2023.07.01 CL Daukšiagirė Prienai

liepos 01, 2023

Va, ir išaušo paskutinis šio ėjimo rytas. Puikiai pailsėjom. Virėjėlė ruošia maistą kažkokiems ankstyviems pietums, tai jau triūsia virtuvėje. Taip sutarėm vakare, kad ryte, kai pabusim, pasakysim pusryčių laiką. Pasakėm, paprašėm ir gavom skanios kiaušinienės. Čia pirmoji vieta, kur nesistebi, kad valgom be duonos ir be bulvių ir be cukraus apsieinam. Mat savininkė dėl sveikatos bėdų būtent taip ir turi maitintis. Nereik aiškintis ir prašyt nedėt ant stalo produktų be reikalo. Kelionėj mūsų mityba labai paranki. Turim mėsytės gabaliuką, žalumyną ir užtenka. Pirmom dienom kuprinėj šildosi koks kotletukas iš namų, vėliau kažką nusiperkam. Aš dar sugriešiju, nusiperku ledų. O, jei nepavyksta nusipirkt, irgi ne bėda. Toks skaudus alkis, kai graužia skrandį ir pan., nekamuoja. Ko pasiilgstu, tai geros kavos. Irgi gerai, grįžus namo būna šventė išgerti tą kvepiantį puodeliuką.

Truputį liūdna. Aš šį sykį labai lėtai įsivažiavau. Man atrodo, tik pradedu eit. Bet smulkmena čia. Tikiuosi, bus tų ėjimų. Kai pasieksim Prienus man bus likę tik apie 150km iki Seinų, jei pamiršt nenueitą kelią per Kauną.

Diena ir vėl graži, ankstyvas rytas nekaršta. Kiek skaičiau aprašymą, šiandien daug laiko eisim miškais, kas tikrai džiugina.

Greit valgom, kraunamės savo gerąsiais mielasias (kad jas kur, sunkiąsias), dar nusiperkam bilietus į autobusus, į Vilnių ir į Kauną.

Atsisveikinam su šauniąja vieta, su virėjėle ir pirmyn Laukia 26km. Vėl praeinam pro dvarą. Pamojuojam, bet man tikrai jaukiau vakarykštėje dvaro menėje. Matyt, nelabai dvariška esu.

Kelias veda tokiai simpatiškais laukų keliukais, truputį "mylimo " žvyriuko, truputį asfalto, daug miško, lauko kelelių. Pirma sutikta įžymybė Vango akmuo.Tai va, iš kur mano naujoji kuprinė. Beje, nešt patogi. Tik norėtųs viduj patogios kišenės. Bet apsieinu ir be jos. Aprašyme parašyta, kad akmuo norėtų lygiuotis su pačiu Puntuku. Aš irgi norėčiau lygiuotis su, pvz., Saboniu. Galėčiau strikinėt sau aplink. Kažin, ar pastebėtų. Nebent, vaikšto nuleidęs galvą.

Netrukus prienam Nemuną. Šiandien jis mus lydės visą dieną. Takas veda vienos iš kilpų pakraščiu. Pasigrožim upių tėvu ir neriam miškan. Kaip smagu. Nedaug iki šiol Camino LT mus lepino miškais. Ir šešėlio, ir ošimo, ir pro medžius sublizgančio Nemunėlio, visko sočiai. Aš net radau kelias avietes. Ėjimo tempas iš karto krito, nes akys vis ieško uogyčių. Mažos tos avietės, bet kaip skanu.

Ilona ėjo priekyje. Ir radau ją iki kelių įbridusią į Nemuną. Sugalvojo išsimaudyt. Deja, mūsų upės pusėje dumblas. Stovi įsmigusi ir mąsto plaukt ar lipt lauk. Išlipo.

Gaila, kažkas aplaužė visas CL rodykles. Nulaužtos būtent tos dalys, kur rodo kryptį. Niekaip nesuprantu, kodėl kai kuriems dvikojams smagu niokot. Ne sukurt kažką, o tik sulaužyt. Kadangi Kelias eina palei Nemuno kilpą, pasiklyst kaip ir negresia, tik toks nemalonus jausmas.

Ilgesnį sustojimą žadam daryt Pociūnų aerodrome. Svajojam apie jų kavinę, skanią kavą. Miškais besidžiaugdamos gražiais vaizdais gana greit nueinam tuos 17km iki Pociūnų. Vietos man neblogai žinomos. Mano senelis kaip Lietuvos savanoris gavo žemės žemiau Pociūnų Rūdupyje. Jei ne sovietų okupacija, tebestovėtų ir namas ir ūkelis būtų. Bet senelis pasitraukė iš Lietuvos kartu su frontu, močiutė su dukrom pabėgo iš ten nuo trėmimo. Namo skardinį stogą nuplėšė ir juo užklojo Prienų partijos komiteto stogą. Dabar žemė mūsų, bet, kai nėra namų, toloka nuo Vilniaus, nieks neužsikabinom ten atkūrinėt sodybą. Nors vieta labai graži. Gal vaikai kada nors.

Pociūnuose prieš keletą metų buvo Trenkturo žygis. Tuomet žygeivius ir skraidino. Na, tuos kurie norėjo ir susimokėjo. Mes skraidėm virš Birštono bei Nemuno kilpų. Vaizdai fantastiški. Tai vedu Iloną pro visus lėktuvėlius tiesiai į kavinę. Ir koks š...as. Nėra elektros, nėra valgyt. Kavos bufetava sukrapštė. Mat, tuo metu veikė generatorius. O valgyt mes turėjom savo. Tai patogiai ant suolų įsitaisę ilsėjomės sau.

Po beveik valandos išsikrapštėm. Jau nuėjom apie 20km. Kažkaip šiandien ypatingai gerai einasi. Jau planuojam spėt į ankstesnius autobusus. Kelias veda jau per laukus. Užteks ir tų 16km miškais. Apsidairau, ojei, kiek akys užmato tų didžiųjų pupų laukai. Praėjau per Lietuvą beveik 400km, o pupas pamačiau pirmą kartą. Ir vingiuojam aplink tuos laukus. Ūkininkas kažkodėl nepadarė mums tiesaus takelio. Nusileidžiam nuo kalno prie Nemuno, prie paukščių stebyklos. Trumpas poilsis, nes skuodžiam tikrai greit, reikia ramiai pakvėpuot.

Dar valandžiukė ir mes Prienuose. Perkam bilietus į ankstesnius autobusus, grąžinam senus.

Nuėjom apie 27km.

Ir Lieka pusvalandukas kavai bei šampanui

Mano autobusas atvažiuoja pirmas, Ilona pamojuoja. Bet Kaunas čia pat. Mano autobuse buvo tikra pirtis, pūtė karštą orą. Ir pavydėjau, kai už valandžiukės gavau žinutę, kad Ilona jau net ir po dušu spėjo palįst. Neišviriau ir aš. Po poros valandų jau žiūrėjau pro autobuso langą į pasitikimo grupę. O namie laukė dar katinėliai ir rožės.