2023.07.25 CL Alytus Miroslavas
Ryte šeimininkės jau neradom. Jau ir pamiršau ką reiškia kasdien laiku pribūt į darbą. Buvau tikrai darboholikė, galėjau sėdėt prie savo programų belekiek. Dabar kartais pamąstau, prisimenu, kad dirbau su džiaugsmu, bet visai nenorėčiau vėl programuot, nė kitą pastovų darbą turėt. Niekada nesakyk niekada, bet gal jau gyvenimas neprivers to daryt.
O šeimininkas ruošia mums gardžius pusryčius. Kiaušinienę su spirgais. Būsim sočios ir stiprios, eisim su vėjeliu. Šiandien laukia tik 19km (TIK, o dar neseniai buvo NET). Mums kažkiek daugiau, vakar movėm tiesiai į nakvynės vietą. Skaniai pavalgę, atsibučiavę su šeimininku, stveriam savo mylimas kuprines. Tiesa, šeimininkas dar mus paveža iki trasos ir nenueina, kol neįsitikina, kad matom savoženklus- kriaukles. Aiškinam, kad dar nė karto nepaklydom, o jau nuėjom ne vieną šimtą km. Mūsų geradaris atsakė, kad suprantąs, jog už dideles savo nuodėmes taip kamuojamės, bet jo sąžinė bus rami, kai žinos, kad paliko mus teisingam kelyje.
Na, minam, minam, skubam, kol kažkiek vėsu. Tikrai nuodėmiavom, ilgai valgėm, dabar jau susivėlinom. Alytus kaip Alytus, džiaugėmės įlindę į Vidzgirio botaninį draustinį. Ten ūksminga ir vėsu. Šiaušėm gražiu taku, kartais su kliūtimis, kad neužmigtume, kol išlindom prie Tarzanijos. Nuo čia šešėlio per daug ir nebuvo. Kad ir miškeliuose takas vinggiavo, bet saulytė rado mus ir ten. Nieko, neištirpom. Vėl mus lydėjo Nemunas. Graži atkarpa. Prieš pat Miroslavą praėjau aukų kalną Olakalnį. Gėda, bet neužlipau. Maniau, vakare. Bet, pasirodė, kad aš kalakutas, kuris manė manė, kol į puodą įkrito. Na, skirtumas tik toks, kad aš į lovą brinktelėjau. Yra dar keletas vietų, kurias tik praėjau ir į kurias norėčiau grįžt ir apžiūrėt. Gal...
 |
| Vėl Nemunėlis |
Komentarai