2025.01.18 Ūlos skardžiais

 

Parėjus iš žygio Kazokiškių miškais, apetitas atsirado eit ir vėl. Kojos, rodos, per daug nepyko, o noras žygiuot didžiulis. Tuoj susiradau kito savaitgalio žygį Ūlos skardžiais su "Aplink Lietuvą" grupe. Ūla man visad skamba kažkaip paslaptingai. Užklydom kadaise prieš gal 60m. prie upelės su tėvais ir žiūrėjom išsižioję į tuos skardžius. Labai kitokie atrodė ir kaimeliai šalia. Man rodos, visur buvo tik smėlėti keliukai. Bet kaimeliai gyvi, lakstė šunys, kudakavo vištos, dzūkavo žmonės aplink. Ta šnekta buvo labai skambi, tik suprast ne iš karto išėjo. Daug kartų tose apylinkėse grybauta, plaukta baidarėm, bet, net keista, niekad nėjau pakrantėmis pėsčiomis. Tai laukiau šio žygio su džiaugsmu.

Aš daugiausia vaikštau viena, atpratau eit su grupe, tai daug jaudulio ar nepavėluosiu, ar spėsiu eit kartu, ar netrukdysiu. Puikiai žinau, kad dauguma žygeivių bus mano vaikų amžiaus ir jaunesni, taigi ir greitesni. 

Taigi, žygio rytas išaušo pilkas, koks nestebuklas, deja. Krapnojo lietus. Jau mašinoj sėdėdama norėjau lėkt pasiimt lietaus kelnes. Bet prognozė rodo "be lietaus", tai ir negrįžau. Ką ten realybė, svarbu, kas parašyta. Gi taip madinga bele kokį teiginį atremt "mokslas sako".

Kelias tuščias, gerai žinomas, greit nulekiu 89km iki starto vietos, nepavėluoju. Kažkodėl tik išlipus iš mašinos pasidaro smagu. Nieko nepažįstu, bet pasijuntu draugų būryje. Stoviu, dairausi kam prisistatyt. žmonių daug, nesitikėjau tiek pamatyt. Staiga išgirstu pažįstamą balsą, negaliu patikėt savo ausim. Prasigrūdu arčiau, nagi Asta, žygeivė sutikta Camino keliuos, su kuria vis pabendraujam. Ko ko, jos nesitikėjau čia pamatyt. Ji stipruolė, braukia ten kur ilgos distancijos. Na va, bus kam žodį pasakyt. Tikrai apsidžiaugiau.

Susitikimo vieta prie Mančiagirės kapinių. Ten stovi tokie gražūs kryžiai. Aplink nuostabusis dzūkų miškas. Gera. Prisistatau žygio vadovui, o tai dar lauks, kol atvažiuosiu. Nustebau, kad žygeiviai susirinko iš visos Lietuvos, net iš Klaipėdos. O dar aš, važiuodama iš Vilniaus, svarsčiau ar labai kvaila kažkur trenktis, kad nueit 13km. Nors dūšioj žinau, kad man tai visai nekvaila. išgirdau, kad vadovas Astos ir dar vieno vyruko paprašė eit grupės gale ir ganyti visus atsilikėlius. Man patiko, reiškia, mumis rūpinasi ir manęs nepames. Ir pagaliau pajudam.  Mūsų daug, vora ištįsta gerokai.

Pereinam kaimą, joks šuo nesulojo. Nes jų ten nėra. Truputį paeinam mišku ir atsiduriam prie Ūlos. Vadovas papasakojo apie upės vardo kilmę. Pasirodo, jis kildinamas iš šaknies aul, indoeuropiečių prokalbės, kuri reiškia dauba, klonis. Nebuvau girdėjusi. Atėjom prie Mančiagirės skardžių. O va čia mes buvom pastaruoju metu daug kartų, nes tai mūsų grybavimo vietos. Tikiu, kad yra daug grybingesnių vietų, bet mums pakanka. O vieta labai graži. 

Toliau kokius 9km ir ėjom Ūlos pakrantėm, beveik visą laiką skardžiais. Vaizdai viens už kitą gražesni. Buvo daug fotografavimo pertraukėlių, buvo laiko padūsauti nuo grožio, tiesiog parymot su savo mintimis. Nuotaika staigiai šovė aukštyn. Prisiminiau kažkodėl kaip kažkam pasigyriau, kad praėjau visą Camino LT ir vietoj atsakymo manęs paklausė, ar visai neturiu pinigų sporto klubui, kad kažkur bastausi. Net garsiai susijuokiau. Atsakymo nėra. Nieks nenupasakos ką jaučiu matydama gražią gamtą, kaip einant dingsta kažkur problemos, kurios erzina namuose, kaip atsiranda daugiau dėkingumo bei mažiau pykčio. Gamta vienintelė suteikia energijos, gi miestai, kokie gražūs bebūtų, ją atima. Taip mintims besisukant nepajutau kaip atėjom iki Zervynų. Pirmiausia priėjom Zervynų geležinkelio stotį. Na, tokia jauki medinukė pavėsinė.

Čia pat ir kaimas. Einam per jį, nė gyvos dvasios. Truputį liūdna. Tikiu, vasarą čia daug gyvybės, bet vištos nekudakuoja, karvutės nemūkia. Kažin, kur visi tie dainingai dzūkuojantys žmonės, jų vaikai? Gal vasarą dar kažkiek jų atvažiuoja, negi viskas išpirkta. Kaimas gražus, dvasia nebe ta. Nieko čia nepadarysi, viskas keičiasi.

Kaimas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1742m. Tačiau prie kaimo rastos 24 akmens ir žalvario amžių stovyklos byloja, kad gyventa čia nuo labai senų laikų. Šio krašto kaimai išliko senųjų išdėstymo formų. Matyt, todėl, kad buvo pasislėpę miškuose, toli nuo visokių pertvarkų. 

 ą

Kažkurią akimirką toptelėjo, kad išlipę iš baidarių einam ieškot nusipirkt pieno ir kiaušinių. Išplaukė iš atminties kokių 50 metų senumo vaizdai. Smagu buvo tada, smagu ir dabar. Namie vis zyziu, kad įgriso ta pilkuma, kur saulė. Bet čia eini sau ir galvos nesuki. Visi orai turi savo privalumų ir kokie yra tokiais ir mėgaujamės. Ir įdomu, kur sulindę tie žmonės iš baidarių. Gi ten sumesti ir jų daiktai, tik irklų nėra. Nėr kada ieškot, šiaušiam tolyn.

Zervynos 1977m.

O ši nuotrauka, man atrodo, tikras lobis, kurį man leido čia panaudot mano dieveris Jūras Balkevičius. Tai Zervynos 1977m.

Jūras buvo nuostabus mūsų kelionių fotografas.

Kaip gaila, kad mintis apie senas nuotraukas man šovė tik dabar. Būtų įdomu kaime paieškot šių pastatų.

Prijuostėles ant kryžių, berods, kabino mergaitės, laukiančios piršlių. Bet gal ką ir painioju. Nepavyko rast info, o tiksliai nepamenu. Dar kartą paieškojau ir radau, kad prijuostėlės simbolizuoja moterų nenorą susilaukti nesantuokinių vaikų. Hmmm, čia sinonimas su piršliais ar ne? O, kad prijuostėlės apsaugotų nuo nuodėmės... Bet padavimai reikalas rimtas, reik juos žinot.

Senovinis dzūkų avilys kaip kaimo ženklas

Pasidairę po senąjį kaimą keliaujam toliau. Truputį nutolom nuo Ūlos, einam miškais. Oras drėgnas, kvepia žeme. Gaila, ne žiema. Bet drėgnas oras, sako, labai sveika veido odai. Kaip ten odai nežinau, bet kvėpuot labai gera. Miške pilna gyvybės: grybukų, gleivūnų. Net voveraičių aptikau. Nerinkau, kurgi dėčiau, bet kitą dieną norėjau lėkt atgal ir susirinkt.

Kaip apsidžiaugiau, kai vadovas pasakė, kad tuoj bus pietų pertrauka. Ne tiek valgyt noriu, kiek pasėdėt. Sustojom tokioj gražioj vietoj prie Mekšrinio ežero. Gražu. Kad visur čia gražu. Gera pasėdėt po 10km. Nedaug ir beliko. Galima su kompanija po žygio važiuot į Puvočius, į keliautojų namelį. Bet paliksiu jaunesniems ir stipresniems, o ir pirtin aš neinu. Nors kažkodėl traukte traukia. Gal kad tokia draugiška ir linksma žygeivių grupė susirinko.

Pailsėję traukiam į pradžios tašką. Ten bus ir pabaiga. Dar palaipiojam kalneliais, paslidinėjam ant improvizuoto liepto ir jau girdisi plento ūžesys. 

Viens du ir mes jau stovėjimo aikštelėje. Apdovanoja mus medaliais. Mano tokia puiki nuotaika, kad net užsimanau parvežt lauktuvių savo sirguliuojančiam vyriukui. Tai priperku cepelinų "Pirčiupio karčemoj". Skanūs buvo.