2025.03.01 Laumių takais:po Asvejos paslaptis ir praeities atspindžius

 Po praeitų žygių pasirodė, kad eiti su grupe man sunkoka. Esu lėtesnė už jaunus straksius. O einant ne savo tempu ir nuovargis greit pasiveja. Kas rytą, na, beveik kas rytą asmeninis treneris (mūsų šuo) vedasi mane pasivaikščiot. Dumiam su juo greit. Sustiprėjau. Ir kasdien peržiūriu būsimus žygius. Tais, kurie vyks +- 100km nuo Vilniaus ir ėjimo <20km, pasidomiu atidžiau. Kodėl? Juk sakiau, neisiu. Bet sakiau ir, kad noriu eit. Kažkodėl žiemą vienai kur toliau važiuot vaikščiot netraukia. Ir, pamačius Asvejos parko organizuojamą žygį pasidaviau, bandysiu eit. Tai toks ilgas ežeras, berods, ilgiausiais Lietuvoj. Esam ten ne kartą buvę, tai vienam, tai kitam kampe kažkiek pažygiavę, aplankę rekomenduotinas vietas. Mielai ten pasivaikščiosiu daugiau. Atstumas 14km tikrai nebaugina. Orų prognozė nebloga - be kritulių, deja, ir be saulės. Rytais iš pasivaikščiojimų su šuniu grįžtu suplukusi, tai ir čia rengiuosi ploniau.

Ryte sėdu į mašiną ir pirmyn. Tik išvažiavus iš Vilniaus pamatau, koks rūkas visur. Paslaptinga. Po kiek laiko ant stiklo pradeda krist mažytės pavienės snaigytės. Ir kuo toliau, tuo jų daugiau. Matyt, tokios snaigės neįeina į prognozuojamų kritulių sąrašus. Bet, kuo arčiau tikslas, tuo daugiau snaigių, ir kelias jau baltas. Netikėta, bet labai gražu.

Atvažiavau antra. Bandžiau rastam vyriškiui įsiūlyt pinigus už bilietą. Atsisakė, nes ne jis vadovas. Greit susirinko visi žygeiviai bei vedlys. Maža grupė, tik 12 galvų. Vadovas paprašė išsidalint malkas. Reikės jas nusinešt iki poilsio vietos, mat, ten kursim laužą. Įdomu. Man į kuprinytę tilpo tik viena pliauska. O malkos geros. Ašmalkas jau truputį pažįstu, gi kas antra diena kuriu namie krosnį ( o taip noriu sakyt pečių). Turbūt, dauguma mano bendraamžių augo su pečiais. Mūsų namuose buvo pečius šildymui ir mašina - krosnis valgio gaminimui.

Pradėjom eit ežero pakrante. Snigt nustojo, bet toks lengvas rūkelis liko. Taip ir traukia svajot, ar apie pečių, ar kažką romantiškesnio.

Kitoj pusėj ežero matosi senas Alkos kaimas. Kadaise pro jį ėjo kelias iš Vilniaus, buvo tiltas, kėlė keltas. Tarpukariu čia buvo pasienio punktas su Lenkija. Išlikusi ir senoji pasienio sodyba. Vadas sako, kad eisim pasidairyt po tą kaimą. Kaip? Ar apeisim visą ežerą? Ne, eisim ledu . Perspėja neit krūvoj, laikytis maždaug 5m atstumo viens nuo kito. Sunerimau, vanduo telkšo vietomis ant ledo, tiksliau šlapia sniego košė. Matau, ne aš viena bailiukė. Bet drąsieji jau pasileido ledu, nedrąsiai einu ir aš. Nepamenu, kada ėjau per ežerą ledu. Gal prieš 60m. Iš pradžių žiūrėjau tik kur statyt kojas. Bet pakėliau galvą, kaip gražu. Toli ant ledo matosi kokia 20 palapinių. Pasirodo, žvejai šiais laikais taip komfortiškai įsitaiso. Prisimenu, kažkada tokias užuovėjas matėm ant Kuršių marių, ne tokias gražias palapines. Bet vakarėjo, jose švietė žibintai, labai gražiai atrodė. 

Greit atšlepsėjom ir kaiman. Tiek to kaimo ir yra, kelios trobos. Vienoje iš jų tarpukariu ir buvo pasienio postas. 

Senojo kelio likučiai

Pasidairę po kaimą, paklausę vadovo pasakojimų, nušlepsėjom ledu atgal. Atsidusau, laimingai perėjom ežerą. Kaip klydau. Truputį paėjom pakrante ir vėl per ežerą patraukėm link salos, tiksliau, Jonėnų piliakalnio. Jau ledas smagu, bet tiesiai nuo ledo ropštis stačiai stačiai į tą piliakalnį vėl išbandymas. Užsiroplinau, beveik keturiom, bet koks skirtumas, aš viršuj. Kai visi užlipo, siurprizas. Vadovas pasiūlė padainuot. Sutartinę. Išdalino žodžius. Jis pats traukė puikiai, ir dar viena žygeivė. Mes kiti daugiau pritarėm. Eikit sau, kaip nuostabiai skambėjo piliakalnio viršūnėje po senais ąžuolais.

Padainavom ir kita piliakalnio puse žemyn. Ir vėl ledu į krantą, į iškyšulį. Ten jau kūrensime laužą, virsim arbatą. Pasirodo, ji bus su mėlynių lapais, kadagių uogomis, kurios nuskintos nuo nuostabaus grožio krūmų Alkos kaime ir eglišakių. Tokios arbatos dar nebuvau ragavusi. Tik gurkštelėjau, nes mano reakcija į įvairius augalus nenuspėjama. Bet buvo skanu.

Tie ledo takai tai gražūs. Apsipratau ir visai smagu eit.

Toliau jau tapsenom miško takeliais link Laumių pelkės. Padavimai pasakoja, kad čia sulėkdavusios raganos ir spręsdavo savo reikalus. O vadovas dar turėjo paslėpęs siurprizų. Iš kuprinės išsitraukė mažas kankles. Skambėjo jos toj dauboj puikiai. Dar ir sutartinę sudainavom. Sakė, taip prašom pelkės, kad leistų mums ją pereit neįlūžus. Nedidukė ji, perėjom vėl ledu.

Praėjom šalia dar vienos pelkės. Man ji labai patiko. Ir priėjom ąžuolų giraitę. Čia vadovui padėjom išmatuot medžių storius. Vieno apimtis buvo net 5m. Parkas siūlys storulius įtraukt gamtos paveldo sąrašus.

Po ąžuolais dar užtraukėm dainą apie ąžuolus, kaip ir priklauso tokioj vietoj. Tiesiog koncertinis žygis.

Ir kabarai tolyn. Aukštyn žemyn,be takų,  per išvartas ir dar bala žino per ką. Patys vieni vaikščiodami apeinam sugriuvusius medžius, net nebandom ten landžiot. O čia ir ropom, ir vos perlipt išeina. Ir nieko, gyva.

Dar viena linksmybė eit upelio senvage. Per akmenis. O paskui iš ten išsiropšt stačiu slidžiu šlaitu. čia jau man priminė Kroatijoj Krk Camino, kur ko ko, o akmenų tai netrūko.

Dar niekad vienam žygyje neteko eit per tiek skirtingų paviršių. Pabaigoj dar trumpinom kelią per pievas. Iš tikro ten buvo kažkoks senas apžėlęs arimas.




Labai apsidžiaugiau, kai atėjom prie mašinų. Neilgas maršrutas, tik 13km, bet toks įvairus ėjimas, vietom tikrai sunkus. Čia ne mano rytiniai vaikščiojimai palei bėgius, kur lygu ir tikrai nepaklysiu. Užskaitau už visus 20km.

Pavargau, bet dūšioj taip gera. Tiek grožio, tiek gerų žmonių šildė ir ramino sielą.

Reik skubiai rast kitą žygį.