2023.04.29 CL Buivydžiai Gataučiai

 Šiandien Camino Lituano sezono atidarymo masinis žygis, organizuojamas savivaldybių, per kurias eina CL. Tai diena, kuri kažkaip netikėtai  ir išviliojo mane į kelią. Mūsų Joniškio grupė renkasi kempinge, kuriame mes ir apsistojom. Susirinko apie 40 žygeivių, daugiausia gal iš Šiaulių. 8 val. lipam į autobusą ir važiuojam į maršruto pradžią. Ten visus suregistruoja, apdalina dovanėlėm. Gavau kaklaskarę su Camino simbolika, labai naudingas ir mielas daikčiukas. Ir einam dar ne į žygį, o į Povilo "Gyvos ugnies virtuvę", kur mus vaišina neskaldytų avižų koše.Šefas Povilas 2014m. laimėjo Lietuvos barbekiu čempionatą. Ir tokie, pasirodo, būna. Dalindamas košę, pasakoja apie avižų naudą. Ir prideda, kad kai kuriems ta košė gali suveikti kaip šluota, kad neišsigąstume, nes tai naudinga. Oi, kokie pranašiški jo žodžiai man buvo...

Košė skani, su morkom ir spirgučiais, greit sulapnojam ir pradedam eit savarankiškai. Turim programėles, kada kur reikia būt, kad sudalyvaut bendruose renginiuose.  Kelias vėl panašus,  lygumos, žvyrkeliai. Pirmas sustojimas Joniškyje. Ten susitinku su Algiu ir Pūkiu. Algis alkanas, tad užsukam į Virtienių restoranėlį. Aš tik kavos, ponas pavalgo. Joniškye jau buvom pora kartų šioje kelionytėje, tai daug nesimakaluojam, bet į Upytės kepyklėlę neiškentę užeinam. 

Algis lieka leist laiką kaip tinkamas. Aš einu tolyn. Ir vėl turiu pasisekimą, visiems įdomu, ar tokia močiutė atlinguos savo kojom tuos 20km. Man, tiesą sakant, irgi įdomu. Dar klausia, kodėl vyras su baltu šuniuku, su kuriuo matė Joniškyje, neina kartu. Klausimai linksmi, iš smalsumo. Pykt nėra ko. O aš jau pernai kėliau nuostabą nakvynės vietose. Na, mažai Lietuvėlėj vaikšto mūsų bendraamžių, tai visi ir stebisi. Kai papasakojau, kad aš nepasitikiu savo jėgom, kad Algis mane gaudo pasiklydusią ar pavargusią, visi buvo sužavėti, koks jis geruolis. Moterys vėliau net priėję sakė, kad man pavydi tokio jėgų pasidalijimo. Taip beplepsint atėjom 10km į Ežeikius. Programėlėj parašyta, kad čia bus bendri, bet savarankiški pietūs. Maniau susėsim kur ant žolės ir valgysim, ilsėsimės. Žado netekau pamačiusi, kad sodyboje lauke padengti staliukai. Ant jų gėlės, pyragas, sūris. Sodyboj daug medžio drožinių ir kitokių grožybių. Kaimelyje daug ežių, tai ir pagrindinė gatvė Ežiukų, ir sodyboj prie įėjimo ežiukai laukia. |Ir šeimininkas laukė, baltai pasirėdęs.

Sodyboj daug tulpių.Tokių veislių tulpes ir mes kadaise auginom, parduodavom svogūnėlius. Ir gavom pirmą biznio pamoką. Mes neturėjom pradinio kapitalo, tai pirkom mažus svogūnėlius. Kol užaugo iki tinkamo parduot dydžio gal treji metai prabėgo. Kai jau pradėjom pardavinėt, atėjo 1990m., Sugriuvo visi mūsų bizniai,. Tiesa, burlentę spėjom nusipirkt. Ir negailėjom per daug, pragariškas darbas buvo. Nepamenu, kiek kartų reikdavo purkšt, mirkyt ir t.t. O svarbiausia pamoka iš viso to buvo supratimas, kad kas kas, bet biznieriai iš mūsų nuliniai.

Ta baltais kraščiukais tulpė vadinasi "Linksmoji našlė". Norėčiau tokių turėt. Visiems prisiminimams.

 

Linksmai pasėdėję, paklausę apie bendruomenę, patingėję, keliaujam dar kokius 9km iki Jakiškių koplytėlės ir dvaro. Ten randu ir Algį. Einam kartu apžiūrėt. Koplytėlė medinukė, viena seniausių Lietuvoj. Kartais gerai eit į organizuotus žygius, Eičiau viena, tik pažiopsočiau ir eičiau tolyn. Stebuklas, jei būtų atrakinta. O dabar užeinam, bendruomenės atstovai trumpai papasakoja istoriją. O kaimo folklorinis ansambliukas pagieda pora giesmių. Tokių labai senoviškų. Vieną, prisiminiau, močiutė lyg giedodavo. Kita buvo skirta mamai, net ašarėlė nuriedėjo, taip gera ir gražu buvo. Baigdamas jų vadovas ir sako, kad susitiksime kempinge, vakaronėje ir...giedosim kalnus. Oi, mes gal ir piligrimai, bet kalnus, per naktį??? Naaa, taip nebuvo, ne kalnus giedojo. 

Kas tie kalnai? Žinau tik, kad tai labai ilgas giedojimas. Radau tokią tikslesnę info: "Žemaičių Kalvarijos kalnai – kelių valandų trukmės Kristaus kančios apdainavimas. Didžiulį giesmių rinkinį sudaro gavėnios laikui skirtos giesmės, labai artimos žemaičių liaudies dainoms. Kalnai giedami per atlaidus, lankant koplyčias. Didžiąją savaitę – bažnyčiose, taip pat per šermenis ir minint mirusiuosius." Tradicija įtraukta į Nacionalinio nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Nuostabūs koplytėlės langai, išgyvenę gerą 100 metų, o gal ir daugiau. Keista, bet pastatymo laikas nežinomas.

Iš koplyčios einam į dvarą. Ten laukia linksma šiuolaikinė dvarininkė. Viską apžiūrim, paklausom visokių istorijų, Pastatas gana gerai išsilaikęs. Grindys tos pačios originalios lentinės. O nesupuvo todėl, kad dvare buvo laikomi grūdai, jie sugerdavo drėgmę ir lentos liko sveikos. Šeima remontuoja kiek išgali, neima jokių paskolų. Pasirodo, ten populiaru rengt vestuves. 

Išlikusios krosnys

Jau nutapsėta virš 20km. Iki Saulėtų naktų kempingo - mūsų nakvynės bei vakaronės vietos -  likę tik 4km. Bet aš pasinaudoju nuosavu Uberiuku Algiuku. Kempinge pleška laužas, kunkuliuoja puodas, iš kurio sklinda labai skanus aromatas. Truputį patingim, kol atpėdina tie be uberiukų.  Ir giedoriai prisistato. Užtraukia jau ne giesmes, o liaudies dainas. Dainuoja ten močiutės, panašios į mane. Bet energingos, organizuoja ratelius, ž aidimus. Piligrimai mielai įsitraukia. Mes tik stebim, tingim. Bet prisijuokiam iš "grybaujančių" šokėjų balsu. Semiam iš katilo kopūstienę, užkandam naminiais kibinukais.  Kokie skanūs. Šeimininkas vaišina savu alųm. Vyrai aplink klega, kad labai geras. Man visi alūs negeri, neskaniai kvepiantys. Aš kultūringa, nesakau, kad alus man smirda..Bet tiems, kas nenori alaus, atsiranda naminio obuolių vyno. Irgi labai neblogo. Beplepant, mūsų giedoriai atsisveikino, bet scena tuščia neliko, prisistatė kito kaimo kapela. Tie jau polkutes, valsiukus, fokstrotukus užgrojo. Užsimaniau šokt, bet Algis ne ir ne. Bet, pasirodo, noras šokt tiesiogiai priklauso nuo alaus kiekio. Po kokių 15 minučių sulaukiau pasiūlymo pašokt. Vakaronė buvo labai smagi, skani. Ne per ilga.

Kempingas įrengtas šalia buvusio kadaise užvažiuojamo kiemo. Išlikęs ir pastatas, jame keli senoviniai daiktai. Kadaise pro čia ėjo Hanza prekybinis kelias. Ir dabar kelias, ne Hanza, tik Šiauliai - Ryga.

Krentam miegot kaip pamušti ereliai. Ryt aš vėl eisiu...