2023.07.27 Meteliai Lazdijai

Namelyje su šikšnosparniais puikiai išsimiegojom. Rytas pasitiko apniukęs. Vakarykštis noras iš ryto įkrist į ežerą kažkur dingo. Puikiai ryte mudvi su ilona deram: sakom skubam skubam, bet abi išsikrapštom tik per kokia pusantros valandos. Svarstom vilktis lietaus striukes ar ne. Pasitikrinu prognozę. Vaaau: Meteo.lt sako, kad bus iki 21*C ir nelis, Gismeteo tvirtina, kad šils iki 19*C ir ;lis tik ryte, Weather.com mano, kad lis beveik visą dieną. Renkamės, kad nelis, bet kad krapnoja. Ai, be problemų apsirengsim nusirengsim. 

Braukiam per miškus link Dusios ežero ir tuo pačiu link trasos. Nei lyja nei nelyja, lyg oras stengtųsi prisitaikyt prie visų trijų prognozių. Gaivu ir lengva eit. išeinam prie Dusios. Kadaise, kai buvau maža, vasaromis su mama važiuodavom prie Dusios pas jos kursiokės mamą. Prisimenu tik daug daug smėlio ir kad bijojau plaukt valtimi. Bet, kaip ir daug kas iš vaikystės prisiminimų, visą laiką manau, kad Dusia arba kitaip Dzūkų jūra yra gražiausia iš trijų didžiūnų ežerų.

Praėjom ir sraigės namus. Gražios tos sraigės, kol ne mano darže...O čia gal kokios sodybos iškaba. 

Takas palei ežerą gražus. Pirmas trumpas sustojimas prie Kryžių šventovės. Šios vietovės istorija sako, kad pirmieji kryžiai buvo pastatyti apie 1701m. karo su švedais metu. Šalia yra šaltinis, kurio vanduo turi gydomųjų galių. Po mūšių su švedais pro šią vietą ėjo paliegęs apakęs kareivis. Jis pasiprašė nuvedamas prie trijų kryžių ir ten staiga atgavo regėjimą. Vieta tapo gausiai lankoma, tad apie 1815m.ten buvo pastatyta medinė  koplyčia. Atlaikė ji visus karus ir tik sovietai ją nugriovė, ganyklų mat pritrūko. Atgavus nepriklausomybę, pastatyta jau mūrinė koplyčia.

Greitai kelias nusuko nuo ežero link Šventežerio. Ir nusuko į kirtimus, brūzgynus. Tokius sunkokai praeinamus. Bet viskas šiame sviete turi atlygį. Senesniuose kirtimuose bujoja gervuogynai. O uogų uogų... Strigom ten kuriam laikui. Uogos saldžios, daug skanesnės už mūsų sklype augančias.

Pasisotinę uogytėm, išklapojusios iš kirtimų priėjom ir Šventežerį. Jame didelė aikštė, graži medinukė bažnyčia, stovi nuo 1882m. Ir parduotuvė su ledais!

Tuoj už Šventežerio papuolėm į remontuojamą kelią, net sutikom ekskavatorių ar kažką tokio. Greit praklampojom, kitiems vėliau bus puiku ten eiti. O mes miškais laukais iriamės pirmyn. Radom gana retą, iš tikro tai pamatėm pirmąjį, saulėgrąžų lauką. Bet žinom, kad toks yra sodyboje "Molinė Saulėgrąža".

Taip prieinam Giraitės mišką. Toks savotiškas slėpiningas. Didžiuliai medžiai, beveik nematyt dangaus. Einam keliu, kurį tarpukariu nutiesė vietiniai gyventojai. Radę didelį akmenį pastatė šalia kelio. Buvo ten toks kaimo šnekorius Pundzius. Prie kelio tiesimo jis nedirbo, bet, baigus darbus, užlipęs ant akmens, prakalbą pasakė. Nuo to laiko akmuo ir vadinamas jo vardu. Taigi Ir mes šalia jo pasėdėjom.

Ir dar radom arkliuko ženklą šalia savosios kriauklės. Gal išskirtiniai piligrimai gali toliau joti, kas žino. Vis tik jau nuėjom gerus 20km.

Išlindusios iš miško greit išvydom Lazdijų bokštus.  Ilona labai nori spėt į autobusą ir dar šiandien išvažiuot Kaunan. Apžiūrim žemėlapį, kur Lazdijuose yra autobusų stotis, truputį išklystam iš maršruto, kad eitume trumpiausiu keliu tiesiai į stotį. Atėjom, o ten stovi... ne, ne Kauno autobusas, o Vilniaus. Vietų kiek nori. Ilona stipriai gundė mane važiuot į Vilnių. Bet aš dar labiau norėjau eit iki pabaigos, iki Seinų. Taip kad pasėdėjom dar sykį kartu stotyje, autobusas jau laukė. Ir išsiskyrėm. Ji Kaunan, aš ieškot viešbučio. 

Viešbutis po 28km buvo labai jau trokštamas. Kambaryje buvo dvi lovos, buvau gi užsakiusi abiems. Ir nežinojau kurią lovą pasirinkt, nebuvo pas ką pasiklaust. Juokauju, žinoma. Parduotuvėj trešnių. O viešbučio kavinėj pica. Kaip skanu.

Ryt laukia 33km iki Seinų. Ir nueisiu, ne kur dėsiuos. Labanakt.