2023.06.28 CL Panevėžiukas Biliūnai

 Kadangi lovose kažkaip netyčia atsidūrėm 21val., tai prabudom apie 5val. Bet kuitėmės kuitėmės ir išsiridenom iš trobos tik apie 8val. Ir tai gerai. Oras gaivus, eiti lengva. Bet saulė greita ir dirba tiksliai,  iškišdama vis ilgesnius spindulius. Po valandžiukės imu šilti. Stoju nusivilkt megztuko. Dar paeinam, vėl man kakta rasoja, vėl noriu kažką nusirengt. Bet Babtyno dvaras jau netoli, gal ten kur patogiau prisiglausim.

Taip ir užsukom į Babtyno dvarą. Žmonių nematyt, aš pro pastatus patraukiau tolyn link didelių medžių. Gi noriu persiaut kelnes. Girdžiu, Ilona šaukia. Ogi ji nuėjo palei pastatą, o dvaro šeimininkas pravėrė duris ir pakvietė kavos. Kaip čia nesidžiaugsi. Viduj tiesiog muziejus. Žioplinėjom, dvarininkas ruošė kavą. Visas komodos viršus nustatytas porcelianiniais puodeliais, visokių laikų ir kilmės. Mums leido, ne, ne le, pasiūlė išsirinkt po puodelį, iš kurio norėtume gert kavą. Greit išsirinkom, o dvarininkas greit pripildė juos kava. Kaip skanu gert kavą iš automato, espresso. Kol gurkšnojom, klausėmės muzikos. Tai Ilona papasakojo apie geriausią pasaulio pianistę. Šeimininkas paprieštaravo, kad nėra geriausios, jų yra apie 40. Bet, kai susirado Ilonos mylimą Yuja Wang, pasidavė. Labai "sušilo". Sakė, na va, pasidalinom.. kava su pianiste. Dar pleptelėję, atsisveikinom. Kelnes persiavinėjau dvaro alėjoje, užsiglaudusi už šimtametės liepos. 

Toliau ėjom žvyrkeliais, takais. Kažkaip nieko ypatingo nesutikom ir nenutiko. Nesužiūrėjau, kad pakeliui nebus parduotuvės. Tai skaičiavomės savo maisto atsargas, kad nepritruktume pusryčiams. 

TaIp nejučia atpėdinom į Onupį, į nakvynės vietą.

Nieko sodyboj neradom. Paskambinau šeimininkei ir sužinojau, kad jos nebus, kad eitume į didįjį pastatą, kad mūsų kambario nr. 3, kad yra palikta kavos, arbatos bei ryžių ir kad pinigus išeidamos paliktume kambaryje. Viskas aišku. Einam, kuriamės.

Ilona uoste suuodžia vandens telkinius, tai ir lekia prie tvenkinio, kurį pamatė pirmiau už namą. Iš paskos ir aš. Vanduo vėsus, bet tikra atgaiva pavargusiam kūneliui. Tupim po to visos švarios su nelabai švariais drabužėliais pasirėdžiusios terasoj, geriam kavą, arbatą. Užkandžiaujam. Ilsimės. Grįžę virtuvėj randam vyrioką, kuris turi net tris dėželes kiaušinių. Šiap aš nepuolu prie žmonių, bet dabar nė nepajutau kaip paprašiau parduot mums vieną dėžutę. Na, ir nustebo jaunuolis.  Susinepatoginęs ėmė aiškintis, kad jam pačiam reikia. Mat, jis ten gyvena ir važinėja į darbą. Kad neturės kur nusipirkt. Bet, jei visai neturim, pasidalinsiąs. Na, mes nepuolėm meluot, kad badaujam. Ir, kas į mane pažiūrėjęs, patikėtų. Bus tų kiaušinių. Nuslinkom miegot, ir beveik sočios. 

Nuėjom šiandien apie 20km. Jau mandros patapom, pamatom, kad 20 km, sakom, ai, niekai.