2023.06.04-05 Paberžė Kėdainiai

Iki Kėdainių toli, net 32km. Bet gerai, kad per vidurį yra nakvynė, tai eisim dvi dienas. Miegojom labai gerai. Atbudusios apšnekėjom, kad vieta tikrai turi ypatingą aurą, taip ramu ir gera.

Pleptelėjom su keliautojom iš gretimo kambario. Tai trys moteriškės, maždaug bendraamžės, senjorės, vilnietės ir savaitgaliais keliauja po Lietuvą. Kai vakar atėjom, jų paprašiau parodyt, kur mūsų kambarys. Tai viena piktokai atsakė, kad palauktume vedėjos. Bet kita maloniai parodė. Tai truputį jų privengėm. Bet, pasirodė, labai malonios smalsios keliautojos.

Labai klausinėjo, ką įdomaus pakeliui matėm, kur buvojom. Dar vienai padėjom su nauju telefonu tvarkytis. Apsidžiaugiau, kad dar susigaudžiau.

Dar turim laiko pasidairyt po Paberžę. Esam išsiprašiusios ekskursiją į muziejų. Keista, muziejaus direktorė ir įkūrėja Regina sako, kad tai vienintelis muziejus LT, skirtas 1863m.sukilimui. Muziejus įkurtas 1793m. statytame Šilingo dvare. Būtent čia kunigas Antanas Mackevičius, vienas sukilimo vadų, suformavo 250 sukilėlių būrį, vieną iš pirmųjų Kauno gubernijoje. 1863m. jie stojo į mūšį. Kiek mažai mes mokėmės Lietuvos istorijos. Arba kažkaip viską atbulai. sukilėliai buvo, atsieit, vos ne banditai ir pan. Dabar dažnai muziejuose vis nustembu, vis kažką naujo randu.

Šiandien Tėvo diena. Kadangi eit tik apie 15km, dar pasivaikštom po Paberžę, Užsukam į bažnyčią, uždegam žvakeles savo tėvelių atminimui. Gaila, pamaldos vėlokai prasideda, nesulaukiam. Vienas klebonas laiko mišias keliose bažnyčioje, keliauja pagal grafiką.

Įdomi šventoriaus tvora. Tėvas Stanislovas rinko įvairiausius senus daiktus. Vieni iš jų buvo metalinės kapinių tvorelės. Sovietai griovė kapines, metalinius kryžius, tvoreles vertė į krūvas ir vežė lydyt. Tai Jis važinėjo ir rankiojo, ką galėjo. Buvo net į Rygą nuvažiavęs, ir kur parsivežė prancūziškas kapų tvoreles. Iš jų ir sumontuota tvora. Visi fragmentai skirtingi. Dar yra bažnytinių rūbų muziejus, tik dabar remontuojamas.

Gerokai pavaikštinėjusios, dar šiltoj virtuvėj pasidariusios kavos, iškeliaujam. Nuo kalniuko pamojuojam nameliui žaliu stogeliu ir traukiam tolyn. Ar pirmyn, kaip čia reiktų sakyt.

Viens du viens du graži Lietuva...

Taip ir traukiam kiekviena savo ritmu su savo mintijimais. Kievienas Kelyje ieško kažko labai individualaus, tik sau. Iki šiol negaliu net sau pasakyt, kodėl man taip patinka eit, kodėl būtent Camino labiausiai žavi. Kodėl grįžtu daug smagesnė, energingesnė. Tai tiesiog džiaugiuosi būdama čia ir dabar.

Pailsim prie Bakainių piliakalnio. Už jo neriam į siaurą jaukų takelį. oi kaip smagiau eit, negu žvyrkeliu. Nors pievų takeliai ne tokie lygūs, kojos kraiposi, bet akims tai jau daug smagiau. Ilona išsiruošia pirma. Prieinu upeliūkštį. Per jį permesti du rąsteliai. Bandau eit, viena sukasi, kitas linksta iki vandens. Nulipu atgal. Bet Ilonos nėra, reiškia praėjo, tai ir aš turiu praeit. Viso labo kokie trys metrai, gal penki. Pasidairau, gal galima kitur pereit. Glaima,bet kitoj pusėj atsiremčiau į statų apžėlusį šlaitą. Niekaip nepraeičiau. Grįžtu prie rąstukų ir einu. Ufff, neįkritau. Ropščiuosi į kalniuką ir patenkinta drožiu pirmyn. Kai susitinkam su Ilona, sužinau, kad ji perbrido, nerizikavo eit tais pagaliais. Toks niekis, bet atsimeni geriau, negu pro kur dar ėjom.

O ėjom pro Surviliškį, kur parduotuvytėj mums išvirė kavos, nusipirkom maistelio vakarienei ir konservų pietums. Namie niekad neperku konservų, tik šprotų kartais, o čia užsimaniau silkės pomidorų padaže.

Ten parke ir papietavom. Jau tos silkės skanumas.

O va, šviesa tunelio gale

Keliukas vedė palei Nevėžį ir atvedė į tokią gražią trobelę. Čia ir nakvosim.

Tai jau paskutinė mūsų šio karto nakvynė. Miegosim ne šiame namelyje, o šalia esančiame mažulyčiame dviejų lovų nameliuke. Šeimininkė, truputį vyresnė už mus, pati jį pastatė piligrimams. Sakė, keitė Kauno name langus, senus atvežė į sodybą. Buvo gaila išmest, tai sugalvojo pastatyt nameliuką. Ir pastatė, sakė, kad viską moka. Ji skulptorė, tai su medžiu apsieit tikrai moka.

Pora valandų praplepėjom su šeimininke. Dar viena sutikta įdomiausia moteris. Disidentė, buvusi mokytoja. Tiek pripasakojo apie tą pogrindžio veiklą, apie tardymus, apie perkėlinėjimus iš vienos vietos į kitą. Vieną istoriją išdrįsiu papasakot. Tai jau šių laikų įvykis. Šeimininkė turi draugę, keramikę, kuri sunkiai vaikšto. O draugė labai labai norėjo į Luvrą, kad pamatyt Moną Lizą. Dar nepriklausomybės pradžia, apie skrydžius nesvajot. Tai jos sėdo į autobusą, kuris vežė į Taize vienuolyną. Pakeliui kažkur Vokietijos šeimininkė atsibogino į autobusą išmestą fotelį, vežimėlio ratus. Juo pritaisė prie fotelio, prisirišo šniūrą, įsodino draugę ir tempė per Paryžių iki Luvro. Sakė, praeiviai nė galvų nepasuko. Netoli Luvro, metė ratus į šoną, sakė, nu ne fasonas iki Luvro įėjimo taip važiuot, ir kažkaip nuėjo iki bilietų kasos. Darbuotojai klausia, kur jūsų vežimėlis. Beje, šeimininkė moka kelias kalbas, tame tarpe ir prancūzų. Vežimėlio neturi, bet va draugė laabi svajoja pamatyt Moną Lizą, atvažiavom iš toli tik dėl jos. Ir ką, vyrukai ant rankų nunešė draugę iki Mona Lizos, pasodino ant grindų, aptvėrė juostom,kad kiti lankytojai nesumindytų. Ir gėrėjosi ta draugė į valias savo svajonių paveikslu. O šeimininkė buvo išdrožusi iš medžio kažkiek Jėzaus skulptūrėlių, tai prie Luvro visas mikliai pardavė. Sakė, uždarbio užteko visai kelionei.

Taip kad bendravom su begalinės energijos, turinčia begalę idėjų moteriške. Klausėmės išsižioję.

Labanaktinantis, sakom, vėl šalta naktis. O šeimininkė sako, miegosit kaip užmuštos, čia visi puikiai miega. Ir tikria, teisybę sakė.

Kitą rytą kėlėmės anksti, jautėmės kaip iš puikios nuotaikos laidos išlindusios, taip gerai pailsėjom. Greit papusryčiavom ir nėrėm į paskutinės šio ėjimo dienos nuotykį. Turim gi spėt į autobusą ir prieš tai "Smilgoj" šventiškai papietaut.