2023.07.23 CL Prienai Punia

 Pradedu rašyt dar namie. Ryt anksti lipsiu į autobusą, kuris nuriedės į Prienus. Ten, kur baigėm savo ėjimą. Planuoju šiuo užėjimu finišuot Seinuose. Tuo pačiu ir pabaigsiu eit 500km per Lietuvą. Tiesa tiesa, nėjau per Kauną. Bet pati sau užskaitysiu. Nėra Camino Kauno maršrute vietos, kurios nebūčiau praėjusi vienu ar kitu metu. Būtent praėjusi, ne ratuota apvažiavusi. O ir praeit tikiuosi gal rudenį. Bet mano pirmasis Camino artėja į Lazdijus ir Seinus. Lazdijai paskutinis Lietuvos punktas. Seinai jau Lenkijoj. Nuo ten prasideda Camino Polaco. Gal kada nors...jei kojos tarnaus, ir ten pažygiuosiu. Kol kas dar turim Aukštaitijos bei Žemaitijos atšakas. Pernai ten pradėjau bandymus, kaip man eisis. Ir kad užkibau, tai, matyt, ilgam. Daug kas klausia, ko aš ten ieškau, kodėl einu. Jau ne vieną ir ne du kartus ir pati bandžiau sau atsakyt. Nėra vieno ir tikslaus atsakymo. Kodėl alpinistai lipa ir lipa į viršūnes? Kodėl kažkas plaukia bele kiek laiko per Atlantą? Kodėl?

Kelias yra truputis turizmo, truputis sporto, truputis istorijos, geografijos. Bet esmė ir trauka slypi kažkur kitur. Nuostabus jausmas būti čia ir dabar, kai iš galvos išeina atostogų visi rūpesčiai, prastos mintys, liūdesys, pyktis. Tuomet atsiranda vietos džiaugmui, sakyčiau ir meilei. Meilei artimam savo, paukščiukams, augaliukams...viskam, kas mus supa, ko kasdien knisdamiesi savo reikaliukuose net nepastebim, priimam kaip foną ir tiek. Gal tai meditacija?

Vakare kaip tik pasitaikė filmas apie sodybą Ispanijoj šalia piligrimų kelio. Jauna mergina klausia jau praėjusios kelią moters, ko jie visi ten vargsta dulkėse, pūslėtom kojom. Ir atsakymas man labai patiko. Paklausk 100 piligrimų, kodėl ėjo, ir gausi šimtą skirtingų atsakymų. Taigi, einu, nes man Kelyje labai gera. Taškas. Beje, gerą nuotaiką parvežu ir namo. Užtenka iki kito ėjimo.

Namie įsuka sklypas, daržas, tik spėk suktis. Juk sukimasis tai toks lėtokas, trigubo sukinio jau nesušokčiau. Dar su anūkyte  Migle vėl pradėjau eit taką aplink Vilnių, tik priešinga kryptim. Oi, kokius tris kartus nublūdijom. Užsiplepam ir "pagaunam" priešingos krypties ženklus. Gerai, kad greit susigaudėm. Jau nuėjom apie 20km. Tikiuosi tęsim.

Apėjau dar vakare daržą. Gražu visai. Ir skanu

Dar yra pomidorų, agurkų ir šparaginių pupelių bei visokių žalumynų. Labai smagu išlėkt iš virtuvės, kai užsimanau kokio krapo ar svogūno, pasičiupt ir atgal. O aš savo noru visų skanumynų atsisakau, na, kokius šešis agurkėlius įsidėsiu.Skaičiuoju kiekvieną gramą, kurį teks tempt ant savo pečių.

Viskas, odė kitiems reikalams baigta. 

Na va, kita diena, ankstus rytas. Važiuojam į stotį, lipu į autobusą, mojuoju pasiliekantiems. Truputį liūdna, kad Algis neina kartu, bet yra kaip yra.

Netrunka pralėkt pora valandžiukių ir jau išlipu Prienuose. Už 20min.turi iš Kauno atvažiuot Ilona. Nuotykis prasideda, o gal tęsiasi. Pučia šaltokas vėjas, jau noriu, kad greičiau atvažiuotų bendraėjikė. Bet autobusas atrieda pagal grafiką. Greit kuprines ant pečių ir nubėgom takučiu - kaip iš Zuikio Puikio. Pereinam tiltu pet Nemuną ir toliau einam gražuoliu taku per Žvėrinčiaus mišką link Birštono. Greičiau greičiau, ten bus skanios kavos. 

Trumpas atokvėpis, nusivelku megztuką, sušilau. Sakiau, prieš tai sušalau. Gal, nepamenu. Dabar jau šilta. Greit atitapsenam į Birštoną. Ten vaikšto visi gražiai apsirengę, lėtu žingsneliu. Mes gal iškrentam iš aplinkos vaizdelio, o gal kaip tik puošiam.

Abi buvome čia daugybę kartų, tai tiesiausiu keliu braukiam per miestelį ieškot kavos. Aš, nebodama daktariukės Ilonos rūstau žvilgsnio, užsisakau pyrago. O daktariukė kiaušinienę. Kava tiesiog puiki. O va kiaušinienė nustebino. Pirmą kart ne namie pamačiau porciją iš 3 kiaušinių. Ilgokai pasėdim, aš dar įlipu į trumpkelnessijoną. Na, kaip pavadint šortukus su sijonėliu? Baisiai jais patenkinta. 

Šiemet nenusipirkau nė vieno naujo drabužėlio, net pliažo šlepečių, kurių antri metai neįsigyju. Bet turiu naują kuprinę, naujus žygio batus  naujas spec.kojines, šilkinę kelioninę paklodę, ir tas nuostabias sijonkelnes. Ir vaikštau tik su kedukais, kad, neduodie, nepritrinčiau su basutėm pūslių ir tuomet negalėčiau eit į Kelią. Juokinga net skaityt. Bet nė kiek negaila.

Dar užeinu į TIC (turizmo info centras), gaunu antspauduką ir keliaujam toliau. Tik užlipę iį Birštono į kalną link apžvalgos bokšto, susigriebiam, kad neturim nė vienos šio mielo miestuko nuotraukos. Negrįšim dėl to tikrai, laukia dar kokie 16km.

Traukiam tolyn link Nemajūnų ir Punios. Dangus tamsus, grasina lietumi. O km dar daug likę, tur būt, išpraus lietutis. Bet gi ne cukrinės esam.

Rūta jau pora kartų klausė, ar jau ėjau pro Nemajūnus. Jie nepertoliausiai nuo jų sodybos, tai pabuvojo ir matį mūsų kelio ženklus. Tai pagaliau prieinam. Koookia graži medinė bažnyčia! Ši gražuolė pastatyta 1878m. Rašoma, kad tai vienintelis neogotikos liaudies meistrų kūrinys Lietuvoje. Ir kad tai siekimas imituoti gotikos paminklo - šv. Onos bažnyčios fasadą. Viduj yra du seni paveikslai, bet labiausiai mane užkabino, kad yra kilimas surištas iš 64 jaunamarčių juostų. Deja, bažnyčia užrakinta. Už pusantros valandos bus mišios, tik mes negalim tiek laukt, reikia keliaut į Punią, o tai liksim be nakvynės. Įsidedu sau į galvą, kad reikia ištaikyt atvažiuot mišių laiku.

Šiandien visas kelias labai gražus. Daug miškų. Prisėdus atsikvėpt, pamačiau, kad sėdžiu ne viena. Su apdžiūvusiu baravyku.

Apniukę, bet eit smagu, o ir nekaršta. Visi orai geri. Einu, mintys kažkur plevena. Einam kažkur pro Mišiškes. Matau iš tolo tokį gražų namelį ant vištos kojelės. Maniau, pašto dėžutė. Artyn einu, jau matau mūsų ženklą ant durelių. Stoju fotografuot ir tuomet pamatau rankenėlę. Na, jei yra rankenėlė, reik būtinai atidaryt. Ir va ką radau:

Parašiau padėką nuo mudviejų su Ilona. Buvo likę tik du Angelo sparnai, dvejojau, bet ištiesiau ranką ir pasiėmiau. Jaučiuosi labai dėkinga Mišiškių bendruomenei ar tiesiog šio namelio įkūrėjui ir puoselėtojui. Lydės šis sparnas mane į visas piligrimines keliones ir ne tik.

Dar koks kilometras ir mes Punioj. Punia pasitiko mus linksmai, t.y., miesto ženklai apsukti į priešingas puses. Gal koks bernvakaris prasiautė?

Diena buvo ilga, dvi valandos autobuse, beveik 26km ėjimo, labai smagu įeit į mums skirtas patalpas ir padėt uodegas ant kėdės. Abi prisipažįstam, kad ant piliakalnio lipt jau nenorim, abi ten buvom prieš kelis metus. Iškrapštom iš kuprinių savo dėželes, kažką randam valgomo. Iš tikro dar turtingos namų maistu. Aš šį kartą išsikepiau sprandinės bei šoninės gabalus. Padalinau sau ir Algeliui palikau, kad badu nemirtų prie šaldytuvo. O ir tuos šešis agurkus atsitįsiau. Dušas, maistas ir lovytė. Saldžių sapnų.