2023.05.13 Liepojoj su Trenkturu

 Vis žiūrėjau į Trenkturo kvietimą registruotis į Liepojos žygį ir galvojau, kad ai, per toli. Kad vėl bus daugybė žygeivių ir t.t. Bet vos ne kasdien skaitinėjau tai skelbimą, tai šiaip  apie Liepoją. Kol ten neliko nakvynės vietų. Lyg ir padėjau tašką tiems norams. Ir čia įsikišo likimas dukriuko pavidalu. Ji pasakė, kad važiuos į Šventąją, o, kadangi mes gegužę vis važiuojam prie jūros, pasiūlė ir mums ten kur nors patraukt. Ir per pusvalandį susidėliojo planas. Mes važiuojam truputį anksčiau, sudalyvaujam žygyje Liepojoj, nes nuo Šventosios sąlyginai arti. Ir paskui padraugaujam su Rūta ir Kamile. Viens du, į žygį užsiregistruojam, trys keturi susirandu apartamentus Šventosios pakrašty, nes Rūta irgi pakrašty užsisakiusi. Tik, kaip vėliau išsiaiškinom, priešingam pakrašty. Tarp mūsų buvo 4km. Valanda ėjimo. Niekis, įveikėm.

O mes atvažiavom žygio išvakarėse, jaukiai įsikūrėm mažam namuke. Ne ne tuose senuose Šventosios nameliuose. Mūsų pakrašty visi statiniai nauji, toks gražus kvartaliukas. O pats nuostabiausias dalykas tai nemokamas kavos automatas. Ir kava skani.

Kitą rytą dar prieš 8val.išbildėjom į Liepoją. Visai laiku, dar parkavomės netoli starto vietos. Po žygio labai smagu, kai nereikia toli ieškot mašinos. Oras nuostabus. Šokam iš mašinos ir dumiam į startą. Kažkiek paėję, pasisukioję gatvėmis, susivokėm, kad nepažiūrėjom kur ta mūsų mašinytė palikta. Skubiai abu užsižymim nors dabartinę savo vietą. Ai, kaip nors rasim. O dabar rūpi tik greičiau užsiregistruot ir eit eit. Iš visų kampų traukia kuprinėti žmogiukai, o    ir muzika greit pasigirsta. Su Trenkturu labiausiai ir mėgstu šį pradžios momentą. Visi šypsosi, registruojasi, linki viens kitam gero žygio. Kažkaip šventiška. O eit gal man jau pasidarė vienai geriau. Lyg būčiau išaugusi šiuos marškinėlius.

Maršrutas buvo labai gražus. Na, palei jūrą eit gražiu oru, kaip gali būt negražu. Vėliau nusukom į mišką. O dar toliau jau ėjom kopomis. Va, ta vieta visai nepatiko. Jau buvo karšta, kopose labai tvanku, šalia prie mažų žydinčių pušelių toks stiprus sakų kvapas. Tiesiog mums buvo sunku. Laukiau kontrolinio punkto kaip nežinau ko. Ir sugalvojau, kad Algiui jau per sunku, reikia nors kartą pasinaudot parvežimo į startą paslauga. Ta mintis net jėgų pridėjo. Tik Algis nesutiko. Bet išėjom vėl į pajūrį, ten gaivus vėjelis, vanduo gi dar šaltas. Nuovargis kažkur dingo.

Liepojos ežeras

Tas dryžas stulpas tai tualetas. Jų gana daug pliaže.

Ir puikiai finišavom. 

Tuomet jau per gražų pajūrio parką ėjom link mašinos. Ir svarstėm rasim ar ne. Ir juokėmės, kad kaip žinot ar neradom, ar kažkas ją nukniso. Bet radom gana lengvai. Buvom nužiūrėję keletą labai gražių senoviškų namų. Pagal juos ir radom reikiamą gatvę. O dar parke radom kavinę, buvom alkani, tai užsisakėm picą. Na, pamiršom, kad miltų nenene. Bet buvo toookia skani, verta taisyklių laužymo tikrai.

Dar pasisukiojom po Liepojos centrą, bet daug vaikščiot jau tingėjom, tai išvažiavom atgal. Ir labai džiaugėmės, kad dalyvavom šiam žygyje. Iš viso mūsų ten buvo 6000! Bet šį kartą nebuvo jokių stumdymųsi ar grūsties, kažkur visi išsilakstė.

O Šventojoj puikiai tinginiavom, daug skaitėm draugavom su Kamile ir Rūta. Vieną dieną nulėkėm į Dunikos pelkę. Man labai patinka pelkėse. 

Takas ilgas, 6km. Kadangi maršrutas ne žiedinis, tai tektų dar 6km grįžt atgal. Tik neteko. Takas senas, lentos išsiklaipiusios, siūbuoja, taikosi laisvu galu užvožt į kaktą. Žodžiu, ėjom nuleidę nosis. O, kai norėdavom pažiopsot, tai sustodavom. Nes tik bandai eit ir žvalgytis ir krypt strykt makt. Tai nuėję 4km buvom sotūs tokio ėjimo, o ir lietus aiškiai kaupėsi. Tai apsisukom grįžt.

Bet pelkė tikrai graži.

Kadangi iki tos pelkės riedėjom žvyrkeliais, tai mašinytė buvo, siaube, kokia, baisu už rankenos paimt, norint dureles atsidaryt. Tai keliavom tiesiai į plovyklą.

Greit prabėgo tinginio savaitė. Lekiam namo, reik kurpt kitą pabėgimo planą. Ir, įdomu, nuo ko mums reikia bėgt. Ogi nuo nervų, kad nieko nespėju sklype, kad, jei daržai, tai name šiukšlynas. Abiejų jau nespėju sužiūrėt. O išvažiuoji, ir nusispjaut. Visad apsistoji švariam kambary. Ir valyt nerūpi.

Ir visada ką nors naujo pamatai. Tegul tai bus maža sena medinė bažnytėlė, ar kryžius puoštas saulute,  ar gražus vaizdas, o kur nuostabūs saulėlydžiai ar atrasta skani kepyklėlė. Va, kaip radom Joniškyje Upytę. Ir, kol vaikščiojau Camino netoli Joniškio, vis po žygio atvažiuodavom ten. Ir jau Vilniuje pamačiau jų reklamą FB. Parašiau komentarą maždaug tokį: "Kaip gaila, kad jūs toli. Atradom eidami Camino. Skanios jums sėkmės." Ir už valandos gaunu atsakymą, kad smagu, jog mums patiko. Ir kad LAUKIA MŪSŲ su šuneliu kitą kartą. Kaip jie sugalvojo, kad čia rašo tie su šuneliu, neįsivaizduoju. Juk kaip tik vieną dieną Camino ėjom apie 40 žmonių, kaip tik pro Joniškį. Ir daug kas ten užėjo. Na, nesvarbu kaip atpažino mus iš komentaro, bet kaip buvo smagu