Šiandien paskutinė suplanuoto ėjimo diena. Net gaila, norėčiau eit toliau, bet mes gi truputį barbės devyndarbės: šeštadienį važiuosim į Kauną žiūrėt ar klausyt Nabuko. Na, nevažiuosim gi tiesiai į operą. Teks grįžt namo. O ir Lukutė liūdi viena. Atsikėliau gan anksti. Greit kempingo virtuvėlėj pasiruošiau pusryčius, už kuprinės ir pirmyn. Vėsu, gera, sparčiai minu, nepaklystu. Mintys laisvos, apie šį, apie tą. Staiga ateina kvaila mintis, ar uždariau išeidama mašinos bagažinę. Kaip pasirodė vėliau, kvaila mintis buvo net labai gera. Einu sau einu ir staiga ranka užčiuopiu kišenėj mašinos raktą. Krūpt, išsitraukiu pažiūrėt, tikrai jis begėdis į kišenę įlindęs. O Algis savo raktą tai palikęs Vilniuj... Kas belieka, per durną galvą kojoms darbas. Apsisuku ir nešu raktą į vietą. Grįžau, padėjau raktą, ponas nė neprabudo, tik Pūkis suniurzgė. Maždaug, netrukdyk, kiek gali čia maltis. Išeidama vietoj veidrodžio paspoksojau į namelio langus, kad tik sektųsi.
Kelias šiandien be netikėtų siaurų takelių, paskendusių vandeny ar pavirtusių džiunglėmis, tiesiog žvyrkelis. Bet aukštai iškeltas, grioviai pilni vandens, nenusuksi kokią gražią gėlę nufotografuot ar krūmų apžiūrėt. Bet einasi smagiai. Ir dangus pradarė langą, pro kurį tuoj švystelėjo saulytė.
Labai pralinksmina kaimų vardai, visokie -iškiai. Kaimų tai kaip ir nematyt, jokios trobos arti kelio, kad užeit vandenuko, jei prireiktų, ar šiaip pagalbos. Keliauji žmogeli vienų vienas, pats su savim. Ir taip gera. Mintys rimsta, kvėpuot lengva.
Netoliese teka upė keistu vardu - Rovėja. Beje, visos upelės šiemet visai rimtai atrodo, vos ne Nėries pločio.
Vidurkelyje Būginiai, kaimas su parduotuve, galėjau neštis mažiau vandens, žinojau, kad nusipirksiu. Dar ir ledų ten buvo. Tuoj už parduotuvės turėjo būt keliukas į Gedimino pilies kopiją, pražiopsojau. Dar radau paminklinį akmenį, skirtą J. Meko gimtinės vietai pažymėt.
Taip nejučiom ir priėjau Papilį, kur susitikom su Algiu. Jis rytą praleido vaikštinėdamas po Biržus. Aš jam atnešiau lauktuvių Vytauto vandens, o jis man kavos pupelių iš Biržų arbatinės. Romantiška kaip?
Papilys toks įdomus miestelis, senas, minimas dar nuo 1541m. Jau tuo metu ten stovėjo kunigaikščio Radvilos pilis. Kalbama, kad Radvilų valdymo metais, pasinaudodami sudėtinga šliuzų sistema, nuo Baltijos jūros iki Papilio atplaukdavo prekybiniai laivai. Kas ten žino, nors sunku patikėt. Radvilos, išpažinę evangelikų reformatų tikėjimą, apie 1595 m. pastatė pirmąją evangelikų-reformatų bažnyčią. Ji tebestovi. Atklysti, atrodo, į Dievo užmirštą kraštą ir randi tiek istorijų.
Ai, dar yra K. Binkio muziejus. Jis čia mokytojavo, čia parašė gražiausius savo eilėraščius. Bet reikėjo nors išvakarėse pasiskambint dėl apžiūrėjimo, o ne prieš pusvalandį, kaip padariau aš. Nieko, dar čia grįšiu pradėt kitą ėjimą.
Binkio muziejuje būtų ir nakvynė. Dviems piligrimams svirno palėpėj. Mes apžiūrėjom pastatą ir vaistažolių plotus aplink. Gaila, kad turim grįžt. Jaučiu, nakvynė čia būtų tikrai piligrimiškai romantiška.
Grįžę buvom net dviejuose puikiuose renginiuose: Nabuke Kaune bei Midsummer Vilnius festivalio koncerte, dainavo tenoras Charles Castronovo. Jau koooks balsas, geresnio gyvai skambant nė neteko girdėt. Ir arijos pasirinktos labai gražios. Nabukas IX forte iš vis kvapą gniaužė. Buvom pakylėti. Aš skridau su muzika...nepatikėsit ir neatspėsit kur. Ogi ėjau tais gėlėtais laukais, apsupta saldaus liepų aromato, užliūliuota grožio, pametusi visas sunkias mintis. Va, kas yra Kelias. Keista, kad tuos pačius jausmus sukelia ir muzika, ir ėjimas.
Aš dar nesutikau kitų piligrimų, nors nakvojom šį kartą ten, kur priima ėjikus. Atšaka nauja, gal pirma ir einu?
O namo parsivežiau iš Kelio prisiskintų ramunių, rugiagėlių ir šypsausi į jas žiūrėdama.
Beje, prie pat namo auga didžiulė liepa, kita už kokio 50m, abi žydi gausiai. Bet užuodžiam tik vos vos. Nesugalvoju kodėl.
PAKELIUI NAMO sugalvojom užsukt į Likėnus. Labai gražus, jaukus parkas. Ėjom ieškot garsiojo Smardonės šaltinio. Radom. Atėjo dar grupelė žmonių. Vienas vyriškis, toks aktyvus, aiškino visiems koks gydantis vanduo, kaip sveika pabraidyt. Parodė net specialų takelį su turėklais pasilaikyt. Šalia yra reabilitacinė ligoninė, pasirodo, ligonius čia murdo. Pėdos nuo ėjimo buvo pavargę, tai agitacijai greit pasidaviau. Įbridau, o dama iš tos kompanijos šaukia, kad palaukčiau, jie tuoj nufilmuos. Pakentėjau, tegul sau filmuoja. O vanduo oi koks šaltas. Pėdoms tikrai labai patiko ir tiko. Vėliau parke vėl sutikom tą kompaniją, paklausiau, kas čia mane filmavo. Ir išsižiojau, sako, Lietuvos televizija. Suka filmą apie regioninius parkus. O tas aktyvistas, didelis Biržų parko žinovas, dar išvardijo ką galėtume pamatyt. Ir išgirdom dvi vietas, kuriose nebuvom.
Viena tai Raubonių vandens malūnas, vilnų karšykla. Jis šiuo metu remontuojamas. Bet tuo metu ten buvo ir savininkas. Ir jis įleido mus į vidų, ir paprašė vaikinuko papasakot istoriją. Ten įdomiau buvo Algiui, kaišiojo nosį prie tos senos technikos. Savininkas dar trumpai papasakojo apie renginį "Vilnonės dienos". Šiais metai jis vyks rugpj. 27-28d.d. Tuomet ir bus vėl po restauracijos atvertas malūnas.
Gal bandysim suderint kokius Aukštaitijos CL etapus su šia data, kas žino
Ir dar šalia buvo Ąžuolpamūšės piliakalnis. Gerai, kad neaukštai lipt. Pažioplinėjom, pasigėrėjom vaizdais. Ir jau keliavom namo.
O prie gėlių vis tiek radau kaip prieit. Dar ir puokštelę į namus parsivežiau, rašau ir prisimenu geriau, žiūrėdama į žiedelius.
Užtrukom tik tris dienas, o atrodė, jog savaitę. Tiek geros nuotaikos bei įspūdžių parsivežėm.
O prie gėlių vis tiek radau kaip prieit. Dar ir puokštelę į namus parsivežiau, rašau ir prisimenu geriau, žiūrėdama į žiedelius.
Komentarai