančioTytuvėnų festivalio atidarymo koncertą. Dar geriau, šeštadienio vakaras sielai, sekmadienis kūnui. Šeštadienį mikliai susimetam daiktus į mašiną, paprašom kaimynų paglobot katukes (ir ką mes be jų darytume, katytės tupėtų uždarytos, o ilgesni išvažiavimai visai taptų komplikuoti) ir išriedam link Ariogalos. Sodybą Ilonos šeima įsigijo labai seniai, kai dar mūsų visų vaikai buvo maži. Jetau, mes buvom jaunesni, negu tie vaikai dabar. Daug ten praleista nuostabių dienų, daug prisiminimų apie tą kitą taip greit nuskriejusį gyvenimą. 

Dar stabtelim prie Ariogalos Maxima lauktuvių. Šalia tebestovi senosios krautuvėlės namelis. Kokia mažutė ji buvo. Bekraunant pirkinius į bagažinę, išgirdau šūksnius opa-opa. Apsidairiau, maži vaikai laksto po parkingą, maniau juos taip kviečia. Tik išgirdau už nugaros kažkokį dardėjimą ir pajutau kai kažkas skaudžiai rėžiasi į koją. Pasirodo, atriedėjo parduotuvės vežimėlis ir ties manim virto nuo šaligatvio, kampu slysdamas per mano koją. Prispaudė mane prie atviros bagažinės, gaila, nesugebėjau įsiropšt vidun. Nemaniau, kad tas vežimas toks sunkus ir aštriais kampais. Žodžiu, blauzdą skauda iki šiol, o jau vos ne mėnuo praėjo. Bet vaikščiot netrukdo, tik prisiliestus skauda. Taip nesvetingai mus pasitiko Ariogala.

Gerai, kad sodyboj buvom sutikti labai šiltai.  Tik Kurmis vis lojo ant avių. Tos ganėsi kažin kur toli, bet vis tiek baidėsi lojimo ir lakstė ratais. Taip Kurmis pasirašė sau nuosprendį, kad koncertą praleis tupėdamas mašinoj.

Apsikabinom, apsidairėm ir išlėkėm į Tytuvėnus į koncertą. 

Tytuvėnuose anksčiau būta daug kartų, bet nustebino labai gražiai sytvarkyta aplinka, rožynai prie bažnyčios. Kad trumpiau Kurmis būt vienas, atėjom į bažnyčią prieš pat koncertą. Ir radom pilnutėlę salę, bilietų tikrintojai taip atsiprašydama pasakė, kad ieškotume vietos šonuose. Radom, ir net kažką matėm. O garsas sklinda visur puikiai, nepriklausomai, matai tu atlikėjus ar ne. Koncertas labai patiko. Grįžę dar išėjom pasivaikščiot prie Dubysos. Pievose kilo rūkas, lyg pratęsdamas lyrinę koncerto nuotaiką.

Kitą rytą keliamės 7val. Mat, po pietų žada lietų, tai norim tuos 16km praeit kuo sausesnės. Kadangi Kurmis baido avis, Algis nelieka mūsų laukt sodyboj, kaip planavom, o važiuoja kartu. Pasivaikščios, sulauks mūsų. 

Atvažiuojam, pasidairom. Upės nematyt. Žemėlapy matėm, kad šioje vietoje yra net dvi Dubysos, senvagė ir naujoji, tik kažkur slepiasi. 

Greit registruojamės ir einam. Aš noriu pasileist maršrutą žemėlapyje, bet kažko eidama nesusitvarkau. Tai, kai lydintys asmenys (ar šuo gali būr asmeniu? Mums gali), nusprendžia grįžt, sustoju su jais ir pasileidžiu žemėlapį. Ilona sako, kad ji lėtesnė, pasivysiu ir nueina. Na, ir vijausi aš ją ilgai. Tiesa, stovinėjau fotografuot, bet nedaug. Pavijau tik 8am kilometre. Ilona dabar greitesnė, negu prieš operaciją, kai prieš tris metus ėjom Camino. Labai džiaugiuosi dėl jos.

Vaizdai gražūs, nors upės kaip ir nematom. Lietaus beveik negavom. Pievos žydi, grožis.

Va, ir Dubysą radom. Net ir skardžiuką. ir finišas jau čia pat. 16km pralėkė greit. Mes visai nepavargom, pabuvom gražioj gamtoj. Nors prie Ilonos Dubysos gal gražiau. Tiesa, pro juos eina Miško takas, Europos ilgųjų pėsčiųjų maršruto E11 dalis. Gal kada eičiau, bet prolemos su nakvynėm, reiktų neštis palapinę. O tai jau ne man. 

Taig finišavom, gavom gražius medalius ir išvažiavom atgal.

Pakeliui dar minutėlei sustojom Betygaloj, norėjosi nufotografuot paminklą Vytautui Didžiajam. Jį pastatė 1930m., minint 500-ąsias valdovo mirties metines. Paminklas unikalus tuo, kad išgyveno visą sovietų okupaciją. Manau, Lietuvoj turime tik du tokius atspariuosius šį ir Perlojoj. Tiesa, DI sako, kad ir Veliuonos paminklas atsilaikė. Tai kodėl mes su tėvais jo tuomet nematėm? Į Perloją tėvai nusivežė mane ir parodė tokį krūmą, papasakojo, kad ten stovi paminklas Vytautui Didžiajam. Na, aš nelabai patikėjau. O ten net stoviniuot ilgiau tėvai nenorėjo, kad nesulauktų kokių pareigūnų dėmesio. Bet jis tikrai ten buvo.

Sodyboj mūsų laukė labai skanūs pietūs. Mano mėgstamas patiekalas - virta mėsa. Nuo vaikystės. Lepūnėlių malonus gyvenimas.

Ir vėl puikus savaitgalis, ir sielai, ir kūnui. 

Artėja Ilonos gimtadienis, ta proga pakvietėm ją į koncertą Vilniuje. Atsirado nauja erdvė koncertams Aušros vartų sodas. Ten, pasirodo,  vyksta festivalis Summer Moods. Klausėmės  dviejų koncertų. Abiejuose puikūs atlikėjai - pianistas P. Geniušas ir smuikininkas M. Švėgžda fom Bekker.