Naktis buvo šalta, bet nesušalom. Dar kartą pasidžiaugėm, kad nelipom miegot į antrą aukštą. Ten vėjai tikrai būtų plaukus pašiaušę, neglostę švelniai. Susirengėm viską, ką turim, nes termometras rodo...+2.
Beje, sodyba vadinasi "Molinė saulėgrąža". Vakar eidama vis sukau galvą, kodėl toks keistas pavadinimas. Pasisvečiavus viskas aišku. Molinė, nes šeimininkė keramikė; saulėgrąža, nes aplink sodybą auga saulėgrąžų laukas. Būt smagu apsilankyt, kai geltonuoja didžiuliai žiedai aplink.
Šiandien tik nepilni 23km. Tik. Atrodo, menkas skirtumas 27 ar 23. Bet tas skirtumas mažiausiai valanda ėjimo.Šiaip einam gana greitai, apie 5km/val. Bet su visais pailsėjimais, pažiopsojimais vidurkis gaunasi tik apie 3km/val.
Diena tokia ramaus ėjimo. Jokių ypatingų nuotykių. Greit atšilo, išsisluoksniavom ir žygiavom kiekviena savo tempu.
Kažkaip susitikdavom pailsėt.
Vis randam senų kryžių. Tokie jie man gražūs, ypač tie su saulutėm. Džiaugiuosi radusi atstatytus jau šiais laikais. Jie tik Lietuvoj tokie. Kitur kitokie. Austrai turi savo stogastulpius ar kaip pavadint, tokie nameliai su kryžium būdavo ant stogų. Juos dabar restauruoja, atnaujina, senosios sodybos labai saugo šį atminimą. Daugelyje Europos valstybių, bastantis mažais keliukais, randame kryžių. Bet jie kitokie, ne tokie ornamentuoti.
Mano kuprinė atrodo tokia didelė. Iš tikro, tai aš maža, per trumpa tai kuprinei. Kai pirkau, rūpinausi tik kad petnešos netrintų pažąstų. Apie kuprinės aukštį visai negalvojau. O, kai reikia ją patogiai užsidėt, pasirodo, misija beveik neįmanoma. O gaila. Tokia raudona graži, daugybė kišenių. Telpa tik 30l, tai yra maža kuprinė. Dar labiau erzina, kad grįžus reiks ieškot kitos. O ir vieno bato viršutinė siūlė prairo. Turėtus ankstesnius žygio batus nešiojau 20m. Ir visai nemažai vaikščiojau. Na, šias septynias dienas turės atlaikyt. Ir batai, ir kuprinė. Nestodamos praėjom Rokonis. Jie garsūs savo bažnyčia. Tai vienintelė tokia Lietuvoj, pastatyta privataus asmens. Raudonuoja iš tolo. Varpinėje kabo lenkų nulietas varpas su fundatoriaus vardu bei Vyčiu. Dar prie autobusų stotelės yra toks mažas rąstinis namelis užuovėja keleiviams. Bet mes poilsiavom prieš Rokonis, tai tik padūsaujam, žiūrėdamos į suolus, vis tik patogiau, negu ant žemės sėdėt ir atsistot lengviau, ir trepenam toliau. Truputį gaila, kad atstumai nemaži. Tenka praleist piliakalnius, muziejus ir kt.įdomybes, jei jie ne pačioj trasoj. Tiesiog taupom jėgas. Visad kirba mažulytė baimė, kas bus, jei neprieisim nakvynės vietos. Laukuose miegot šalta.
Taip nestodamos praeinam Sidabravą, miestelį tokiu gražiu pavadinimu. Jame yra ir Sidabravo krašto muziejus. Deja, jau uždarytas. Aš dar įslenku į parduotuvę. Perku jau tapusia tradicine vakarienę. Tai pakelis varškės, mažas indelis grietinės, po vieną obuolį bei agurką. Negi tempsiu du? Dar ledų porciją, tik tsss, saldumynų nevalgau. Tik taip noris kažko skanaus. Kažkaip taip ir išėjo, kad iš miestelio tik viena nuotrauka, kol kas retai mūsuose randamos savitarnos parduotuvės. Matėm joje tik bulves, gal rytais būna ir daugiau prekių.
Dar 10km ir pagaliau taip lauktas užrašas Vadaktai. Džiaugiamės, nes tai nakvynės vieta. Kad tik ten būtų dušas. Po tų žvyrkelių esam dulkėtos murzės. Visai nerūpi, ar bus ant ko gamintis valgyt. Arbatinukai visur būna, o visa kita dzin. Sugebam apsieit be šilto maisto. Bet jau karšto dušo noris labai.
 |
| Valio! Atėjom |
Vadaktai ilgi, einam einam. Nakvynės šefė prašė paskambinti, kai jau ateisim iki autobusų stotelės, o jos vis nematau. Jetau, gal panaikino, ar ką. Nepanaikino, tik tas 24as kilometras toooks ilgas. Jau matau ir šefę, stovinčią prie didelio pastato. Tikriausiai, jame ir gausim nakvynę. Bet ne, veda per gatvę truputį tolyn. O ten atskiras namelis, įrengtas piligrimams. Čia tai bent. Yra ir dušas, ir virtuvė, o dar yra skalbimo mašina ir džiovyklė. Tik plaukų džiovintuvo nebuvo, niekis. Viską nusirengėm ir į skalbyklę. Vakaras vėl šaltas, bet puolam paeiliui į dušą, plaunam galvas. Pirmas vanduo nuo kūno bėga toks smėlio spalvos. o tik vieną vakarą be dušo buvom. Ech, tie dulkini žvyrkeliai. Išsimaudžiusios susisupam į antklodes, geriam arbatą, užkandžiaujam, plepsim. Stebimės, kad palyginus greit atėjom. Skalbyklė pypsi, kad jau. Kraunam darbužėlius į džiovyklę, dar pusvalandis ir traukiam šiltutėlius, apsirengiam šilčiau. Dar ruošėmės nulėkt į parduotuvę, bet plaukai šlapi, vėjas stiprus ir šaltas. Geriau alkanos, bet sveikos. iš tikro ir nealkanos. Drabužėliai švarūs, gražūs. Nors imk kitą dieną ir užsitempk kokį maišą ant viršaus, kad liktų švaresni. Ir vėl 9val. sumiegam. Kitų piligrimų nėra, tai Ilona išsirenka kiečiausią lovą. Miegosim po vieną. Gal aš knarkiu?Ryt laukia tik 20km. Tik? Neseniai dar sakyčiau, oi net 20km. Stiprėjam. Rimsta siela. Rodos, jokių rūpesčių neturim, rodos, viskas gyvenime puiku. Tai yra didžiausia Kelio dovana: sielos ramybė.
Komentarai