2022.06.22 CL Viekšnaliai - Janapolė 13km

 

Šiandien baigsiu savo pasivaikščiojimą. Atšilo oras, tai 30km niekaip nenupėdinsiu. Užteks 13km iki Janapolės. Kitą kartą pradėsiu nuo ten. Šiandien labai labai tikiu, kad vėl eisiu. Tik reik sulaukt vėsesnių orų. Ir nepaskęst kasdienėj rutinoj, kad visokie ravėjimai netaptų svarbiausiu užsiėmimu.

Einam į įvairius žygius ir vieni, ir į masinius. Patys kuriam maršrutus ir pasinaudojam kitų sudarytais. Bet tai vienadieniai reikalai. O čia gali eit mėnesį, kol pereisi visą Lietuvėlę, ar traukt iki Kompostelos Santjago katedros arba gali tris dienas kaip aš. Truputį kita nuotaika, kai nusiteiki eit kelias dienas. Ir vietos, per kurias eini, daugumoj tokios, kad pats nei rastum  jas, nei sugalvotum ten lįst.

Daug kas klausia, kodėl aš, daugiaanūkė močiutė kaži kur bastausi, einu ir dar viena.

 Neturiu vieno atsakymo. Na, viena, nes šiuo metu neturiu pakeleivių. Kodėl einu? Nes man labai gera eiti. Gal kvailas atsakymas. Bet ėjimas jau seniai mano gelbėtojas nuo nemigos, nuo blogos nuotaikos, galų gale nuo nuobodulio. Ne, gatvėm eit man nepatinka ir neįdomu. Turi būt miškas ar jūra. Pasirodo, kai kelias sužymėtas ir tave veda kriauklių ženklai, neblogai ir pievos, ir puspelkės ir pan.

Taigi, trečia diena. Vėl kreivas laukų keliukas ir...šienaujamos gražiosios pievos. Ei, atėmėt visą grožį! Bet staiga užuodžiu nupjautos žolės kvapą ir susitaikau su prarasta akių terapija ( lyg nuo manęs priklausytų). Užtai šiandien bus nosies arba kvapų terapija.

Kelelis banguoja aukštyn žemyn. Vėl aplenkiau šienpjovius, ir pievos mirksi man gražiausiomis gėlėmis. Negaliu atsižiūrėt. Ant tako kažkodėl vis nutupia drugeliai, net sugebu nufotografuot. 

Taip gana smagiai priartėju prie Janapolės. O ten jau laukia vieta mašinytėj.

Beje, ryte rengdamasi pastebėjau, kad mano ištikimosios bendražygės, net 20m.kartu keliavusios a'la bridžai kelnės ....tiesiog prakiuro! Argi ne tvarus naudojimas?

Labai patenkinta savo drąsa eiti ir kad nuėjau apie 54km per dvi su puse dienos. Labai sužavėta gamtos grožiu. Einant į galvą lindo įvairiausios mintys, prisiminimai. Taip užsigalvodavau, kad ir kelio vos nepamečiau.

Na, nebuvau tikra piligrimė. Tokia truputį princesė: išlydi, pasitinka ir nuveža nakvot į tą pačią sodybą. Nereikėjo neštis miegmaišio, nei užkandžių. Ėjau su lengvute kuprine. Bet įsitikinau, kad paeinu. Kad man gerai eit vienai. Kad mane žavi mažos medinės bažnytėlės, žinojau anksčiau, bet tiek jų niekad nebūčiau pamačiusi, jei neičiau pėsčiomis. Kad klumpu fotografuot visokių gėlyčių, irgi žinojau. Save net stabdžiau, o tai pavargsiu, neatsistosiu...

Pakeliui dar stabtelėjom pažiūrėt Žarėnų medinukės bažnytėlės.

Jau beveik savaitė, kai grįžom, o aš vis dar sapnuoju tas pievas. Ir tikrai daugiau šypsausi.