2023.05.28 CL Rusliai - Pakruojis

 05.28 Ruošiuosi vėl į Kelią ir pirmą kartą tikiuosi eit 7 dienas. Eisiu su Ilona. Tikslas nueit iki Kėdainių, būtų apie 130km. O kaip gausis taip bus gerai.

Šiandien jau pradedu čiupinėt savo naują kuprinę. Jetau, kiek ten raištelių, sagtelių, užtrauktukų. Gal reik susirašyt, kur ką dedu, kad paskui neversčiau visko lauk ieškant kokių kojinaičių. Jaudulio namie nemažai.

O man dar norisi tiek daug sklype padaryt. Visada prieš bet kokią kelionę užplūsta energija ir puolu vos ne langus valyt, šveist virtuvę. O vasarą pjaut žolę, ravėt ir pan. 

Mano daržas tiesiog žavingas. Niekas tokio neturi. Ne, ne augalai ten įspūdingi, visai ne...nes ten auga...pagaliukai. Mat turiu dvi aktyvias pagalbininkes, tas kur sako miau. Vyresnioji Luka, jei pamato tupinčią prie lysvės, tuoj prisistato ir kiša leteną šalia mano rankos. Ne sveikintis, o kapstyt pradeda. O jau mylimukas Mycius rausia griovius, pila kalnus. Deja, išmoko ištaškyt mano pagaliukus, tenka didelius "sodint". Na, bent pamačiau, kad pupelės, kurios neiškiša daigų jau pora savaičių, tikrai dygsta, o sudygę krapai pakišti po žeme, gal pavirs į smidrus. O gal sustiprės ir vėl išlįs. Ir vis tiek mano katukai mano mylimukai.

05.29 O namuose visur guli po kokį daiktelį, kuris gal atsidurs kuprinėj, gal ne. Juk kiekvieną gramą teks vilkt ant kupros pačiausia tiesiogine prasme. reikėtų, kad prikrauta kuprinė svertų ne daugiau 6kg. O ji tuščia sveria gerokai virš kilogramo, kad ją kur. Sukraunu, per sunki. Viską lauk, viską sveriu, kemšu iš naujo. Dar noris lengvesnės, dar ieškau ką išmest. Ai, galima išpilt pusę vandens išgertuvės. Atrodo, šie etapai bus tankiau gyvenami, rasim, kur paprašyt vandenuko. Mane ir šokių vadovas, ir kalnuose instruktoriai mokė, kad jokiu būdu nereikia visą laiką gurkšnot, ypač, kol krūvis didelis. Atsigert sočiai galima tik po repeticijos arba, einant, kopiant pertraukėlių metu. Jie sakydavo, kad pastovus gurkšnojimas tik be reikalo apkrauna kūną. Tai man iki dabar keistai (švelniai pasakius) atrodo tie lakstantys su buteliukais rankose.

Tai be gailesčio ir išpyliau pusę gertuvės, ir dingo geri 400g. Na, jau negriūvu aukštielninka. Bus gal gerai. Pasigiriu, kad pagaliau lyg ir viskas sudėta. O Algis ir klausia, ar pasiėmiau tualetinio popieriaus. Nea, neturiu. O LT tai tikrai reik turėt atsargų. Išrinko labiausiai nuvyniotą ritinėlį ir įteikė.

Ką gi, autobuso bilietas kišenėj, iš tiesų tai telefono ekrane, išrieda jis į Šiaulius 7:50. Už 3.5val. ir būsiu ten. Ilona atvažiuos dar po 20min. Mums pasisekė, nes Ilonos jaunėlis neseniai apsigyveno Šiauliuose. Jis susirinks mus stotyje ir nuveš į trasos pradžią. Galima į ten nukakt ir autobusu, bet tuomet pradėtume eit tik 15val. Ryt laukia apie 20km, tai mums mažiausiai 4.5 val. ėjimo. Būtų truputį įtampos, kad laiku pasiektume nakvynės vietą. Iki šiol aš Kelyje vis turiu kokius angelus sargus.

05.30. Na va, aš jau autobuse. Mojuoju Algiui su Pūkiu. Nuotykis prasideda!

Tokie įdomūs atspindžiai. Jei lenkiam pirmoj juostoj kokį aukštą auto, tai ryškus atspindys yra ir kairėj pusėj. Atrodo, uš abiejų pusių, važiuoja mašinos ir tuoj tuoj priekyje susidurs. Pirmu momentu vos šaukt nepradėjau. Žaluma už lango jau vasariška, nėr tų įvairių gyvų 50 žalių atspalvių, kaip būna pavasarį. Kai važiuojam savo mašina, tai jau iš nuo pirmos minutės apima džiugesys. Autobuse to jausmo nėra. Rodos, sėdėk ir Dievą mylėk, niekas nerūpi. Bet tik ir sėdžiu. Gal nepratusi nevairuot. O sėdėt man nepatogu, ne toks sėdynės kampas, kojos jau aptirpo, o dar pora val.kelio. Rangausi kaip koks ruonis. Na, neveltui pirkdama automobilį išsimatavau daugybę sėdynių, kol pasakiau tik šitokia kėdė. O būtent tinkamas sostas yra tik dideliuose mašiniukuose. Didelę ir turiu, ir džiaugiuosi džiaugiuosi. Ačiū likimui ir visiems, kad galėjau sau tai  leisti.

Kaip gerai, autobuse rašau ir kraunu telefoną. Va, nusukom iš greitkelio į Ukmergę, pirmas sustojimas.

Vis juokiuosi prisiminusi anūko namų darbą. Reikėjo sukurt sakinį pagal schemą Kokie?+Kas?+Ką veikia?+Kur. Tai vaikas ir parašė "Bogi bachurai gyvena gatvėj". Betgi sakinio sandara teisinga!

Va, sukam Panevėžin. Vairuotojai skuba , nėr kada išlipt. Sako, pridėjo stotelių, o laiko ne. Ir kodėl aš išgėriau tris puodelius kavos...

Jau ir Radviliškis. Išvažiuojant iš stoties posūkyje prasilenkėm su kitu atvažiuojančiu autobusu. Ir jame pamačiau Iloną! Geras, ji važiuoja iš Kėdainių, o susitiksim Šauliuose.

Ir susitikom. Ilonos sūnus laukė iškėlęs lentelę su mūsų vardais. Taip pralinksmino. Būčiau ir užsikvatojusi, jei nereiktų bėgt pėsčiom pas karalių. 

Dar 37km ir mes jau Lygumuose, mūsų starto vietoje. Lygumuose stovi viena iš aukčiausių Lietuvos bažnyčių, prie jos ir pradėsim eit.

Atsisveikinam su Jonu. Jis manė, kad eisim su grupe, truputį nustebo, kad dviese. Visi nustemba, ir kad viena einu, ir kad dviese. O su grupe visai nenorėčiau Kelią eit. Šis ėjimas yra toks truputį meditacinis, skirtas pačiam sau susidėliot mintis. Tai todėl geriausia eit vienam arba su artimu žmogum, kad vienas kitam neįkyrėtume, netrukdytume. Nori atsilieki, nori kartu eini. Nori kalbiesi su bendrakeleiviu, nori su keliu ar pats su savimi. Laisvė!

Paminklas Vytautui Didžiajam, pastatytas 1930m. Per stebuklą sovietmečiu nenugriautas 

Ėjom kokius 95% laiko žvyrkeliais, likusį asfaltu. Labai sausa, pravažiuojančios mašinos kelia debesis dulkių, nėr smagu. Gerai, kad tų mašinų tik viena kita. Kraštovaizdis jau smagesnis, matosi medžių, dalį kelio ėjom mišku. 

Praėjom kelis kaimus. Sodybos tvarkingos, viena už kitą gražiau apsodintos, namai atremontuoti. Matosi, kad pastaraisiais metais atsirado pinigėlių ne tik maistui. Tuomet ir stato remontuojasi visi, nors ir nėra šalia kokio matijošaičio.
Gal jau kažką panašaus rašiau, bet smagu žiūrėt, tai ir rašosi apie tai.

Po šio pailsėjimo, nuėjus pora km, Ilona sako, panašu, kad paliko vieną vidpadį, koja slidinėja bate. Pasišoviau grįžt, tik Ilona nesutiko. Vėliau rado tą vidpadį savo vietoj. Džiaugėmės, kad negrįžom.

Tokie gražūs senieji akmeniniai statiniai, tik bjaurūs šiferio stogai.

Taip ir atpėdinom tuos 16km iki Pakruojo. Kaip pirmai dienai ir pakanka. Pakruojis mus pasitiko akmenų alėja. Ir patys akmenys gražūs, ir skulptūrėlės šalia įdomios. Gražu. Radom jaukią kavinukę su terasa. Tikrai skaniai pavalgėm. Išgėrėm po litrą vandens ir dar žalios arbatos. Vis atrodė, kad žvyro dulkes reik nuplaut. 

Beliko susirast nakvynės vietą. Sunkiai ją gavome. Norėjom startuot pirmadienį, deja, Pakruojyje negavom nakvynės. Bet gavom antradienį. Gi visos dienos mūsų!

Šia diena abi likom patenkintos.