2023.07.24 CL Punia Alytus

Laikas greit lekia. Aš, aišku, jau  namie senokai. Sodai daržai taip pagavo, kad nerandu laiko rašymui. Ir tiesą pasakius, viską nurungė paskutinė diena, pergalė. Net keista rašyt apie ankstesnes dienas. Bet noris nors pora žodžių brūkštelt, kol dar nors ką atsimenu. Visai smagu senus įrašus paskaitinėt ir prisimint kur baladojausi.

Punioj gerai išsimiegojom, ryte dar nuėjom prie piliakalnio ir patraukėm tolyn.

Nakvynės vieta

Keliavom ir miškais ir laukais.Labai smagu, kad pakelės nenušienautos, žydi daugybė gėlių, dūzgia bitutės, kvepia skaniai. Liepos, kurių aromatas lydėjo praeitam ėjime, jau nužydėjusios. Javai pageltę. Prieš tris savaites, kai ėjom, akis džiugino žaluma. Dabar kažkaip rudeniop, net baisu taip rašyt, verčiasi viskas.

Kelyje radom upeliuką. Aprašyme minima, kad lieptas kairėj. Man tas lieptas visai nepatiko, aukštai, kažkoks nepatikimas. Tiesiog perėjom akmenukais, truputį per vandenį, batai gi nešlampantys.

 
Labai smagiai nuteikia puoselėjamos senos sodybos, ypač, šimtamečiai medžiai jose.

Tos senosios sodybos

Žiūriu, stovi gandras ir į kažką irgi žiūri, nekrustelėdamas. Paseku akmis jo snapo kryptimi, o už kokių 10m tupi katinas. irgi nejuda, aiškiai, tyko pelytės ar kažko panašaus. Negi gandras laukia lengvo grobio? Pažiopsau, nieks nevyksta, sustingimas. Lėtai išsitraukiu telefoną, jau jau fotkinsiu. Gandras tik pasisuko į mane ir nuplasnojo. Katinas ir visai piktai pažiūrėjo, tipo, eik iš čia, nubaidei grobį. Vaizdelio neliko. 

Darosi karšta. Einam. Šiandien Alytuje nakvosim pas Ilonos draugus. Tai nesukam galvos dėl maisto. Tik vandenį reik taupyt, parduotuvių nebus, eit dar gerokai liko.

Pakeliui užsukom į Raižius. Ten yra totorių mečetė, pastatyta 1889m., kultūros paminklas. Kažkada čia lankėmės su Algiu, dar kai rinkom magnetukus "Surink Lietuvą".

Dar liko kokie 12km. Ką mums reiškia, kokios trys valandėlės ir...dušas. Gal šaltas. Ilona svajoja apie draugų tvenkinį, kaip pasirodė, tuščiai, nes nuleistas vanduo. Ten remontuojami krantai.

Ir kokius patogius draugus Ilona turi: jie gyvena visai mums pakeliui, nereikia eit per miestą, ko su visa pagarba Keliui, nemėgstu labai labai. Didelis namas, kiekvienai po kambarį. Dar didesnis sodas, kažkuo labai priminė tėčio sodą. Gal kad daug panašių augalų. Gal kad jautėsi didelė meilė kiekvienam augaliukui, kas tiesiog sklandė ir tėčio sode. Buvo gera ten pasidairyt. Prisiminiau savo amžinai nespėjamus sutvarkyt kampus, dvigubai mažesnį savo daržą už čia esantį su dešimteriopai daugiau piktžolių... Nėr čia ko prisimint, nenupuls, grįšiu, tai dideles žoles dar lengviau išraut. 

Ir vėl klausimai, ko čia prisidirbom, kad einam nuodėmes atpirkinėdamos. Dar klausė, kodėl tokiam amžiui sau užsikraunam tokį krūvį. Nėr to tikslaus atsakymo ir nebus.

Buvom primaitintos, prigirdytos skaniu kompotu, išsimiegojom karališkai. Net  ryte neskubėjom palikt svetingų namų. Ačiū jiems ir namų šeimininkams.