2026.03.07 Su Trenkturu Kemeri, Latvijoj

 

Nuolat skaitau apie skelbiamus žygius, nors beveik niekur nevažiuoju. Kažkaip vienai tingisi. Truputį ilgiuosi tų dienų, kai su Algiu keldavomės anksti, čiupdavom kuprinytes ir lėkdavom per pusę Lietuvos į kokį nors mus sudominusį žygį. Bet yra kaip yra, ėjimo komanda subyrėjo. Dabar yra ėjikė ir vežikas. Algis mane lydi į ilgesnius ėjimus. Apsigyvenam kažkur patogioj gražioj vietoj, aš einu savo Camino, o Algis paima mane dienos finiše. Ryte pastato tame taške, ir aš keliauju toliau. Jis dieną pasivaikšto, patingi gerom sąlygom, o vakarojam kartu.

Su Trenkturu buvo daug įdomių žygių. Su jais ir pradėjom eit ilgesnius atstumus. O dabar važiuojam tik į "užsienius": Latviją ar Lenkiją. Tai va, kurį laiką žiūrėjau į Trenkturo paskelbtą žygį Kemeri parke. Žygis kovo 7d. Bet 8d. sutarę važiuot į koncertą Užutrakio dvare, į "Mano puikioji ledi". Reiškia, po žygio reik iš karto keliaut namo, o tai sąlygoja, kad negaliu eit ilgojo maršruto, nes Algiui mašinoj reiktų manęs laukt kokias septynias valandas. Dar ir kovo 5d. einam į filharmoniją. Per daug čia visko, nusprendžiam. Juk ką tik grįžom iš Palangos. Lėkėm pažiūrėt užšalusios Baltijos. Oras buvo labai įvairus. Ir saulėtos dienos, ir toks rūkas, kad, einant pajūriu, nesimatė kopų. Stulbino jūra, kuri vieną dieną buvo užšalusi, kitą vienoj pusėj tilto kiek akys užmato vanduo, o kitoj pusėj dar daug ledo. Dar kitą dieną visur pilna ledų. Pajūriu toli nueit, apie ką taip svajojau, nepavyko, nes priėjau šlapynes. T.y., viršuj sniegas, o po juo vanduo. Negilu, galima būtų eit, bet taip šalta kojoms, kad ištvėriau gal 10min. klampojimo. Smagu buvo ir parke pasivaikščiot.

Vieną dieną tiltas yra, kitą rūkas jį pavogė.

Dar kitą dieną vėl saulė, vėl atsirado lyčių jūroje.

Ledo luitas vaizduoja krokodilą, o šuns šešėlis išduoda jo slaptą prigimtį: arklys gi ten. Ir būtent šuo įgauna arklio galių, kai tempia mane prie kito šuns-priešo.

Ši varna atlėkė kaulint maisto. Ir jokios baimės, vos nepasibučiavo su ciuckiu. Tas apstulbęs net lot pamiršo. Teko pasidalint jo skaniukais. O jau tuomet atlėkė tuntas juodaskvernių. Didelio maišo skaniukų neturėjom, tai ėjom šalin. Dar pliaže radom barą, deja, anei kavos, anei kokteiliuko negavom.

Buvo taip smagu ir gražu, kad viešnagę prasitęsėm dar vienai dienai. Planavom važiuot į Nidą pasidairyt, bet buvo taip gera Palangoj, kad nesinorėjo kažkur važiuot. Tinginių laikas su gražiais vaizdais ir skaniais pietumis Ukrainiečių restorane.

Labai ilga priešistorė😉. Prieš einant į koncertą kovo 4d. man kažkodėl šovė mintis pažiūrėt, kur Kemerio žygio startas, ką įdomaus galima pamatyt. Ir opa, startas keli km nuo jūros! Taigi galėtume apsistot prie jūros, pasivaikščiot pajūriu ir t.t. Ir išlėkėm į Filharmoniją. Koncertas  patiko, labai įlindo į sielą, atnešdamas ramybę. Ir grįžus namo, pati savim netikėdama, mikliai susiradau nakvynę 200m nuo jūros ir 7km nuo starto, nusipirkau bilietą į žygį, po to pranešiau šeimai, t.y., Algiui ir ciuceliui, kad ryt išvažiuojam. Niekas nesipriešino, tik Algis mestelėjo, kad gražesnės jūros kaip Palangos nepamatysim. Na, kaip bus taip - džiaugsimės. Viens du, sumečiau daiktus. Ir ryte ramiai papusryčiavę, susimetę kažkokius užkandžius iš šaldytuvo, išriedėjom. Laukuose dar daug sniego, visur balta. O jau stirnų daugybė. Sugulę prieš saulutę ant sniego ir gal šildosi. Sniegas dingo tik netoli kelionės tikslo. Šeimininkė sakė, kad vieną naktį labai lijo ir dauguma sniego dingo, t.t., vandeniu pavirto. Mūsų namelis visai neblogas. Tiesa, be gražaus vaizdo pro langą, bet pro antro aukšto langą matosi jūra. Nesiruošiam į ją spoksot pro stiklus. Dar turim kojas, spaciruosim pajūry. Nustebom, kad jūroj dar nemažai ledo. Juk čia įlanka, lyg ir šilčiau turėtų būt.

 

Šeimininkė pradžiugino, pasakiusi, kad kaimelyje yra net dvi veikiančios kavinės. Tai pajūriu ir nukeliavom į vieną iš jų. Apsidžiaugėm, smagu vakare pasėdėt. Atšvęst atostogyčių pradžią. ir skaniai pvakrieniaut.

2026.03.06

Pabudau dar prietemoje. Rytas aušo giedras, ramus. Tai ilgai netingėjus čiupau Kurmį ir prie jūros. Kokia ramybė, koks grožis!

Ragaciems švyturys

Pajūryje radom rytdienos žygio rodykles. Kurmis tuoj, pakėlęs koją,  parašė laišką žygeiviams. o aš apsidžiaugiau, kad praeisiu ilgojo maršruto gabalą. Ryt eisiu tik 15km, nes po žygio lėksim namo, gi laukia puikioji ledi. O šiandien neplanuotai praeisiu pajūrio trasą. Iš kopų bėga daug vandens, per naktį sušąla ir sukuria visokius ornamentus. Dar viena atrakcija juos apžiūrėt.

Grįžau nuskriejusi beveik 7km, net springdama Algiui pasakojau kaip gražu. Pasitarėm ir įkalbėjau išduot Puikiąją Ledi, likt diena ilgiau pajūry. Suderinau su šeimninke. Valio, ryt pasikeisu žygį į ilgesnį, ramiai nueisiu. Algiui nereiks laukt manęs mašinoj. 

Greit paruošiau pusryčius. Kiaušinienė greitas ir sotus maistas. Blogai, kad po tris kiaušinius? Ogi visai nedaug, nes mes ją valgom be priedų, t.y., jokios duonos ir pan. Kavos kapsulinio aparato kažkaip nesugebam pasileist, gerai ir tirpi.

Dar sugalvojom nuvažiuot prasieit Slokos ežero taku. Ir... nepavyko. Priekyje mūsų ėjo pora su dviem šunim. Mūsiškiui tai garbės reikalas aplot "priešus" be sustojimo ir tempt mus kiek gali, kad juos pavyt. Nesmagus toks ėjimas. Ir dar prasidėjo baisi šlapynė, kojos klimpo iki kauliukų, tai apsisukom ir grįžom prie jūros. Pakeliui dar apsižvalgėm Kemeri, pasidairiau, kur glėčiau kitą rytą palikt mašiną.

Algis liko namie pailsėt, o aš su Kurmiu pajūrin.  O ten vaizdai pasakiški. Tokios spalvos Baltijos niekad neregėjau. Jūra lyg melsva su pienu, dangus tokios pat spalvos, sunku suvokt, kur horizontas. Dar baltos lytys ir daugybė gulbių, šimtai. Ėjau ir džiaugiausi, kad mes čia šiuo metu. Pataikėm labai geru momentu. Pasiteisino mano karštakošiškas sprendimas su kaupu.

Grįždama atsiviliojau į pajūrį Algį, nes niekaip nenupasakosiu tų vaizdų. Jis irgi apstulbo. Kažkodėl prisiminėm Laplandiją. Gal ten regėjom panašių atspalvių. Nesinorėjo nė kambarin grįžt. Bindzinėjom, kol ėmė temt.Žadėjom eit vėlyvų pietų į kavinę, bet ėmėm ir aptingom. Kažko valgomo turim, bus gerai. Ir čia paskambino šeimininkė. Dešimt kartų atsiprašė, kad nepažymėjo booking'e, kad užimta ir kažkas užsisakė. Ir, deja, ryt ryte turim išsikraustyt.  Gal išsinuonuot kitur vienai nakčiai. Ai, tingim. Bus pirminis planas. Einu 15km ir po to važiuojam namo. Puikioji ledi paskleidė savo kerus, ne kitaip.

2026.03.07

Ryte greit pakuojam daiktus, rengiuosi žygio drabužius, pasiruošiu kuprinytę. Ruošiu pusryčius, Algis tuo tarpu eina pramankštint Kurmį. Grįžęs sako, kad rado didžiulę raudoną saulę ir vėl tą nenusakomą melsvumą. O telefoną pamiršo pasiimt, nuotraukos nėra. Na, visko viena su...ine neužsėsi.

Dardam į Kemeri visi. Jiems teks palaukt manęs mašinoj. Oras gražus, mes ankstyvi, tai statom mašiną šalia parko, netoli starto. Galės ir jiedu pasivaikščiot. O aš tikiuosi, kad finišuosiu po 3.5val. Neprailgs.

Algis su Kurmiu palydi mane iki starto. Ten daug šunų, Kurmis demonstruoja savo balsą, tai Algis tik atsigeria su manim kavos ir mauna į šoną. Valio, prekiavo ta pati kompanija kaip ir Ogres žygyje. Jų kava vos ne tokia kaip Italijoj. Registruojuos ir tuoj pradėsiu eit. Dar pasidairau į linksmus žygeivius. Truputį užpavydžiu pamačiusi dideles šeimas: seneliai, tėvai, vaikai. Bet jie latviai. Nuo Rygos iki čia gal 40km. Nesunku atlėkt. O aš retkarčiais  mėgstu masinius žygius, kad pabūt tarp bendraminčių ir linksmų žmonių. Matyt, vagiu jų energiją.

Užsikoriau į seną vandentiekio bokštą. Jį šiandien atvėrė specialiai žygeiviams. Šiaip, veikia tik vasaros sezono metu. Ir užlipt į patį viršų neleido, tik iki tų arkinių langų. Nieko ypatingo nepamačiau, bet smagu ir tiek.

 Šalia Kemeri yra didelė pelkė. Esant giliems dolomito sluoksniams susidarė  sieros vanduo. Todėl jau 18a. čia kūrėsi Kemeri kurortas, į kurį išmėginti sieros šaltinių ir gydomojo purvo atvykdavo pacientai iš visos Europos. Beje, tokie šaltiniai yra ir ten, kur mes apsistoję. Vandens iš krano gerti nepataria. Na, tas sieros kvapas,atsukus čiaupą, nors ir silpnas truputį įkyrėjo. O reikėjo gal mirkt po dušu😀, gydomasis vanduo gi. Pirmoji valstybinė maudyklė čia atidaryta 1838m. Greit išdygo virš šimto pastatų. Todėl ir miesto parke išlikę senieji mediniai šaltinių  paviljonai.

Senasis kavos paviljonas

Šaltinis Driežiukas

Negaliu ramiai praeit pro senus medžius. Ir čia stabtelėjau. Man jie kažką tyliai pasakoja, o pasakyt gali oi daug. Juk metų jiems keli šimtai. 

Žygio maršrutas užgriebė ir Kemeri pelkės pažintinio tako gabalą. Šiuo taku ir pelke žavėjomės prieš kokia 10m. Ir šiandien buvo smagu ten eit. Nors pelkes lankyt dar ankstoka, gražiau, kai žydi švyliai. Ėjau ir gražiu pušynu, koriausi į aukštą kopą. Oras puikus. Tikras malonumas.

eidama pamačiau vyriškį su slidinėjimo kelnėm ir pradėjau juoktis. Nene, ne iš vyriuko, o iš prisiminimų. Žiemos pradžioj, kai pasidarė šalta rytais vaikščiot, išsitraukiau ir aš slidinėjimo kelnes. Pastebėjau, kad megztinių rankovės, kelnės pasidarė per ilgos. Bet šitos tai jau neįtikėtina, teko atsilenkt per sprindį. Juk nesumažėjau tiek daug. Kas belieka, teks nukirpt. Susitariu su žento mama, kad padės man su tuo remontu. Kitą dieną čiumpu kelnes ir vežu. Ir kad užėjo tirštas rūkas, lyg piene važiuočiau. Per kelias minutes eismas sustojo, nė pirmyn, nei atgal. Dar ėmė snigt. Galvoju, kad tik kaip nors apsisukt ir maut namo. Kažkaip pavyko išsprūst į šoną, apsisukau per dvigubą ištisinę, dzin visiems, ir grįžau namo. Vis neprisiruošiau nuvežt tas kelnes karpymui. Atšilo ir jų nė nereikėjo. Ir čia vieną dieną reikia slidinėjimo kelnių abiems. Išsitraukiu savo, tuomet traukiu Algio. Ir, ojeiiii, taigi po mano striuke kabojo Algio kelnės. Todėl ir vilkosi žeme, kai apsiaviau. Abejos jos juodos, nesunku sumaišyt. Kaip apsidžiaugiau, kad aptingau ir nenuvežiau jų remontuot. Nes, jei iš dūšios būčiau trumpinusi, Algiui būt likę tik galife. Ir kas sakė, kad tingėti negražu? 

Nepajutau kaip pralėkė tos 3:50, t.y., nepilnos 4 valandos ir aš jau finiše. Užkabina man medalį, vėl geriu skanią kavą. Ir Algis atėjo pasitikt. Yra kažkokių kavinių, bet valgyt nė vienas dar nenorim, rasim kažką pakeliui. Visai nepavargau. Ką reiškia kasdieninės treniruotės su ciuckiu. Einam mudu beveik kas rytą 5-8km. Ir einam gana greitai, gi treneriukas diktuoja tempą. O jam komandos "palauk, lėčiau" nesuprantamos ir nereikalingos. Tempia kaip arklys. Tai ir ėjimas, ir jėgos pratimai gaunasi. Net, atrodo,matyt geriau pradėjau, akys atsivėrė nuo tų visų grožybių.

Ir vis vakarykščiai vaizdai neapleidžia manęs. Ir staiga topt mintis. Ogi galiu nueit tuos 130km nuo Jurmalos iki Kolkos rago pajūriu. Tik reik eit, kol vėsu ir nėra poilsiautojų. Ir ta mintis manęs dar nepaleido. Po truputį žiūriu žemėlapius, skaičiuoju km.

Tik pirmyn, tik pirmyn sinjorita,

Juk kojytės dar mina mikliai