ManoKelias

  Vakar tikrai rimtai pavargau. Ir nerimas apėmė dėl prognozuojamos karštos dienos. Pati sau paliepiau atsikelt kuo anksčiau, nesikrapštyt ir išeit anksti. Taip ir padariau. Atbudau anksti, kažką suvalgiau, aptvarkiau savo miegojimo salę ir 7:05 iškeliavau. Man tai neregėtai anksti.  Takas eina pro mano nakvynės vietą. Tai tik pamojuoju Žiobiškiui ir keliauju. O pamoju kapinėms, nes šalia jų nakvojau. Kol kas netgi šalta, tik +12. Bet neapgaus manęs, neprisirengsiu. Ir einu su trumpom kelnėm ir bliuskute. Ir todėl skuodžiu kiek pajėgiu, kad dantyt nekalentų. Ir likimo ironija, vakar taip reikėjo šešėlio, jo beveik nebuvo. Dabar saulytės noriu, o einu per gražų mišką. Ir kada gi man bus gerai? Ogi, kai nutrenksiu į kampą šią kuprinę. Koją apsiklijavau sėkmingai, visai neskauda. Beje, pasikeičiau kojines, brangias žygio kojines į kuprinę ir apsitempiau pigiomis. O jos šiuo atveju tinka puikiai. Oras sparčiai šyla. Išeinu į laukus. Ką reiškia anksti eit: laksto stirnos, net kišku...

  Atbudau anksti, prieš šešias. Išsimiegojau karališkai, nė pilnatis nesutrukdė. Pasijudinau, rankos vietoj, kojų...neskauda. Keista. Gal nėjau vakar tų 20km. Gulėt taip gera, bet vėl laukia kelias. Keliuosi, tvarkausi, kraunu kuprinę ir tempiu žemyn į virtuvę. Na, kad nereiktų dar kartą lipt aukštyn žemyn. Netingiu, tik taupau kojas. Virtuvėj sutinku vakar matytų pėdsakų savininkę Jurgitą. Greit randam apie ką paplepėt, pasidalinam įspūdžiais. Aš verduosi košę, Jurgita kavą. Ji stipruolė, eina po pora etapų, ~ 40km. Prie visos savo pagarbos sau, nemanau, kad kada tiek nueisiu per dieną. Šnekam lyg senos pažįstamos, net užsiplepėję susivėlinam išeit. Iš tikro sodyboj taip  smagu, kavą išsinešėm į terasą... Jurgita išskuba pirma, jos laukia Rokiškis ir 34km. Manęs nakvynė laukia Žiobiškyje...oi, velnias, gi aš jos neužsisakiau. Skambinu. Iš kur žinau kam skambint? Yra kelio aprašymas. Aprašyti etapai su žemėlapiais, su nakvynės vietomis, telefonais bei adresais. Tai ir skambinu...

  Praėjo trys savaitės nuo praeito ėjimo Camino ir man jau taip norisi eit. Smagu pomidorus genėt, smagu agurkus skint, nelabai smagu skint pupeles, bet valgyt laaabai smagu. Bet vis tiek noriu į Kelią. Algis sirguliuoja, lūkuriuoju, kol galės važiuot kartu ir staiga sumąstau, kad galiu ir viena važiuot. Rokišky gyvena Rasa. Paprašau, kad nuvežtų mane į Papilį, kaimą, kuriame baigiau eit praeitą kartą. Ji sutinka ir planas galvoj guldosi greit. Reik didesnės kuprinės, gi ir drabužių pamainą, ir maistą reiks temptis ant kupros, Algelis neatvež. Turiu tokią seną. Guli numesta gal 10m. Galvoju, kuo ji man neįtiko. Bus gerai, neišlaidausiu. Tuoj prikemšu ją pilnutėlę. Siaube, vos pakeliu. Lekiu svert. Hmmm, tik 5.4kg. Iš kart pasirodo ne tokia sunki. Reik maudymuko. Ieškau seno be jokių ten įdėklų, kad tik mažiau vietos užimtų. Radau,net pati nustebau, kad tebeturiu. Dar labiau nustebau, kad į jį įsigrūdau. Nuotaika iš kart pasitaisė!  Kitą rytą daiktai į mašiną,  aš iš pasko...