2025.07.26-31 Camino Latvija Caunites - Sigulda 76km

 Praėjo kelios dienos, kai grįžom iš Latvijos Camino ir man jau norisi vėl ten eit toliau. Gamta tiesiog užbūrė. Kad ir artimi kaimynai tie latviai, bet vis tiek yra įvairių skirtumų: kitokia architektūra, jaučiasi vokiška įtaka. Visur girdi kitą kalbą, tenka pasukt galvą kaip susikalbėt. Rusiškai geriau nekalbint, pradėt angliškai, o jau vėliau, jei reiks, pereit į rusų. Gamta Gaujos parke tiesiog labai labai graži. Visa tai prideda ėjimui šarmo. Vėl derinam su Asta kada eit. Ir vėl niekaip ji negali iki rugsėjo, o aš turiu nedrąsių planų rugsėjį pakeliaut toliau ir ne pėsčiomis. Spalis jau toks neaiškus mėnuo, geriau žygiuot arčiau namų. Na, kokioj Ispanijoj irgi būt gerai, bet kolkas dar nesvajoju apie tolimus kraštus. Aš mėtausi eit vienai, ar laukt draugės. Ir čia vieną rytą randu fb Siguldos pilies festivalio reklamą. Ogi ten ir "Traviata". Vieta - estrada prie pilies. Kaip mėgstam tokius renginius. O ir mano Camino veda į Siguldą. Ta reklama pasitarnavo kaip spyris į užpakalį. Pirmiausia į Siguldą į "Traviatą", tuomet jau einu. Kadangi keliauju ne viena, iki Rygos neisiu, vėl kokias 3-4 d., na, kol Algis tvers. Atsiprašau Astos, kad ją palieku, bet prižadu, jei neras su kuo eit, kad vėliau eisiu ir su ja. Greit perku bilietus į operą, susirandu vienai nakčiai nakvynę Siguldoj, dar trims Lygatnėj, kažkur per maršruto vidurį. Gi reiks mane nuvežt/parsivežt.

Ir liepos 26d., per Onines, iškeliaujam. Prisimenu kaip šią dieną smagiai švęsdavom mamos vardadienį, palinkiu jai gražios dienos, kur ji dabar bebūtų. Mūsų gatvelė antri metai rausiama, nukasamas per metrą paviršius, vėl užpilamas kitokiu gruntu. Tuomet ateina kiti, vėl rausia duobes ir t.t. Šiuo metu ir tuneliukas uždarytas, reik išvažiuot iki Savanorių pr.tokiu siauroku vingiuotu keliu. Kelias pailgėjo beveik 5km. Beveik pripratom. Atvažiuoji, toks didžiulis ekskavatorius kažką kasa. Pakelia kaušą ir rodo "važiuok". Bent man tai būdavo baisoka, bet kur dėsies. Arba duobėj krapštosi žmogus, tik galva kyšo. O pravažiuot turi taip arti, kad atrodo, ratas nubrauks jam nosį. Gal vairavimas patobulėjo? Tai va, sukam į apvažiavimą, o aš lyg nemačiau apylankos ženklo. Negi grįšim, ai, gal tik nepastebėjau. Bet ir Savanorių pr. visi apvažiavimo ženklai nuimti. Valio!

Kelias jau puikiai pažįstamas. Kažkaip dažnai pradėjom braukt (latv.vairuoti) į tą Latviją. Vis toj pačioj degalinėj stojam kavos, Latvijoj už Bauskės - pietų. Kavinė "Wild rančo". Maistas toks paprastas, namiškas, kaip sakydavo Želimiras, o porcijos tai baisinio dydžio. Ir nespėję nė truputį praalkt, mes jau Siguldoj. Viešbutukas, tiesa, pačiam pakrašty, prie Gaujos. Žemėlapyje man labai patiko, bet iki estrados apie 3km. Opera baigsis apie 24val., tai grįžimas šiaip sau. Pasigiriam šeimininkams, kad eisim į operą ir klausiam kaip čia arčiau nueit. Jie sako, oi, reiks į kalną lipt, toli. Mes nuvešim. Ok, puiku. Manėm, jie irgi eina. Kai sutartu laiku nulipom žemyn, radom juos laukiančius prie mašinos, kažkodėl tais pačiais šortais pasipuošusius. Oops, aš dar pergyvenau. Bet šeimininkė dėkoja mums, kad lankom jų operą, kviečia sėst į mašiną. Pasirodo, jie neina į koncertą, tik mus nuveža. Ir atvažiuos pasiimt. Mes apsalę. Visą popietę pylė lietus, bet rimsta jau. Aš bilietus pirkau brangesnius, po stogu. Dėl visa ko. Nes pora kartų per operas atviroj erdvėj taaaip buvom išmaudyti. Bet, jei turim stogą, lietus pasišaipydamas traukiasi. 

Atveža šeimininkas mus į parkingą, panašu, pilnutėlį, parodo kuria kryptim eiti, susitariam, kad paskambinsim, kai baigsis, ir jis toj pačioj vietoj mus pasiims. Link pilies einam per gražų parką. Jau ir saulytė švysčioja. Nuotaika vis gerėja. Įėję pro vartus išgirstam akordeono garsus, prancūziškas populiarias dainas. Hmmm, čia vietoj operos? Bet iki jos dar vos ne valanda. 

O parke nemokamas koncertas. Labai neblogas garsas, nuotaika dar aukštyn. Kai kas net šoka.  Apeinam ratu, susirandam įėjimą į savo "salę" ir grįžtam paklausyt prancūzų. Keista, veikia visos parduotuvytės, pilna laikinų kioskų. Arčiausia, aišku, Vineria. Susigundom. Barmenė paaiškina, kad prosecco 5Eur, ir užstatas už taurę dar 5Eur. Algis neklausė mūsų angliškų kalbų, sako 10Eur, tai truputį pigiau kaip Vilniuje. Kai pasakiau, kad atgaus 5Eur, nepatikėjo. Nes Valdovų rūmuose ar Filharmonijoj 12Eur taurė. Smulkmenos, bet malonios. Prancūziška muzika miela, net ir mums šokt norisi. Bet greit baigiasi, o mums laikas į savo salę.

Traukiam link įėjimo, oras nuostabus. Mes ant kalno vaizdai labai gražūs. 

Pro pilies vartus žengiam vidun. Aplink pilna besišypsančių žmonių. Dauguma su taurėmis rankose. Mat, viduje dar vienas bariukas. Ai, gal mes per anksti paragavom. Nustebino gėlių gausa scenoje. Na, taip gražu. Scena tokia kaip laiptuota. O tai orkestro nebus? Netikiu, kad tokiam renginyje leis įrašus. Ir tuomet pamatau, kad orkestras sėdės žemai. Kaip teatre. Dažnai sakydavom, kad dainininkus prasčiau girdim, kai jie stovi prieš orkestrą, kad iš duobės orkestras daug maloniau skamba. Tai va, čia taip ir bus.

Ir tik, kai užgrojo pirmieji akordai, supratau, kad čia ne koncertinis pastatymas, o tikrų tikriausia opera. Choristai aprengti baltai, dainuodami vaikšto tarp gėlių, tarp tų improvizuotų aukštų. Skamba taip puikiai, net sau pavydžiu, kad girdžiu visa tai.

Per pertrauką vaizdai dar įspūdingesni, kyla rūkas, krenta saulė į jo patalus. Na, viskas kaip pagal užsakymą. Nuostabu. Geriau jau būt negali!

Baigėsi 24val. Kažin ką gero mūsų šuo nuveikė viešbučio kambaryje per tiek laiko. Tik dabar jį prisiminiau, atleisk, Kurmi. Šis vakaras buvo mūūūsųųųų. Net ašarėlę nubraukiau iš gerumo. O Algis kad driokstelėjo: "Galima buvo vien dėl šio vakaro atvažiuot, nereik nė tavo kaminų (😀Camino)". Sutinku, bet viens kitam netrukdo. Mašiną radom tiksliai sutartoj vietoj. Pradėjom girtis, kaip gražu buvo, kaip skambėjo, koookia aplinka. O šeimininkas sako, kad pusvalandžiu anksčiau atvažiavo ir klausėsi, nes šiemet darbai sutrukdė patiems nueit. Sulaukėm dar vienos klausytojos iš viešbučio ir namo. O mašinytė nulėkė susirinkt likusius klausytojus iš viešbučio.

Kambarį radom tvarkingą, dar Algis su Kurmiu pasivaikščiot ir miegot. Diena buvo ilga, bet neeilinė. Ačiū, gyvenime.

 2025.07.27 Caunites - Cesis

Rytas, pasibastymas su šuniu palei Gaują. Labai šlapia po liūčių ir ant žemės, ir ore. Ir vėl rūkas, negi nuo vakaro nerado kur nutūpt? Saulė gal išgarins.

Skanūs pusryčiai, daiktai jau mašinoj, persikraustom trims naktims į Lygatnę. Draugė labai išgyrė šį miestuką, aš jame niekada nebuvau. Tai noris pamatyt, bet svarbiausia priežastis, kad pro jį eis mano kelias. Tai vieną dieną į jį ateisiu, kitą rytą išeisu, nereiks manęs gaudyti ir vežioti. Bet ten važiuosime po mano žygio. Algiui teks dieną paklaidžiot po miškus ar pasnaust mašinoj. Startas turėtų būt kempinge Caunites, bet ten taip nuošalu, tiek dardėt žvyrkeliais, kad nusprendžiu pagailėt mašinytės ir nugnybt kelis km. 

Pradėjau eit žvyrkeliu, bet greit įlindau į mišką. Pagal aprašymą šiandien bus tik vienos uolos pakeliui, tik reikia nepražiopsot nusukimo. Atrodo, pražiopsojau, nors jokių rodyklių tikrai tikrai nebuvo. Šilta, uodų kol kas nėra. Nešuosi purškalą. Po praeito ėjimo įkandimus niežėjo visą savaitę. 

Laukuose javai jau rudi. Kiek atsimenu prieš daug metų tai buvo geltoni. Na, dabar gryn rudi.

Einant miške ir traukiant arijas iš Traviatos staiga išniro vilkas! Atlėkė ir uždėjo letenas man ant pečių. Ne vilkas, aišku, tik didžiulis vilkšunis. Gerai, kad aš nebijau šunų, bet apstulbau kaip reikiant. Apuostė ir nusileido, pripažino sava, matyt. Spėjau įamžint tik nubėgantį. O nubėgo pas šeimininką. Išlindo iš tankmės toks dieduliukas, latviškai, turbūt, atsiprašė, aš pamojavau ir tiek žinių. Bet nuotaiką pakėlė visai dienai. Gal aš ne taip ir prastai dainuoju, kad atlėkė paklausyt.

Sodybas puošia visokie seni įrenginai ar kitokie ale'paminklai. Visai pagyvina, ypač, kai ilgai eini.

Artėjant prie Cesio, įlindau į takus, kuriuos praėjau žiemą, kai buvome Trenkturo žygyje. Smagu pamatyt ir vasarą, tik net nefotografavau. Nors ten gal ir buvo gražiausios šios dienos vietos. Neskaitant Cesio. 

Mieste jau karšta kaip reikiant. Susitikom su Algiu. Kartu ėjom į katedrą ieškot antspauduko

Cesio Naujoji pilis

Senasis vienuolis daug metų vakarais tikrino, ar uždaryti miesto vartai, ar kitkas tvarkoje ir sušukdavo "Viskas tvarkoje. Miegokite ramiai. Mieste taika". Su metais jo balsas tilo ir tilo, kol vieną vakarą jis nepasirodė. Jo žibintas užgeso, žingsniai nutilo. Atėjo kiti, miestas buvo nukariautas, sugriautas, vėl pakilo. Vartų niekada  neatstatė. Bet legenda šnibžda, kad, jei ramioje gatvelėje sutiksite vyrą su žibintu...nupoliruokite jo stiklą. Lai jis veda jūsų svajones, mintis ir darbus.

Viduramžių pilis

Šv. Jono bažnyčia, kur gavau antspauduką. Smagu rasti atvirą bažnyčia, nors trumpai ten pabūti. Ten visada ramu.

O gėlytės žydi sau ir tarsi sako, vasara, dar pati gražiausia vasara. Ir sieloje giedra kaip vidurvasarį.

Suvalgėm ledų, išgėrėm kavos ir palikom gražųjį Cesį. Traukiam į Lygatnę ieškot savo laikinų namų.

Kelias gražus, smagu važiuot. Čia visur pakelėse auga seni medžiai. Atsimenu ir mūsų kelius tokius, deja, kažkas pasakė, kad tai nesaugu ir liko plynė. Godūs žmonės suarė viską iki pat kelio ir kražtovaizdis visai nebe toks. Nemanau, kad daug mašinų šoka per griovius ir trenkiasi į tuos medžius.

Tiek ten važiavimo ir atsiritom į Lygatnę. Jauku pasirodė ten iš karto. O mūsų namui tik...200 metų! Bet viduj viskas puikia sutvarkyta. Bijojau pelėsių kvapo, aš jam jautri. Jau iš kelių pilių teko išeit, nebaigus ekskursijos, net iš Fontenblo. Bet čia jokio pelėsio, tik jauki senovė.

Miestelyje buvo didelis popieriaus fabrikas, o šie namai pastatyti darbininkų šeimoms.

Greit susinešėm daiktus, pasiruošėm pietus iš atsivežtų gėrybių. ir kas su šuniu, o kas jau nuėjo beveik 20km, su knyga. Jau kaip gera ištiest kojas. Ryt laukia 26km, bet tai bus tik ryt. 

Algis grįžo pasivaikščiojęs su Kurmiu ir susižavėjęs pasakojo, koks gražus sena miestelis ir kiek čia visko yra, net trys kavinukės, kasdien veikiantis!!! restoranas. Šauktukai, nes dažnai jie dirba tik savaitgaliais, kada daugiau lankytojų. O aš pranešiau, kad pasak šeimininkės restorane dirba šefas, turintis Michelin žvaigždučių. Tikrinsim.

2025.07.28 Cesis - Lygatne 26km

Prabundu ryte anksti, nesikeliu, kenčiu kad neprižadinčiau miegančių. Bet kiek ten beiškęsi, reikia eiti. Greit iškepu kiaušinienę, susikraunu iš namų atsivežtus kotletukus į kuprinę ir važiuojam į Cesį, į startą. Algis su Kurmiu grįžta nusnaust ir toliau tyrinėt Lygatnę, o aš traukiu, kur kriauklės veda. Greit įeinu į puikų miško keliuką. Aukštyn žemyn ir prieinu kuprnugarių parką Rakši. Viskas dar uždaryta, anksti. Bet kasos langelis atviras, pasak aprašymo čia manęs laukia antspaudukas. Deja, kasoje sėdinti jauna panelė nieko negirdėjusi nė apie Camino, nei apie antspaudukus. Ir nereikia. Dar perspėja, kad fotografuoti be bilieto irgi negalima. Čia jau man užverda galva. Pareiškiau, kad ne jų teritorijoj tai jau tikrai fotografuosiu ką panorėjusi. Na, taip mandrai nepasakiau, pritrūko anglų k. žinių. Bet fotografavau😀.

Čia tai Kūku klintis prie Gaujos. Klintis tai uolos. Atrodo, kad visas Gaujos nacionalinis parkas stovi ant tų klinčių.

O dar dvi "draudžiamų" objektų nuotraukos. Kupranugariai, deja per toli ganėsi.

Vaizdai žymiai smagesni negu vakar. Betgi ne kasdieną švento Jono.

Dar kokį km nuėjusi radau puikią poilsio vietą. Viena iš piligrimų nuostatų: radai suolą sėsk, nes kitą gal rasi tik už kelių dienų. Sėdu, nors dar visai ne laikas. Atsigeriu vandens ir traukiu tolyn. Kas čia dabar? Vėl toks pats stalas su suoliukais ir gėlytėm, ir žvakide. Žvakės neturiu, tai einu toliau. Radau dar kelis tokius grožius. Pralinksmino. Vėliau priėjau didelės sodybos vartus. Gal čia jų koks takas.

Eidama tolyn radau ir daugiau įdomybių. Pavėsinę, jau svarsčiau ar noriu ten prisėst, kai pamačiau, kad ji už tvoros. o pavėsinėje jau puotavo ar ilsėjosi šauni kompanija. Dar toliau kažkoks baltas paukštis ežere. Net nusistebėjau, kad kantriai pozuoja. Kai išsididinau nuotrauką, supratau, kad netikras tas gražuolis.

Kiek daug čia upelių. Ir dar juokingais vardais, va, Dzerdupe. O kas už krūmų geltonuoja? Smalsumas nugalėjo, išsukau iš tako pažiūrėt. Šiaip tai taupau kojas, visur nelandžioju. Šį kartą net išsižiojau, radusi lėktuvėlį. Ir suveikė sovietinė baimė, kad prie lėktuvų nė artyn negalima. Nuėjau. Ir, tik nuotraukas žiūrėdama, supratau, kad netikras.

Toliau labai informatyvus ženklas: važiuok kairėn arba dešinėn. O vargšei piligrimei visai nenurodyta kur eiti. Bet aš tokiems atvejams turiu žemėlapius telefone, kad per daug papildomų km nevyniot. Užtai dar paėjus radau originalų ženklą, geltonus batus. Tiesą sakant, čia tokių batų randu kasdien.

Pasirodė nuorodos į Zvartes iezis (iezis irgi uola). Tai reiškia, kad jau nuėjau gerus 20km. Aš, taupydama telefono baterijas, jokių atstumo matavimo programėlių nenaudoju, išmanaus laikrodžio neturiu, nes neįžiūriu tų ekranų, o svarbiausia po kokios savaitės pradeda raudonuot ir niežtėt odą nuo dirželio, net nuo odinio. Apsieinu puikiai ir be to. Na, nežinau kiek tiksliai nupėdinau. O koks skirtumas, svarbu atėjau į finišą. Dar svarbiau, kad būt smagu.

Prie Zvartės uolos buvom prieš kelis metus. Prisimenu, kad patiko. Bet pėsčiom einant viskas atrodo dar kitaip.

Va, ir informacijos centras bei parkingas. Tai labai lankoma vieta. Bet šiandien ne savaitgalis, o ir po liūčių, matyt, keliautojai bijo tų purvynių. Dar ir gana ankstus rytas, tai aš viena. Infocentras uždarytas, negi ir čia liksiu be antspauduko. Bet radau inkiliuką su kriaukle ir ne paukščiuką, o antspauduką viduj. Apsidžiaugiau kaip vaikas.

O štai ir garsenybė. Įspūdingi dydžiai. Tai devino smiltainio atodanga. Jos aukštis apie 44m, plotis link 200m. Tai kiek čia Puntukų būtų, jei jo aukštis virš žemės 5.7m? Grubiai į aukštį 8 Puntukai, o į plotį net 27 mūsų milžinai. Nes nuotraukose gi dydį sunku nuspėt.

2025m.

Ir 2019m. Pamenu, tuomet mus sužavėjo laužavietės. Deja, dabar dairiausi po Raganų pievą, taip, tikrai aplink Raganų pieva, nepamačiau nė vienos.




Pasėdžiu, pasidžiaugiu ir einu toliau. Reikia kabarotis laiptukais. Būtų visai gerai, bet jie šlapi ir slidūs. Statau kojas atsargiai, tik išgirstu triukšmą už savęs. Atsisuku, net aikteliu, nes laiptais į viršų atidarda dviratis. Na, tikrai akys iš vietų iššoko. Bet dviračio įsibėgėjimas, matyt, baigėsi ir jis sustojo. Bet atlėkė dar vienas, irgi su triukšmu šokinėjo į viršų. Abu atsiprašė, dviračius į rankas ir nulėkė į viršų. Kol aš užlipau, jų ir pėdoa ataušo. O gaila, nes žemyn eina gana status ir siauras takelis, kurio pakrašty dar guli nuvirtęs medis. Praeinant vis kabinau jį koja, nes iš kitos pusės ir dilgėlių buvo. Būt įdomu pamatyt kaip lėkė žemyn.

Nusileidus žemyn pradėjau eit palei Amatos upę. O šniokščia vanduo. Po liūčių jo labai daug, vanduo rudas, pakilęs, pasiglemžęs ir medžių. Einu kaip šalia kalnų upės.

Ėjau liūliuojama to šniokštimo, aikčiodama nuo vaizdų. Nuotraukos nors trupinėlį perteikia tą grožį. Čia ne tas atvejis, kai nuotraukose dar gražiau, negu realybėje. Kokia nuostabi atkarpa. O dar ir voveraičių prisirinkau. Čia ir daugiau besigėrinčių sutikau. Galvoju, kaip jie čia atklydo, manęs juk niekas neaplenkė. Bet dar paėjusi radau parkingą, o ir kelio ūžimas girdėjosi. Ir aš išėjau į tą kelią. Dar kartą pasigėrėjau Amata, eidama per tiltą. Ir jau ramiai keliu ėjau link Lygatnės. Ėjau ėjau ir nusibodo ar pavargau, bet paskambinau Algiui ir sakau pasiimk mane. O jis išėjęs su šuniu. Kol atėjo iki mašinos, kol pavažiavo, tai sutikęs mane, išpūtė akis. Sako, kas nutiko, kad skambini, likus kilometrui iki namų? Aš gi nežinojau kiek liko. Mačiau, kad netoli. Nuvažiavom tiesiai į turizmo centrą antspauduko, nes ryt, kai aš eisiu pro šalį, jie nedirbs. Tuomet Algis truputį parodė Lygatnę ir nuėjom pietų.

Ir čia yra klinčių ir iezių. Ir takas yra. Bet aš jau nenorėjau daug vaikščioti. Savo nueitų km per akis. 

Gyvenvietė pradėjo formuotis XIXa. pradžioje, kai buvo pastatytas popieriaus fabrikas.

Fabrikas didžiulis atrodo net dabar. Pristatyta daug namų darbuotojams. Labai graži administracijos vila, atrodo lyg iš mūsų Juodkrantės nutupdyta čia. O nuostabiausiai man atrodo, kad ir restoranas buvo atidarytas tuo metu, o dar labiau neįtikėtina, kad veikia iki šiol. Nemačiau, kad Lietuvoj toks būtų. Turėjom Kaune gražių prieškarinių restoranų, teko su tėvais dar mažai ten pietaut, jie dar buvo visai nepakitę. Ir kaip gaila, kad mano gimtasis miestas paskubėjo viską išparceliuot.

Nuėjom ir mes pietų į senąjį restoraną. Nežinau, ar ruošė mišelininis šefas, ar ne, bet buvo labai skanu. Paprastas maistas, neužpiltas puodu padažo, lyg norint paslėpt visus trūkumus. Kadangi namie niekada neužmušinėju mėsos skonio jokiais padažais, tai mėgstu ir kitur gaut aiškų maistą. Galbūt, dauguma mėgsta kitaip. Kol valgėm, nulijo trumpas, bet smarkus lietus. Ir vėl sėkmė, manęs tie lašai nerado. Ir dar mūsų patikrinta: jei atneša šuniui vandens, tai viskas toje vietoje bus ok.Jei pasirūpina ciuckiu, tai mumis tikrai pasirūpins,

Lygatnėj  yra vyninė, kur galima rast ne tik vyno, bet ir labai skanios kavos, nusipirkt suvenyrų. Ir įrengta labai simpatiškai. Dar yra kavinukė ir lyg tai aludė, šių vietų nepatikrinom. Miestelis mažas, o tiek veikiančių įstaigėlių. Bet, prabuvę čia tris dienas, supratom, kad tai labai turistų lankom vieta.

Popieriaus fabrikas (pusė jo). Truputį jo dydį galima pamatyti plakate. Entuziastų grupė nuo 2022. siekia išsaugot bei restauruot istorinius pastatus. Skelbiama, kad netrukus senosios mašinos atgis, tęs darbą ir gamins aukštos kokybės akvarelinį popierių. Kiekvienas galės būti šalia, dalyvauti mokymuose, susijusiuose su grafika, popieriumi ar kitokia menine išraiška. Linkim jiems sėkmės.

Lygatnės nuotrauka iš Wikipedia.

2025.07.29 Lygatnė - Sigulda 27km

27km - nemažai. O man bus daugiau, nes nuo namų pradėsiu eit. Dar džiūgauju dėl vakarykščio trasos grožio. Kažin ką šiandien pamatysiu.

O kelias visą dieną eis draustinio takais, palei Gaują. Aprašyme perspėja, kad pasiimt pakankamai vandens, nes pakeliui jo nebus kur gaut. 

Pirmiausia ryte iškepiau kiaušinienę su vakar surinktomis voveraitėmis. O jau skanu. Ir patraukiau į kelią, palikusi miegaliams kiaušinienės.

Perėjau visą miestelį, fabriką. Daug tokių senų namų, kokiame ir mes apsistoję. Viskas labai gražiai sutvarkyta, švaru. Kai kurie namai atrestauruoti, tikri saldainiukai. 

Praėjau gražiąją vilą.

Dar paėjau gatvėmis ir pagaliau miške. Greit išėjau prie upės. Gauja ne tokia triukšminga kaip vakarykštė Amata, bet vis tiek palei upę eit labai smagu. Dar visokių laiptų pasitaikė. Prie upės įrengtos stovyklavietės baidarininkams. Beveik kiekvienoj kažkas nakvojo. Ir upėj matėsi ankstyvų plaukikų. Reiškia, ne viena.

Vienoj vietoj niekaip neradau tako. Atrodė, viskas užaugę. Kai prasibroviau pro krūmus, radau patvinusį upelį, tekantį žemai griovyje. Lieptas sugriautas. Baidarininkai pasakė, kad toliau yra praėjimas. Radau. Teko eit per rąstą. Šaunuolė, neįsivožiau.

Ir tikrai, visą dieną ėjau Gaujos pakrantėmis per miškus. Vienintelė gyva vieta buvo Krikščionių

  centras "Gančauskas". Pasirodo, įkurtas lietuvio. Aprašyme parašyta, kad čia bus ir antspaudukas, ir net kavos. Bet aš nedrįsau ten lįst. Visur užrašai "Privati valda"

Visas ėjimas miške, man labai patinka. O dar kiek voveraičių pririnkau. Net uždraudžiau sau nueit nuo tako, vėl skanūs pusryčiai bus.

Pagaliau priėjau keletą sodybų. ir supratau, kad artėju prie Siguldos. Parašiau Algiui, kad atvažiuotų prie Senosios Pilies. Kad nedaug liko. Ir čia priėjau kalną, gal reiktų sakyt piliakalnį. Laiptai į viršų statūs, galo nematyt. Jetau, ir vėl ėjimo pabaigoj šitokia kankynė. Bet tai reikėjo galvot anksčiau, buvo rodyklės į tiltą, nereiktų lipt. Jei tik būčiau žinojusi, kiek reiks lipt, gal ieškočiau kaip apeit. O dabar lipau, dūsavau ir vėl lipau. Net Algis jau skambino klaust, kur aš dingau. Dar pasiaiškinom, kad jis laukia prie bažnyčios. Nežinau, kur ta bažnyčia, vėl sakau, važiuok į aikštelę prie estrados. Įsiveda į google, nuvažiuoja. Užlipau stačiais laiptais aukščiau gerokai, negu į Gedimino kalną. Viskas įveikiama, bet, kai laiptai trisdešimtame kilometre, nuoširdžiai sunku. Bet koks geras jausmas juos įveikus. Lipu užlipu ir žiūriu, kad kažkoks matytas bokštas. Taigi turėjau ateit į Senąją pilį, o aš Naujoj. Ir tuomet susigraibiau, kad jos abi stovi viena šalia kitos. O Algis praneša, kad navigacija jį pastatė prie tilto. Ir staiga aš pamatau bažnyčią. Ji čia pat. Mekenu, kad važiuotų atgal. Pagaliau šiaip ne taip susitikom. Įkritau į mašiną, pareiškiau, kad nakvosiu čia, nelipsiu jau niekur. Ir dzinkt, kad pamiršau pilyje susirinkt antspaudukus. Ai, važiuojam į TIC, ten užsidėsiu, vis ne taiip greit reiks išlipt. Nusimalam į ten. O ten kelio remontas, nėra pravažiavimo. Š-das. Neisiu. Važiuojam atgal. Į pilį nors smagu eit. 

Dar ta proga pilies ledainėj pasmaguriaujam ledais, pasėdim ir važiuojam namo.

Laiptai laipteliai.

Finišas Siguldoj

Nesutikau žmonių, tai bent gyvūnai papozavo

Voveraites gal namo vežtis? Bus matyt

2025.07.30

Planavau eit dar vieną etapą, iki Krimuldos. Bet kažkodėl labai nenorėjau. Jei būčiau viena, matyt, eičiau. Bet turiu pasirinkimą, nenoriu ir neisiu. Mes dar turim nuvažiuot iki praeitos nakvynės pasiimt Kurmio pavadėlį, kurį pametėm. O lauke nuo ryto nėra ką įkvėpt, taip tvanku. Mašinoj geriausia vieta. Susitariam su šeimininke pasitikt Valmieroj kavinukėj. Išmainom pavadėlį į šokoladą, dar kartą dėkojam už jos rūpestį. Ir išsiskiriam. Kiek puikų žmonių tenka sutikt va taip, trumpam. Norėtum dar bendraut, o dažniausiai išsiskiri ir vargu, ar dar susitiksi. Einam kiekvienas savo keliu, sava kryptim. Ir Camino, ir gyvenime. Dar išgeriam kavos su pyragėliu. Bet taip karšta lauke sėdėt, kad skubam dingt iš ten, kaip skanu bebūtų. 

Dar pasivaikštom po savo Lygatnę. Reiks kada prasukt pro čia. Dar liko neapžiūrėtų kampelių.

Su tokiu malonumu vakare skaičiau knygą. Labai džiaugiuosi, kai laikinuose namuose randu lemputę prie lovos ir galiu skaityt.

Ir kelionė namo. Pasukom naujais keliais, vis įdomiau. 

Pakeliui stabtelėjom prie gražios akmeninės ortodoks7 bažnyčios Nitaure. Ji pastatyta 1875 iki 1877m. Kažkuo primena Čedasų bažnyčią. Ima lyt, tai riedam toliau. Namo namo. Gera išvažiuot, smagu ir parvažiuot