2023.06.01 CL Rozalimas Burbiškis

 Kraunamės kuprines, greit užkandam ir 7val. iškeliaujam. Laukia ilgas kelias, tai noris kuo toliau nueit, kol nekaršta.

Tik išėjus iš Rozalimo mus pasitiko Dubysėlė. Kažin, ji įteka į Dubysą? Paskaičiau enciklopedijoj. Tikrai, upytė yra kairysis Dubysos intakas. Tik upyte ir vadint noris, jos ilgis viso labo 12.4km.

Šiaušiam kiek pajėgiam. Pačios nežinom, kaip seksis įveikt tokį atstumą. Bent aš, kažkiek nerimauju. Net skambinu į nakvynės vietą, paklaust iki kada reiktų ateit. Nuramino, kad kada ateisim, tada. Teisinuosi, kad mes lėtos. Šeimininkė atsako, kad puiku, ateina pingvinai. Taip linksmai nuramintos, trepsim tolyn. Pro naują LT laukų užpildą rapsus, pro net mėlynus kviečių laukus. Nupurkštus, kad būtų trumpas stiebas. Dar sykį nupurkštus, kad užaugintų ilgą varpą, dar purkš nuodais nuo ligų. Sako, kad per sezoną purškia juos net 5 kartus. Paskui iš to visko atsiranda duona kasdieninė.

Bet vis tiek vaizdai gražūs. O jau paukščių choras nenutyla. Gaila, neskiriu tų dainininkų balsų. Ilona parodė vieversį.

Stojam poilsiui kas valandą. Oras šyla dar greičiau. Ryte tebuvo 5°C. Susiplanuojam ilgesnį poilsį, kai nueisim kokius 15km, t.y., didesnę pusę kelio.  Jau pradedu laukt to momento.

Mudvi einam katra sau. Ilona sako, kad aš per greit einu. Bet, kai ji eina priekyje, nelabai ir paveju. Bet mudviejų žingsniai nesutampa. Aš minu tankiau, o šalia eidamos nejučia derinamės prie kitos ritmo. Tas vargina. Tokiam kelyje kiekvienas turi eit pagal save. Tik taip jaus komfortą ir mažiau pavargs. Tai ir spoksom į kitos nugarą, kartais ir nematom viena kitos. Kažkaip dar nepasimetėm.

Ši nuostabi alėja veda į Birjagalos dvarą.

Lukteriu Ilonos, pasitariam ir nusprendžiam užsukt. Girdim skalijant šunį, reiškia, dvaras gyvas. Prieinam, aplink gražus parkas. Pastatas toks nelabai dvariškas, remontuojamas. Stovim žiopsom, o taksas skalija neužsičiaupdamas. Neapsikentusi išlenda šeimininkė. Truputį pakalbam, bet jaučiu, ji nenori lankytojų. Pati ir papasakojo, kad, kol buvo gyva mama, ji džiaugėsi piligrimais, vaišindavo arbata. Mamos nebėra, šeimininkė dirba, tradicija keičiasi.

Nelabai ir nusimenam. Atsiprašom, atsisveikinam ir einam toliau.

Kelelis tolimas, kelelis artimas, širdelė vėl skaičiuoja žvaigždeles..., iš tikro tai žingsnelius... Turim galimybę  sutrumpint kelią gerais 6km. Bet spręsim, kai prieisim tą sankryžą. 

Pakelėse vis pasitaiko akmenų ar kitokių paminklų išnykusiems kaimams. Dauguma jų išnyko ne, ne dabar, kaip daug mėgsta sakyt. Daugumą sovietai sunaikino, varydami žmones į kolūkius. Bent taip atrodo iš datų, iškaltų ant paminklų. Šio akmens užrašas 

"Birjagalos vienkiemio XVII - XX a. Venclovų "lopšio" atminimui.

2010m. Palikuonys"

Retai kur bepamatysi tokį senovinį tikrą šulinį. Kažkaip vaizdas nuneša į vaikystę, kai net man, tikrai miesčioniukei, tai buvo puikiai pažįstama.

Jau nuėjom 14km, lyg tai pusę. Liko 12.2 km plius dar vienas iki nakvynės vietos. Ateinu Į Šniukonių kaimą, t.y., į apsisprendimo sankryžą pirma. Tokia puiki ta sankryža, aplink daug didelių medžių, yra kur pasislėpt nuo saulės. Tai ir griūvu po medžiu, kad būčiau matoma nuo kelio, kad Ilona nepraskuostų. Kuprinę į šoną, kojas aukštyn, palaima. Keista, bet nesijaučiu labai pavargusi. Vakar tik tiek km ėjom, ir pabaigoj abiem nosys knapsėjo. Atėję į nakvynės vietą, puolėm pamiegot. Atėjo Ilona, net neprisėdusi pareiškė, kad mato vištas ir eina ieškot kiaušinių. Greit kojas nuleidau. Kas ten žino kur ji ieškos, geriau tegul manęs žolėj nesimato. Įklius tai be manęs. Tikra draugė aš (atodūsis).Truputį padrybsojau, girdžiu kviečia mane į restoraną kavos. Reiškia, kiaušinius rinko ne viena. 

Kol apsiaviau batus, kol atvėžlinau, tai Ilona prisikrovė kiaušinių į dėželę nuo kavos. Tilpo 7. O šeimininkai tik laksto, viens neša puodelius kitas virdulį ir kavą. Tikrai restoranas. Šeimininkė vardu Teresa, tai ir sakom, kad sėdim Teresos restorane. Mane dar ir katytė pasitiko. Tuoj prisiminiau saviškius pusiau našlaitėlius.Pūkiui tai dzin esu aš ar ne, tik kad diedukas būt prie šono. O katytės tai jau mano.

Ilgokai paplepsėjom. Teresa ir karvutę turi, bet pieno bei jo produktų neturi kur dėt. Vaikai suaugę, Šiauliuose gyvena ir, kaimiškai nenori valgyt, miestiškai maitinasi. Nedrįsom klaust, kas tas miestiškas maistas. Daug kas pieno negeria, bet naminis sviestas, varškė, grietinė kuom blogai. Mes einam pirkt į ūkininkų turgelį varškės ir balto sūrio. Kaip skanu. Bet kiekvienam savo. Dar Teresa pasisakė, kad vakar buvo pas chirurgus konsultacijoj dėl skaudamo peties ir jie pasiūlė keist peties sąnarį. Ilona truputį paklausinėjo ir sakė, gal dar pasitirt, lyg anksti keist. Patarė nevalgyt cukraus, duonos bulvių. Teresa net išsigando, kad liks nevalgius, nes mėsos nenori.

Kaip smagu bebūtų plepsėt, laikas eit. Pasijutom tokios žvalios ir nusprendėm vienbalsiai kelio netrumpint. Beje, tempiamės maisto, nes nei kavinių, nei parduotuvių nebus iki ryt vakaro. Kavinė iš vis bus tik Kėdainiuose, jei iki ten nupėdinsim. Tiesa, jei jau netrumpinam kelio, tai parduotuvę rasim Pakalniškėse, bet vakar nenusprendėm, kaip eisim, tai ir atsargos kuprinėse dviem dienom. 

Ėjom ėjom, ir tą Pakalniškių parduotuvę pražiopsojom. Nelemta buvo nusipirkt ledų, nors tu ką. Bet čia pat Kleboniškių kaimas, kuriame yra kaimo buities muziejus. Tiksliau, tai kaimas muziejus. Pirmasis mus pasitinka malūnas, toliau lgas lieptas per šlapias pievas bei upelį. Jį perėję patenkame į patį muziejų. Gražios trobos, baltuoja langinės, bet kad mums jau nėra noro nė vieno žingsnio žengt į šoną. Kažkaip motoriukai pavargo.

Išėjusias iš muziejaus pasitiko didžiulis ramunių laukas. Grožis! Net žingniuot smagiau.

Tap tap opapa ir jau matosi Burbiškio dvaras. Jame irgi priima nakvot piligrimus, bet reikia ateit iki 17val., kol  muziejus veikia. O mes abejojom ar spėsim, nesinorėjo einant vis žvilgčiot į laikrodį. Tai užsisakėm nakvynę sodyboje "Molinė saulėgrąža". Bet parke  pamatę suoliukus, plumpt ir sutūpėm, sugulėm pailsėt. Buvo 16:50val. Zujo nemažai žmonių. Liko tik vienas km, o mes mat užsimanėm pailsėt. Gulim dairomės. Iš kažkur atsirando piktoka moteris ir klausia, ką čia veikiam. Pasirodo, po darbo valandų, parke būt draudžiama. ir sargienė paprašė išeit. Dar pasakė, kad vartai užrakinti, teks mums eit aplink. Matyt, mūsų ištįsę veidai suminkštino jai širdį, parodė, kur kavos automatas, o pati nuėjo atsinešt vartų raktų. Sekasi gi mums. Kava man pasirodė tokia skani ir taip laiku.

Kadangi taip ir likom nieko neapžiūrėję, įdedu pora nuotraukų iš ankstesnio apsilankymo.

Na, ir mūsų sodyba jau ranka paduot. Einam koja už kojos. Sodyboj pasitinka šeimininkė ir klausia, ko tokios lėtos. Prisipažįstam, kad pavargom. Tuoj nuveda mus į didžiulį senovinį molinį klojimą. Viens miegamasis apačioj ir daug lovų pastogėj. Aš prašausi į pirmą aukštą, nes ten lovos su nėriniais. Šeimininkė siūlo miegot viršuj. Bet mes vis tiek brukamės žemyn. Ir, pasirodo, sprendimas buvo labai teisingas. Už kokio pusvalandžio pakilo baisinis vėjas, nešt dulkes ir mažesnius daiktelius. O viršuj gi kaip tikram klojime, sienos su plyšiais, kad šienas gerai džiūtų. Tai tos dulkės plūdo vidun. Ten ir taip jų pilna. Dar naktį tebuvo +2, tai viršuj būtų ne ką šilčiau. Šeimininkė pavaišino šiltu vištos troškiniu, oi, kokiu skaniu. Po to pakvietė apžiūrėt puodynes. Galvojm, kas čia bus. Ogi, pasirodo, šeimininkė keramikė ir kolekcionuoja puodynes, ąsočius. Tiek molinukų dar nebuvau mačiusi. Nuo kokio XVIa. iki šių laikų. Tik toj klojimo daly keičia stogą, tai daug kas uždangstyta, sukrauta po kelias eiles lentynoj, gal ne visai vaizdu. Bet vis tiek įspūdinga. Beje, kolekcionuoja jie ir kitokias senienas. Pvz., naktipuodžius. Tam antram aukšte, kur daug lovų, vos ne po kiekviena lova eksponuojamas naktipuodis. Kokių tik ten nėra. Ėmėm kikent, kad naktį patogu, jei kaimynų nesivaržai. Šeimininkė sakė, dar niekad pilnų neradusi.

 

Po ekskursijos kažkaip bliūde apsiprausėm ir gal 21val.kritom miegot.

Nuėjom net 27km. Mums tai tikrai daug. Bet koks geras jausmas save nugalėt, kažka padaryt per "negaliu". Užmigom pavargusios bet laimingos. Ir sapnai gražūs aplankė.