Ryte prabundu anksti, gal 6val. Galėčiau ir eiti kitą etapą. Bet taaaip šalta, gal nulis. Tai krapštausi iš lėto. Užsipilu grikių dribsnių košę. Dribsnius paveldėjau iš mamos. Namie man nepatiko jie. Bet kelionėj patogu, nes galima nevirti, pakanka užpilt verdančiu vandeniu. Tur būt, tokiu oru tiktų bet koks šiltas maistas. Kava tirpi, irgi namie niekada negeriama. Tupi sau lentynoj kamputyje, kur sudėti kiti kelionėms skirti indeliai su cukrum, druska ir pan. Bet dabar ta kava skanėstas. Kol kuičiuosi išlenda saulė, kraunuosi kuprinytę ir išeinu. Dar sutinku šeimininką, gaunu tikros skanios kavos ir šiaušiu. Laukia 27km. Po to jau važiuosim namo.
Pradėjus eit, atsiranda ir vėjas, ir dar koks stiprus ir šaltas. Nors grįžk pirštinių. Bet traukiu ant plaštakų megztuko rankoves, ant galvos vynioju šalikėlį ir pirmyn. Vėl žvyrkeliai, vėl lygumos.
Einu sparčiai, kiek galiu. Ir šilčiau, ir noris išbandyt, ką pajėgiu. Kaip paprastai, einant nuotaika tik puikėja. Kaži, einu išsišiepusi ar ne? Nežinau. Lygu lygu. Nuobodokas kraštovaizdis. Bet kokią Lietuvėlę turim, per tokią ir einu. Kaip jau minėjau, eit tikrai lengva, kai nereikia karstytis. Ar brist per puspelkes, ar brautis pro nuvirtusius medžius. Tikiu, bus dar visko. Juk einu tik pirmąjį šimtą km iš 500.
Prieinu Stupurus, simpatišką kaimelį. Sekmadienis, tylu. Bet aš tą tylą išvaikau! Mat, visi šunys garsiai sveikinasi. Visaip storais, plonais balseliais, kas loja, kas ir beveik dainuoja. Na, jau aštunta valanda, galima ir atsimerkt. Kaimelyje daug gražių langinių. Ir namukai suremontuoti, išsaugant jų pirmykštį stilių. O tvartukai šiame krašte moliniai. Daug jų suskilusių, kiti visai sveiki stovi. Tik gyvulių, sakyčiau juose nėra.
 |
| Ivoškių koplytėlė |
Tokių rėžinių kaimų sutiksiu šiandien ir daugiau. Gražiai sutvarkyti, smagu pro juos eit, šunis palodyt.
Prieinu tiltą per Mūšą. Nuėjau kokius 8km, galiu ir pasėdėt. Tuo labiau, kad vakarykštė košė tikrai pavirto į agresyvią šluotą. Ir šluoja staigiai be pasigailėjimo. Tenka stot čia ir dabar. O aplink juk ne kaip dainoj "kur lygūs laukai". Deja, nesnaudžia miškai, anei krūmai, net aukštos žolės. Galima tik užsimerkt, nieko nematau, tai ir manęs nieks nemato. O va prie Mūšos galima palįst po tiltu. Ir šiaip jau noris ir atsigert, ir atsisėst. Randu didelį kelmą. Čia irgi praūžė kirtimo vajus. Krūmus kad apkapojo, dar dar. Bet kam reikėjo iškirst tokį storą medį. Juk ne tam, kad piligrimai turėtų kur uodegas padėt.Ir prisiminiau, koks lakštingalų choras būdavo prie namų. Bet iškirto krūmus ant geležinkelio pylimo, dingo ir lakštingalos. Viena kita nedrąsiai balselį parodo ir tiek.
Reik judėt, laukia dar kokia 18km. Visai nesitikėjau, kad ramiai galiu eit tokius atstumus. Jau tikiu, kad ir 30km, pasėdinėdama įveikčiau. Artėju prie Barysių aerodromo. Kelią pastoja upelė Kulpė. Ir vėl suku pasėdėt, šį kartą akmeniniame soste. Paklausau vandens murmėjimo. Čia nieks krūmų palei upę neiškapojo, tai ir paukštukai gieda. Smagu. Susigriebiu, kad reik pasitepliot bent savo riestą nosį apsauginiu kremu. Išverčiu visą kuprinytę. Dingo tas kremas, kad jį kur. Storai tepuosi lūpų pieštuku ir lūpas, ir nosį. Kaip vakare paaiškėjo, ne ką tepadėjo. Nosis ir žandai tiesiog degė nuo saulės ir vėjo. O kremą Algis kraudamas kempinge daiktus, rado ant grindų. Būna...
 |
Barysių oro uostas. Ten liūdėjo tik vienas labai gražus lėktuvėlis, bet nežinau, ar galima eit prie pat tvoros ir fotografuot. Tai tik toks nekoks vaizdelis.
Gėlių beveik nėra. Ir gerai, negaištu laiko paveiksluodama jas. Ir kaip gražu tos pienės, kai ... ne mano pievelėje. Skaičiau, kad jas džiovina ir žiedlapius naudoja ir kaip prieskonius, ir kaip dažus maistui. Nė tai šafrano ar ciberžolės lietuviškas variantas. Nežinau, ar bandysiu. Kažkada išsiviriau jų šaknų. Mat, vaistas nuo sąnarių. Deja, iki sąnarių neprilindo, nes skrandis sureagavo taip, kad vos ne greitąją norėjosi šaukt.
 
Šiandien ypatinga kelio diena, nes priėjau pirmąjį kelio miškelį. Kitur tai ...kažin ar mišku vadinčiau. Bet čia nudžiugino labai. Nors toks pats žvyrkelis per jį ėjo, bet atrodė daug gražesnis. Keista, čia dar žydėjo plukės. Ir kokios jos didelės.
|
Priėjau gražų Beinoraičių kaimą. Žinojau, kad jame rasiu piligrimų klėtelę. Žiūriu ant vieno ypač gražaus medinio namo lentelė. Parašyta "Šioje vietoje 1979m.liepos 9d." ir niekaip neperskaitau kas toliau. Nepatingiu perlipt pakelės griovį, taip smalsu, kas gi ten įvyko. Skaitau...ogi prašyta, kad nieko neįvyko. Net balsu susijuokiau. Ir pagalvojau, gal jie ten slapta kamera filmuoja smalsuolius, paskui linksminasi, žiūrėdami į mūsų išraiškas. Tuoj ir klėtelė. Ten susitikom su Algiu. Šeimininkas toks svetingas. Siūlo kavos, arbatos. Aš, gaila, bet nieko nenoriu. Tai pasidairau ir šlepsiu tolyn. Algis lieka paplepėt su šeimininku. Nedaug man beliko eit. Gal kokie 8km. Susitiksim už 4, prie Sereikių koplyčios.
Sereikių koplytėlė labai graži. Tik nuotrauka visai nevykusi. Betgi rašau pirmiausia sau. Daug kas pasimiršta. O pasižiūriu, kad ir prastą nuotrauką ir pamenu, ką realiai mačiau. Sereikiuose yra ir parkas, jame paminklas partizanams. Visur juos fotografuoju. Pastatyti daugiausia už savas lėšas. Tuoj po 1990m. Žmonės norėjo įamžint, ką tiek metų slėpė giliai savyje. Norėjo, kad mes, mūsų vaikai nepamirštų šių aukų, sudėtų ant mūsų laisvės siekio. Nes valdžia visai neskubėjo...ir nelabai skuba iki šiol.
Dar keli kilometrai ir šio etapo pabaiga. Pati savim stebiuosi. Nuėjau daug, greitai. Vidutinis greitis 5km/val. Ir nepavargau. Aišku, labai padeda lygumos ir vėsus oras. Bet dabar būsiu daug drąsesnė, planuodama kitus etapus. Jau dabar noriu vėl eit. Apžiūrėt neregėtas vietas, pamatyt savo Lietuvą visokią, ir lygią ir kalvotą, ir miškus, ir pievas, ir, kad juos kur, tuos rapsų laukus.
Iš viso per keturias dienas nuėjau apie 80km. Nedaug, nes pirmas dienas ėjau tik po 14km. Tai šeštadalis Camino Lituano pagrindinio kelio. Man tai labai smagu.
Komentarai