2023.06.30 CL Kaunas Daukšiagirė

 Atsikėliau daug geresnės nuotaikos. Mat, Kaunui jau ate. Net pati nustebau, bet tik šiandien vėl pajutau Kelio džiaugsmą. Gal ačiū svetingiems namams. Šis etapas būtų net 30km ilgio, jei eitume nuo Pažaislio. Mums daugoka . Todėl pradėsim nuo Prendzialiavos. O kada nors, vėsesniu oru, eisim nuo Katedros iki Prendzialiavos. Tiek metų gyvenau Kaune, daug malėmės ir aplink miestą, bet tos Prrenddzzz nepamenu. 

Vėl mus veža Ilonos dukra.  Lepina savo mamą, kartu ir mane. 

Degalinėj dar išgeriam kavos. Čia jau aš labai noriu espresso. Dėl kavos aš tokia truputį Užkalnis, neskanu man užpilamas vanduo ant kavos. Geriu tik visai iš bėdos. Namuose niekad tokios negėrėm. Kadaise kas rytą maldavom kavą, koks aromatas būdavo aaach, ir plikydavom ją specialiam rundeliuke. Vėliau Italijoj ar Kroatijoj paragavau espresso. Ir taip patiko. LT dar kurį laiką tokios nebuvo. Paskui jau namie atsirado espresso automatas. Vis tie prisiminimai. Bet, einant dažnai aplanko mintys iš senų laikų arba apie keisčiausius dalykus. O pasitaiko eit ir visai tuščia galva.

Kelias kažkiek vingiuoja asfaltu, po to neriam į laukų keliukus. Nekaršta, nes dar tik devinta valanda. Akis glosto žali laukai, seni medžiai, miškeliai. Kaip smagu, kad neiškirsta viskas ir neauga kokie rapsai iki kelkraščių.

 

Prieinam gatvelę pavadinimu Algigatvis. Na, abu vaikai turi savo gatves ar kaimus. o aš tik upę, bet didelę. Yra ir skanių kaimų. Bet Leduose ledų nebuvo. Gal čia ne tie saldieji, o žiemos ledai.

Šiandien man vėl viskas gražu ir fotografuot yra ką.

Kauno rajone pastatyti labai gražios Camino Lituano rodyklės, metalinės. Bet džiaugiamės, kad yra ir  senieji mėlynai geltoni ženklai. Tuos gražiuosius sunku pastebėt. Jie gamtos spalvų, stovi žemai ir tiesiog susilieja su aplinka.

Kol nėjau pėsčiomis, nemačiau nė vieno paminklo atminti buvusiems kaimams. Net nepagalvočiau, kad jų tiek daug. Suvarė žmones į kolūkius, o jų tėviškes tiesiog suarė.

Einam, ilsimės, kartais kartu, kartais po vieną. Kaip kuriai šuna į galvą. Ir einam, visai neblogai. Jau 20km nesibaidom. 30km vis dar tabu. Ryte greitis 4-5km/val. Dienos pabaigoj gal 3. Ir kaip besistengiam, dienos vidurkis būna beveik pastovus: 3km/val. Tiesą sakant, koks skirtumas tas greitis. Svarbu ateit į nakvynės vietą ne vidurnaktį, kad nelikt nakvot prie spynos. O ateinam apie 16-17val. Atrodo, ką ten veikti. Bet laikas pralekia greit. Kol kažką užvalgom, maudomės, jei tik yra koks prūdas. O miegot lendam vos ne su vištom. Tiesą sakant, visai nežinau, kada vištos užmiega vasaros metu. Jei su saulės laida, tai mes gulamės anksčiau.

Nejučia ir atitapsėjom į Margininkus, mažą kaimelį. Bet čia yra unikali XVIIa. medinė bažnyčia. Dar stovi medinė Lietuvos kunigaikščio Margirio skulptūra. Truputėlį atsikvėpusios įventoriaus šešėliuose traukiam tolyn. Dar liko apie 14km. Niekai. Net juokas ima, tapom pagyrūnėmis. Bet nesigiriam, tik džiaugiamės, kad tiek pajėgiam. Kartais truputį lipam per save. Bet tai yra saldus džiaugsmas: aš galiu, aš vis dar galiu.

Margininkuose žadėtos parduotuvės nematėm. Atrodo, užsidarė arba persikėlė kitur, kuo sunku patikėt. Nieko, dar bus Pakuonis, ten rašo, kad rasim net ne vieną parduotuvę. 

Toliau vingiavom per pievas. Matau daug baltų grybų, patikrinu, jauni kukurbezdaliai. Na, skanūs jie jauni, bet tokiam karšty lenkčiausi tik baravykams. Išlindau iš tų pievų į kelią, dairausi atgal, Ilona niekur nešmėžuoja. Jetau, negi kokį posūkį žolėse pametė. Skambinu, o ji, pasirodo grybauja. Nes tarp bezdukų ir pievagrybių rado. Ir dar barasi, kad kelis sumindžiau. Atvilko maišą grybukų.

Kažkaip greit atėjom iki Pakuonio. Kadaise buvau čia kelis kartus, dar pamenu (85%), kad būtent Pakuonyje apie 1978m.man pirkom pirmąjį slidinėjimo kostiumą. Lenkišką. Velniškia brangų. Dar viena moteriškė parduotuvėj pakomentavo, kad nesupranta, ką su tuo daiktu daryt. Būt geras eit prie karvių, bet kad labai brangus. Nesakėm, kad taip pasipuošę slidinėsim. Ir kad sunkiai sutaupėm tuos pinigėlius. Nesuprastų, gal net nepatikėtų. Kaip nesupranta ir dabar, ko mes tais laukais bastomės. Ir šią vasarą istorija panaši. Nenusipirkau sau nė vieno drabužėlio, tik krūvą žygeiviškų daiktų.

Bet įėjus į miestelį akys nieko pažįstamo neranda. O parduotuvė čia pat už pirmo kampo. 

(ir dar kitos dvi yra). O ten ledai, vaisiai, kurių perku lygiai vieną, t.p., vieną agurką, dar "Birutės" buteliuką. Šiandien vakarienė ir rytojaus pusryčiai užsakyti nakvynės vietoje, reikia tik truputį užkandukų rytojaus dienai. Ir dar prie parduotuvės buvo kavos automatas. Va čia tai gėris. Prisigrobusios pilnas rankas gėrybių, nes kuprines nusiimt sunkus darba) traukėm ieškot suoliuko. Bet suoliukas saulėtos vietoj, o mes radom šaunią pievelę visiškam šešėlyje. Kažką kandom, gėrėm kavą, mineralinį. Užkalbino toks visai dailus vyriškis. Jam įdomu kas tie piligrimai, kur einam ir t.t.. Pasirodo, jis naujausios parduotuvės savininkas. Mes tuoj užpageidavom suoliuko prie parduotuvės. Prižadėjo pastatyt. Dar pleptelėjom, pailsėjom. Dairausi, kur visas pakuotes dėt, deja, šiukšliadėžės nematyt. Klausiam pas pašnekovą, sako, tik prie parduotuvės. Na, nė už ką tų 300m iki jos neisiu. Taip ir įsiūliau jam tuščią buteliuką, už kurį gavau 10ct. 

Valio, iki nakvynės vietos tik pora km

Ir kelkraščiais tenka paėjėt

Dar 15min. ir matuojamės Daukšiagirės dvarą. Vartai kaltiniai, pastatas gažus, lauke maži staliukai, padengti baltom staltiesėm. O ant jų šampanas kibirėliuose, ir taurės yra. Oho, čia, tur būt, mus pasitinka. Ir kaip tokios murzės sėsim prie baltų staltiesių. Ir kodėl spyna ant vartų, jei mums stalus padengė. Ir suvokiam, ne tau, berneli, mėlynas dangus. Iš tikro iš karto suvokėm, bet pasimėgaut vaizdu juk nedraudžiama.

 Dairomės, kur galėtų būt mūsų nakvynė. Ir pamatom už nugarų tarp medžių kyšantį kitą raudonų plytų pastatą. Gal ten. Ir buvo ten. Labai jauki vieta, labai gražiai įrengta. Labai švaru. Veda mus į antrą aukštą parodyt kambarį. O ten tik dviaukštė lova. Ilona į kambarį nosies dar neįkišusi, plepa su šeimininke. Aš įsidrąsinu ir prašau kito kambario, nes, na, pažiūrėkit į mus, negalim mes antram aukšte miegot. Šeimininkė dar mąsto, o Ilona puola aiškint, kad viskas gerai jai tinka. Klausiu, ar tu tikrai miegosi 2am aukšte. Ji atsako, o kur, mano manymu mes esam. Juk ir stovim antram aukšte. Negi norėsiu rūsy miegot. Čia aš jau supratusi, kad aš apie braškes, o ji apie šakes, pradedu juoktis. Šeimininkė, nusprendusi, kad mes ne tik garbaus amžiaus, bet ir trenktos, skubiai duoda antrą kambarį. Ir miegosim kaip karalienės atskiruose kambariuose, pirmuose lovų aukštuose.

Visas šis gėris įrengtas buvusioje spirito varykloje. Alkoholio tikrai neužuodėm, bet nuotaika buvo puiki. Paklausėm ar galim tvenkiny išsimaudyt. Galim. Ir išsimaudėm tarp lelijų, su žuvytėm, kurių ten knibžda. Vanduo vėsokas, bet kaip gaivu. 

Žuvytės

Gavom skaniausią vakarienę, po didžiulį kepsnį ir kalną salotų. Paskui ilgai vakarojom ant liepto. Ilona atnešė kavos, arbatos. Ir tingėjom, ilsėjomės, gėrėjomės.

Ryt paskutinė šio ėjimo diena. Gaila, norėtųs tęst. Visai kita nuotaika, kai eini ilgiau. Nei geresnė, nei blogesnė už trumpus ėjimus. Bet man patinka ilgam pasinert į visai kitokį gyvenimą. Kaip į kokias svajas. Bet realybės kitokia. Ilona lekia į Palangą, man teks važiuot namo žiūrėt į savo daržą. Ir myluot ten laukiančius (gal užteks, jei mažiau burbėsiu)