2023.07.28 CL Lazdijai Seinai

Dar neaprašyti cieli keturi etapai, bet labai norisi parašyti apie paskutinę ėjimo šiuo nuostabiu Keliu dieną. Kol dar gyvos emocijos, kol dar nepamečiau laimės jausmo. Iš vis būt gera kasdien kažką aprašyt, kai eini. Tik kad ateini ir bumpt į lovą apie 21val.

Lazdijuose išlydėjau Iloną, pasidavė jos koja. O ji net nuo pradžių sakė, kad į Lenkiją eit nenori, kad 5 dienų jai užtenka. Aš savo dienų limito net nežinau, ėjom 7, norėjau eit toliau, jėgų užteko. Bet šiame užėjime visi etapai buvo ilgi: 26, 27km. Lyg ir yra to nuovargio. Bet dabar tupiu Lazdijų svečių namuose "Simona", kemšu nusipirktas trešnes. Švaru, jauku, gera pailsėt. Reik atsistot ir eit į kavinę, kuri čia pat. Ten vakaro meniu picos. Prašau kažko be česnakų. Ir gaunu iš koto verčiantį atsakymą, kad čia visas maistas gaminamas be česnakų! Retenybė, nes Lietuvoj gi dabar tie česnakai ant bangos. Mūsų namuose niekas nenaudojo česnakų kasdien. Močiutė sakydavo, tai vaistas, o ne maistas. Kaime tik dėdavo į rūkytus gaminius. Kiek klausinėjau draugų, niekas nepamena, kad vaikystėj būtų namie kasdien naudojamas česnakas. Bet viskas kinta margam pasauly. Pica po visų žygiškų sausuolių pasirodė laaabaaai skani.

Gerai apžiūriu žemėlapį, skaitau aprašymą. Gi reiks kirst valstybės sieną.  Kasmet po kelis kartus kertam tą sieną Beržnikuose, prie Lazdijų ir nė nepastebim. Bet tai ratuoti, oficialiam punkte. O čia miškais pasienyje trintis...išlindo sovietinis kiškis drąsuolis. Betgi ne pirma eisiu, niekas nesiskundė jokiais pasieniečiais ar pan. O Lenkijoj tikrai nėr ko bijot, ypač, kad visai gerai lenkiškai suprantu ir net truputį kalbu. Kažkaip užmigau. Ir pramigau. Norėjau išeit apie 7:30, nes laukia apie 28km, na, kad turėt atsargą.  O išėjau tik kažkur link devynių.

Vakar nagrinėjau žemėlapį, gal rasiu kur sutrumpint kelią, bet nieko gero neradau. Kažko vis nerimau.

Ryte nerimą palikau lovoj ir smagiai patraukiau Lazdijų pasivaikščiojimo taku pirmyn. Takas gražus palei upelį, parke. Einasi puikiai. Išėjau į laukus. Prasidėjo aukštyn/žemyn žaidimas. Užlipu, pasigėriu vaizdais ir vėl žemyn. Neaukštos nestačios tos kalvelės, kol kas šiaušiu 6km/val. Kaip man greitis tikrai geras.

Matau nuo kalniuko ir Galadušio ežerą, prie kurio žemėlapyje nupieštas staliukas. Poilsio vieta. Planuoju ten patogiai užkąst. Būsiu nuėjusi beveik pusę kelio. Kuprinėje turiu nusipirkusi Eiskafee, šaltos kavos, skardinukę. Kaip noriu.

Apsuku tokią kilpą ir prieinu prie to žemėlapinio suoliuko. Deja, kažkas tą vietą užsigrobęs, pakabinta lentelė "Privati valda", visam šlaite įkištas nususęs vienas hortenzijos krūmas. Gal ir būčiau tingėjusi ropot nuo to šlaito, gi paskui tektų atgalios lipt, bet, kai jau kaip ir nedrįstu, tai visai norėčiau ten nueit. Bet kitoj pusėj keliuko stovi dėdulė su burzgykle ir spokso į mane. Ai, nenoriu kalbų. Ir kitur rasiu. Ilgokai teko paėjėt, nes visa pakrantė taip užimta, tvoros šlagbaumai. Nieko, radau patogų šlaitelį, išragavau tą skardinėlę. buvo tikrai skanu, svarbiausia, ne per saldu. Užkandau, pailsėjau. O sienos kirtimas, jaučiu, čia pat. O mano rankoj šiukšlių maišelis, visokios liekanėlės po valgio. Na, dar nežengiau į kitą valstybę rankoj laikydama šiukšlių maišiuką. Ale, būna gi pirmas kartas. Laimei, radau šiukšliadėžę...

 Va,  ir paskutinė rodyklė LT. Toliau kurį laiką jų nebus, kol prasidės Camino Polaco rodyklės. Atrodo, kad prieš kelis metus lenkų Camino prasidėjo nuo Seinų, todėl mūsų ėjo iki ten. Atrodo, nenoriu prifantazuot. Suku dešinėn ir šiaušiu tolyn. Pasiruošusi telefoną, gi noriu sienos stulpiuką-žymeklį nufotkint. Ir taip šiaušiau, šiaušiau. Kur ta nelaiminga siena, po galais. Pažiūriu į žemėlapį, beje, prieš tai pievas kažkodėl rodė, tai iki šiol nė nežiūrėjau į jį. Bet dabar irgi nesąmonė, rodo, kad aš jau geras km kaip lenkuose, kaip tik priėjau pirmą posūkį. Netikiu, turėjau gi kažkaip tą stulpiuką pamatyt, galų gale, turėjau pajust, kad aš jau ne tėvynės žamėj. Nieko nemačiau, nieko nepajutau...kažkokia bejausmė. 

Bet netrukus išvydau skelbimą lenkų k.ant stulpo, kuris patvirtino, kad google žemėlapis atsigavęs ir rodo teisingai, bent valstybę.

Valio, radau lenkišką Camino ženklą. Ramiau eit. Ir kad skutu. Iš kur šiandien tų jėgų imasi. Lekiu, lyg be kuprinės būčiau. Ir taip smagu. Kitas punktas Č. Milošo kaip ir vasarnamis Krasnagrūdoje. Rašo, kad ten ir kavos yra. Ženkliukas rodo tiesiai, prašom tiesiai. Tik iš kur čia atsirado pasienio stulpai, kurių nebuvo, kai norėjau juos matyt? 

Žvilgt į žemėlapį, jetau seniai turėjau pasukt. Atsidūriau ne toj pusėj ežero. Galiu nueit i Seinus ir šia puse kur esu. Betgi noriu į Krasnagrūdą. Stabdau lenkų dviratininkų šeimą. Sako, nevietiniai mes, nežinom tų keliukų. Bet ten paėjus yra keliukas tinkama kryptimi, ir sodybų matosi, paklausit. Vis tiek atgal grįžt tingiu, einu ieškot to keliuko. Radau, gražus keliukas. Vienoj sodyboj nieko nėra, net šuns. Einu toliau. Ir randu sodybą, ir mergytę, kuri, o bože, supranta mano lenkų kalbą ir pakviečia mamą. Bet jau matau, kad sodyba ant upės kranto, o tilto nėra. Pani ateina ir aiškina, kad reikia grįžt ten, iš kur atėjau. Klausiu, gal galima brist. oi ne ne, rodo, kad vandens iki kaklo. Ir neičiau, nes to upelio statūs aukšti krantai. Aišku, kad gilus, bent toj vietoj. Klausia ar viena, sakau taip. O kur einu? Į Seinus. Ojezušmarija, ojezušmarija. Taip toli, gal nori nakvot. Bet aš noriu tik vandens. Nes vieno buteliuko dangtelis eilinį kartą kažkaip atšoko...Tikrai atšoko, užsukau stipriai, po kiek laiko patikrinau, laisvas. Gavau skanaus vandenuko, daug palinkėjimų ir išėjau atgal. Kelią atgal pamatavau, 2.5km. Reiškia, papildomus 5 km pasidariau. Bet diena vėsoka, einasi puikiai, nueisiu.

Grįžusi prie pražioplinto keliuko dar paieškojau, kur pražiopsojau ženklą. Neradau. Bet grįžinėdama radau puikų žymėjimą iš priešingos pusės. Tai ir nežinau kaip ten turėjo būt. Šį kartą labai padėjo google. Patraukiau link Krasnagrūdos patenkinta, kad susikalbėjau lenkiškai ir su dviratininkais, ir su moteriške.

Dabar šie namai vadinasi Dialogų centras. Aš tik kyštelėjau nosį, pašnekėjau su bilietų pardavėju ir, turbūt gidu, kad toli einu, nelabai galiu viską apžiūrinėt, gal kad atvažiuosiu. Tai tik paprašiau antspaudo. Gavau. ir dar man pasiūlė nueit į kavinukę, kur gausiu nemokamos kavos ar arbatos. Galima palikt auką pasienio tarnybai, galima ir nepalikt. Na, jau espresso puodeliui tai laiko visada turiu. Kava buvo stipri, kvapni. Labai skaniai pailsėjau ir kilau į paskutinį šturmą likusių 9km. Dabar jau akylai stebiu ženklus, dažniau pasitikrinu žemėlapį telefone. Nes, rodos, lietus kaupiasi, nesinori dar blūdyt. Iš Krasnogrūdos einu miško keliuku, vėliau visai nemažu žvyrkeliu. Drėgmės pakanka, nedulka, visur gerai eiti. Tuo labiau, kad mašinų visai nedaug. Vis dar einu greitai.

Pas mus Lietuvoj pakelėse nuo seno statė kryžius. Man tie senieji tokie gražūs. O čia prie kelio koplytėlės Marijai. Apsodintos, prižiūrėtos, ir sako jos man, kad aš tikrai ne Lietuvoj, neįprastos kažkuo.

Toks mažas ženkliukas, tiesiog mėlyna strėlytė rodo sukt kairėn. O to  "kairėn" tai vaizdelis nuotraukoj. Truputį nulenkta aukšta žolė, privirtę medžių, sunku tai pavadinti taku ar takeliu. Matau priekyje didesnį kelią, sukantį kairėn. Galbūt, ten tikrasis posūkis? Paeinu priekin, lendu į tą gražų keliuką, tikrinu telefone. Deja,ne ten. Nieko nebelieka, neriu miškan į žoles. Lipu per medžius. Pasitikrinu, tikrai čia. Pereinu pievas, lendu miškan. Takas visai gražus. Neilgai džiaugiausi, prasidėjo avietynaidilgėlynai. Viena ranka skinu avietes, kitoj pagalys, atlenkinėju dilgėles. Visai įvaldžiau techniką ir opaaa - stora aukšta vielinė tvora. Apačioj tvora sulankstyta. Pasitikrinu, prastumčiau ir kuprinę, ir pati prisiplojusi prašliaužčiau. Būčiau bais purvina. Nesinori. O, jei kitoj pusėj nerasiu kaip išlįst? Einu palei tvorą į vieną pusę, miškas tankus, ne kažką matau. Bet tvoros galo nerandu. Grįžtu, einu į kitą pusę, nes gana gerai girdžiu kelią, reiškia, tvora nesitęs kažin kiek. Dar priedo tuose brūzgynuose kapanotis tenka į kalną. Pamatau ant vieno stulpiuko geltoną trikampį. Gal čia ženklas, ne Camino, bet gal? Kai pamatau antrą, patikiu, kad tai žymėjimas, drąsiau braunuosi pirmyn, ir 
prieinu tvoros kampą. Smagu. Toliau jau pažįstamas ženklas rodo lįst į tarpą tarp dviejų tvorų. Tarpas siauras, kaži ar tilpsiu, žolės iki kelių. Bet kažkas čia ėjo. Einu ir aš. Tilpau. Smagumėlis, šaunu kiek galiu pirmyn, nes kažkur viršuj jau kapsi lietaus lašai. Taip tanku, kad manęs vanduo neranda. Savotiškai gražu. 

Kai išlendu iš miško, skubiai traukiu striukę, tempiu kuprinės apsaugą, nes tikrai lyja. Nesmarkiai, bet krapnojimu jau nebepavadinsi.Einu gražiu laukų keliuku ir sugalvoju, kad tai pirmasis lietus per visas 21 mano eitas dienas. Bent sekėsi. Jei ir lijo, tai naktimis. Pora kartų su Ilona tik įnėrėm nakvynės vieton, ir ėmė lyt. 

Nusprendžiu, kad reikia įsiamžint, nes gi lyja. Ir, darydama asmenukę, pamatau, kad aš vis dar su juodais akiniais. Taip įpratau prie jų, kad nejaučiu. Bet, įsivaizduoju, kad kitiems atrodau keistai. Tik nieko nesutikau. Kai prisimaiviusi, sudrėkinusi telefoną, vėl pradedu eit, pamatau Seinų bokštus. Dar toli, bet pradedu suvokti, kad tai jau pabaiga. Pabaiga pačia geriausia prasme. Vis tiek dar netikiu.

Dar pora posūkių, pora kalvelių ir netikėtai išnyra užrašas Seinai. Ką, taip greitai? Nejaugi man pasisekė ir aš praėjau visą Camino Lituano?  Dar ne, dar einu. 

Kojos pačios ima lėčiau eiti. Gi net jos žino, kad laukimas yra toks pats saldus kaip pats įvykis. Tik įvykis akimirka, o laukimas procesas. Ir patirtis sako, neskubėk, mėgaukis. O aš sakau, kad vis dar netikiu, kad tuoj tuoj baigsiu eit Camino Lituano, nueisiu virš 500km. Gerai, kad nežinau kiek dar liko iki Seinų bazilikos, kur baigiasi Camino Lituano. Bet bokštus tai matau. Suprantu, kad tuoj tuoj. Niekaip nenurimstu. Jaudinuos. Bet jaudulį jau keičia džiaugsmas. Jau matau ne tik bokštus, dar truputis žingsnių ir aš jau stoviu prieš ją.

Aš tikrai atėjau. Jaučiuosi iš laimės pakilusi iki debesų. Lyg tai dar lyja. 

AŠ NUĖJAU CAMINO LITUANO!!!

Noris šokinėt, šaukt, bet gi esu mieste. Bet koks skirtumas, šokinėju ar ne kojomis. Dūšioj šoku kaip pasiutusi. Jetau, kaip gera. Aš vis tik TAI PADARIAU.

Dar patrypinėju, nubraukiu džiaugsmo ašarėlę ir einu į šventorių, žiūrinėju prie durų, ieškau antspauduko. Piligrimo pase liko tik vienas tuščias langelis ir jis skirtas būtent Seinams. Nerandu. Aš su savo trumpom sijonkelnėm, kažkaip nedrįstu eit į vidų. Ateina kažkoks vyriškis, dėlioja spaudą. Aš pas jį klausiu ar nežino kur antspaudas. Sakau Štamp. Nesupranta. Rodau pasą, sako, aaa, pečiontka, stempel. Valio, žinosiu. Sako, einam, ir drožia per visą bažnyčią, pro altorių tiesiai į zakristiją. Kas belieka, aš iš paskos. Bažnyčia graži, prie zakristijos bažnytinių drabužių ekspozicija.

Zakristijonas, taip taip, aš užkalbinau būtent zakristijoną štempelio nerado. Reik palaukt 20min., kol ateis kunigas. Puiku, kaip tik pabūsiu ramiai bažnyčioje. Kunigas, kai paprašiau antspaudo, sako, o camino, tuoj atnešiu, nes tau reik gražaus. Kol su zakristijonu laukiau, priėjo jauna mergina, sekretorė, klausia iš kur atėjau. Sakau, nuo Žagarės, per visą Lietuvą, virš 500km. Ir čia gaunu dar ir netikėtą komplimentą. Mergina sako, kad ir ji norėtų sulaukus 50ies taip eiti. Neištvėriau, pasigyriau, kad man 73. Tai gavau dar daug gražių sveikinimų ir palinkėjimų. 

Šią akimirką norėjosi, kad būtų šalia kas nors iš savų. Algis, kuris budėjo su mašina, kai žengiau pernai pirmus kilometrus Žemaitijoje, nes visai nežinojau, kiek nueisiu, ar nepaklysiu ir t.t., vaikai su šeimom, kurie labiau tikėjo, kad nueisiu, negu aš pati. Ilona, kuri ėjo šalia didžiąją dalį šio Kelio.

O antspaudas tikrai gražus.

Norėjosi pasėdėt bažnyčioj, paklausyt vargonų, bet vis tik nueiti 32km nuvargino. Pabijojau atsisėst, kad, paskui neatsistosiu taip gracingai kaip priklauso piligrimei. Tad einu eiškot viešbučio, kurį užsisakiau iš vakaro. Jis visai netoli. Gaunu dar gražesnį kambarį negu Lazdijuose. Įėjau pro restoraną, ten taaaip gardžiai kvepėjo kepsniai. Truputį apsitvarkiau, nuėjau žemyn į restoraną. Renkuosi iš meniu, visko daug, neapsisprendžiu žuvis ar mėsa, mėsa ar žuvis. Deja, padavėja nusodino ant žemės, pasakiusi, pšeprašem, bet liko tik karteči ir bulviniai blynai. Karteči tai cepelinai. Ką darysi, bus gerai kartečiai. Dar pasiėmiau savo mėgstamo aperol spritz. Švęsiu. 

Kažin kiek tų valandų, kad viskas suvalgyta. Telefonas gudrutis rodo, home 19:32, local 19:32. Ir kaip atspėt. Girdžiu, šalia sėdi lietuviai, vis apie meną kalba. išdrįstu paklaust kiek valandų, teisinuosi, kad telefonas nesako. Jie klausia, kur skubu. Sakau ryt skubėsiu. Klausia, ar darbo reikalais, ne ne darbo, pasigiriu, kad atėjau pėsčia.  Jiems akys padidėjo. Sako, yra smagus Krečmerių koncertas Baltojoj sinagogoj. Ateikit. Koks man koncertas po 32km. Tai metu savo kozirį, kad neturiu zlotuvkių (tikrai neturiu). Ir dar koncertas prasideda už 10min. Ir čia vyriškiai palieka mane išsižiojusią. Deda man ant stalo 50zl bilietui, aiškina, kad čia remia mano ėjimą ir atsiprašę išlekia. Lieku su pinigais saujoj, su vos nugertu spritzu ir su jausmu, kad turiu eit, kitaip ką daryt su pinigais. Lekiu. Bilietą nusiperku stovimą, nes kitokių jau nėra, beje, sumokėjau kortele. Bet gaunu sėdimą vietą. Liux. Ir kas tie Krečmeriai, orkestro pavadinimas gal. Pirmas kūrinys toks nostalgiškas, skirtas negrįžusiems žydams ir visiems žmonėms. Va čia, mano lenkų kalbos nepakako. Sėdėjau už kolonos, kabas girdėjau prastai, tai suprast sunku. Bet muzika skambėjo puikiai. O aš su ja keliavau žydinčiom pievom, plaukė debesėliai, čiulbėjo pauksčiai. Aš vis dar ėjau. Toliau skambėjo žydų bei lenkų dainos, linksmos, publika šėlo. Man irgi tiko ir patiko.

Po koncerto paskaičiau afišą. Klezmerska orkiestra. Ir kas tie klezmerska. Teko paieškot. Klezmeris - tai pasaulietinės žydiškos muzikos kryptis, kuri po II pasaulinio karo bent LT beveik išnyko. Šiuo metu gaivinama ši muzika. Ji ir melancholiška ir šėlstanti. Tokią ją ir girdėjau.

Taip kad savo Camino užbaigiau trankiai su orkestru. Dar palaukiau geradarių, bandžiau atiduot zlotus, bet jie tik pasiūlė ryt ateit į kitą koncertą, dar smagesnį. Ačiū ačiū, manęs namie laukia.

Grįžus į viešbutį, teko pakartot aperol spritzą, pirmojo gi nespėjau. Ir miegot. Toliau jau rutina iki autobuso, beveik trys valandos kelyje ir aš išlipu Vilniuje. Algis pasitiko su tokia pobaise raudona kepure. Spėjau pamąstyt, gal galvą prasiskėlė ir slepia. O jis tą raudoną kepurę nusiėmė ir nusilenkė. Nusilenkė su raudona kepure man- įveikusiai Kelią. O aš šveičiau savo skrybėliuką aukštyn. 

Aš namie.

Stotyje nenufotografavau. Teko namie priprašyt papozuot.

Viskas. Kur toliau? Kelio pabaiga tegul bus kito pradžia. Ir vis tik kas tas Kelias? Ogi kiekvienam kitoks, kiekvienas jį kuria savą, kiekvienas kažką randa sau. Ir kažkodėl skiriasi nuo paprasto žygio.

Per visą ėjimą tiek asmenukių neprisidariau kaip ėjimo pabaigoj.