Tik vakar užsakiau nakvynę Paberžėje. Kažkaip atsargiai galvojau apie planus nueit iki Kėdainių. Ir prietaringai. Mat, jei užsakysiu visas nakvynes iš karto, tai nenueisim.
Iki šiol nesutikom nė vieno piligrimo. Žinom, kad eina kažkur prieky mūsų. Išdavė nakvynės šeimininkai. Jie lyg tai dviračiais važiuoja, tai mes nepavysim. Bet vis tiek ramiau, kai turi kur miegot. Naktys kol kas šaltos, po medžiu neištvertume.
Vakar per visus skalbimus niekur iš namelio neišlindom. Iš tikro, tikriausiai, ir be švarinimųsi nebūtume niekur ėjusios. Jaučiasi jau nuovargis. Kokia ta lova belauktų minkšta ar kieta, kreiva, visokia miela ir noris išsitiest. Tai gerai, kad šiandien takas veda pro bažnyčią, t.y., pro Vadaktų centrą. Pasidairysim. Rytais viską noris apžiūrėt, pasidžiaugt ar paburbėt, kad apleista. Antroj dienos pusėj tik einam. Kai taip rašau, atrodo, labai kankinamės. Ne, tikrai ne. Kiekvieną vakarą apima toks mažas pakilimas, kad va, ir šiandien įveikėm numatytą kelio gabalą, kad turėjom daug laiko sau, kad niekas daugiau nerūpi, o einant aplanko pačios gražiausios mintys. Aš ant kažko pykdavau? Ir dažnai? Na, negali būt, visi tokie nuostabūs, visus taip myliu. Apie mažiau nuostabius paprasčiausiai nesigalvoja, jie iškritę iš žaidimo.
Tai va, keli šimtai metrų ir bažnyčia. Vadaktai žinomi jau 1372m. Livonijos kronikoje minima, kad būtent tais metais Vadaktų vietovę nuniokojo kryžiuočiai. Ne pirmas miestelis mūsų kelyje, kurio šlovingiausi laikai gilioje praeityje likę. Viskas kinta. Bažnyčia dabartinį pavidalą įgavo apie 1880m. Bažnyčios sieną puošia lenta, skirta H. Senkievičiaus atminimui. Pasirodo, šiose vietose jis gyveno ir kūrė, parašė "Tvaną", kur minimi įvykiai atsitikę prie Vadaktų. Žinau, kad skaičiau...tai kas iš to, nieko neprisimenu. Ne visai nieko. Prisimenu, kurioj vietoj tėvų knygų spintoj stovėjo ta knyga. Nėra nei tėvų, nei tos spintos, nei tų knygų. Nepatikrinsiu savo atminties.
Varpinė pastatyta atskirai. Joje buvo du bronziniai varpai. Vienas suskilo, o kitą 2013m.!!! pavogė. Lenkų bendruomenė padovanojo naują varpą. Čia pat stovi ir paminklas Vytautui didžiajam, pastatytas 1930m.
Neilgai paėjusios radom ir kitą paminklą Vytautui. Truputį apgriuvusį. Man dar įdomiau.Kažkokiu būdu dalies paminklų sovietai nenugriovė. Pamenu, kaip su tėvais apie 1970m. važiavom į Perloją. Mat, tėtis girdėjo, kad ten išlikęs paminklas Vytautui didžiajam. Atvažiavom, vaikštinėjam, na, nėra to paminklo. Tėvai klausia pas praeivį, gal tas žinąs kur paminklas. Žmogus išgąstingai apsidairė ir papurtė galvą. Bet parodė į netoliese augantį alyvų krūmą (gal kitokį, bijau susimeluot). Supratom, kad paminklas paslėptas po krūmu. Pora kartų sovietų valdžia bandė nugriaut jį. Vieną kartą nepavyko, antrą kartą, kai bandė tempt traktoriumi, perlojiškiai supuolę apgynė. Drąsūs žmonės, ačiū jiems. sako, Lietuvoj ir Baltarusijoj yra apie 70 paminklų mūsų kunigaikščiui.
Vis atsiminimai, gerai, kad nesustojom, o ėjom. Pasigėrėję paminklais su džiaugsmu nėrėm miškan. Na, nedickas miškelis, bet kaip smagu. Mašinų kaip ir nėra, mūsų išskalbtų drabužėlių dar neapdulkino. Mišką keičia, kas gi, aišku, platūs laukai, daugiausiai rapsų. Bet vis kertam kokį upeliuką, kelias tikrai nenuobodus. Laukiam parduotuvės Rūtakiemyje. pučia stiprokas vėjas, kažkodėl norisi kavos. Gal ten bus kavos automatas. Kažkur netikėtai radom.
Ir gana greit atėjom. Prie parduotuvės piligrimams pastatytas staliukas. Džiaugsmingai trenkiu į šoną kuprinę ir erelio akimis apžvelgiu visus kampus. Deja, kavos automato nėra. Akys irgi ne erelio, jau nebe. Ilona pirma užeina į parduotuvę. Išpuola lauk ir sako, kad pardavėja paruoš mums kavos. Pasaka, bus Rūtakiemio restoranas. Atsinešam kavą, einu ir aš apsipirkt, nes atsargos išsekusios. Aišku, perku ledų. Vakarienei pakelį varškės ir mažesnį indelį grietinės. Pusryčiams visad valgau tą patį: užsipilu grikių dribsnių. Jie man nepatinka, namie nevalgau. Bet čia, Kelyje, net labai skanu. Nešuosi mažulytį buteliuką aliejaus, tai košę pasiskaninu. O dar nusipirkau du agurkus ir dar kažko, kad suvalgyt pietums. Kai išlindau, prie stalo Ilonos neradau. Ji pasislėpė nuo vėjo už namo kampo. Kvietė mane prisijungt, bet man geriau vėjyje, bet ant suolo sėdėt. Tai atsisakiau. O pasirodo, ji nusipirko lašišos ir kvietė kartu pavalgyt. Bent taip sakė. Gaila, atsisakiau lašišos dėl sėdėjimo ant suolo. Vis tie patogumai...
pardavėja tokia maloni, klausė, ar dar ką pašildyt. Jolita, beroda vardu. Sakė, per pandemiją ėjo daug žmonių. Tai jie tuoj pastatė staliuką, užsipirko prekių, kurių prašė piligrimai. O dabar procesas nurimęs. O ji džiaugėsi, kad užeidavo įdomių pašnekovų, papasakodavo ką nors įdomaus. Ir mums smagu, kad džiaugiasi mus pamatę.
Po kavos vėl sparčiai minam pirmyn. Vaizdai keičiasi, na, ne taip greitai kaip pro mašinos langą, bet nepabosta. Einam palei Liaudės upelį. Kai upelis pavirsta tvekiniu, žinom, kad jau Žibartoniai. Juose stosim pailsėt.
Už užtvankos rodyklės rodo į Žibartonių koplyčią, Camino rodyklės irgi liepia sukt į ten. Tai ir einam. Sena koplytėlė, aplink senos kapinaitės. Kažkokios moterytės triūsia prie kapo, ryt gi Tėvo diena. Ilona girdėjo, kaip senoji barė jaunesnę kodėl toji tetulę palaidojo šiose kapinėse. Reikėjo atvest į protą, kad nenorėtų būt čia palaidota. ir vis burbėjo tą patį. Kai Ilona papasakojo, ir juokėmės, ir kraipėm galvas. Laukiu, dievaži, kad ten iš viršaus sprigteltų pikčiurnai į pakaušį. Nesužinosim. Kapinių tvora padaryta iš girnapusių, įdomiai taip. Ilona ant koplyčios laiptų ir įsitaisė. Man nėr ūpo būt kapinėse, nors ir mažulėse, tai susirandu paguldytą girnapusę už tvoros. Kapteli keli lietaus lašai. Gerai, jei palis, pagaliau nedulkės, bet sušlapt irgi nesinori. Tai lietus tik pakrapino ir pabėgo
Nuo šios vietos mums eit tik 4 km. Ranka paduot. Būsim nuėję gerus 20km. Jau mums 20 nebaisu, pripratom.
Tai už valandos ratlankiais puoštu tiltu ir įžengiam į Paberžę. Daug girdėta, daug skaityta apie šią vietą. Aš kadaise lyg ir buvau, bet visai nieko neprisimenu.
Nakvynės šeimininkė prašė paskambinti, kai būsim prie bažnyčios. Matom čia pat kažkokią bažnyčią, bet dairausi didesnės. Gerai, kad visur rodyklių pilna, tai patikėjau, kad kitos bažnyčios čia nėra. Skambinu, atsiliepia uždususi šeimininkė, sako, kad dar užimta. Klausia, ar matot namelį žaliu stogu. Matom. Tai eit reikia į jį. Ten jau apsistojusios trys damos, jos parodys, kur mūsų kambarys.
Namelis labai jaukus su didžiule virtuve, kurioje šilta. Miegamajame vėsiau gerokai, bet miegot tiks. Po kiek laiko atėjo ir šeimininkė. Pasirodo, ji 1863m.sukilimo muziejaus įkūrėja ir direktorė. Ir prižiūri tėvo Stanislovo palikimą. Su juo dirbo apie 30m. Galėtų pasakot ir pasakot apie Tėvelį. Neeilinė asmenybė, labai išsilavinęs, smalsus žmogus. Be galo geras žmonėms. Visiems.
Galima juoktis, bet ta vieta turi kažkokią ypatingą aurą. Tiesiog labai gera ir ramu čia būti. Ir miegojom puikiai
Komentarai