Takas aplink Vilnių , 9 atkarpa, 2023.01.14

 Visi mano, kad aš daug vaikščioju. Visai ne. Bent šią žiemą. Išeinu tik į taką. Prie namų nelabai yra kur vaikščiot. Aplink aukšti kalnai, statūs. O gatvele eit nemalonu. Arba atkasta tik važiuojama dalis, o mašinų kažkiek yra. Arba, jei polydis, šlapia ir taškosi visi pro šalį važiuojantys. Ir šiaip, man nepatinka kasdien tiesiog eit, kad eit. Čia tik kvailas pasiteisinimas. 

Bet šiaip ar taip, šiandien išsiruošiau. Viena, niekaip kompanijos neištempiau iš namų. Važiuoju prie Verkių rūmų, ten paliksiu mašiną ir pradėsiu kitą atkarpą. Vėl ryte nagrinėjau viešojo transporto maršrutus. Kad nuo Žolyno gatvės, kur baigsiu eit, nuvažiuot iki Verkių rūmų, reikia du arba tris kartus persėst. Tai užtruktų apie 45min. Nenoriu. Taip kad statau mašiną prie Verkių rūmų ir pasileidžiu eit. Mano nuostabai, keliukas grynas ledas! Oi ne, vėl įtemptos kojos. Krist ant šlapio ledo visai nenorėčiau. Gerai, kad kelkraščiai aptirpę, lengviau eit. Ir gerai, kad turiu lazdą. 

Šis ėjimas gali būt skiriamas Dovydui, antrajam anūkui, nes šiandien jam sueina 12m. Kaip viskas susipynę. Vakar minėjom 32ąsiais Sausio įvykių metines. Užplūdo prisiminimai. Vilniaus TV jau neveikė, transliavo iš Kauno. Pradėjo kaukt sirenos, visų gamyklų, skambėt bažnyčių varpai. Mes gyvenom Kaune netoli geležinkelio tunelio. |Iš ten sirenoa kaukė labai garsiai. Žinios iš Vilniaus kaskart neramesnės. Po kiek laiko diktorė atsiprašė už būsimus vaizdus, bet pasakė, kad tai vienintelis būdas perduot informaciją į užsienį. Pradėjo rodyt vaizdus iš ligoninės. Kraupius. Kur tankas pervažiavo, kur šauta ir tt. Pamenu tik Loretą. Dar ji klausė gydytojo, ar galės turėt vaikų. Taip man rodos, galiu ir netiksliai prisimint. Vėliau pranešė, kad prie Kauno televizijos bokštų mažai žmonių. Ir mudu, palikę vaikus, iškeliavom į ten. Tikrai, radom tik kelis žmones. Paskui prisirinko daugiau. O pranešimai irgi bauginantys, kad iš Karmėlavos išvažiavo tankai, kad juda jau Savanorių pr. Susikibom visi rankom. Tylu tylu buvo. Paskui pranešė, kad tankai sustojo... Dabar bepigu, aki žinom, kad didieji siaubai buvo tik Vilniuje. Tačiau tuomet nieko nežinojom, kad bus. Tik labai nenorėjom sovietų atgal. 

Ir kas galėjo pagalvot, kad lygiai po 20 metų gims mūsų anūkas. Gal dėl to mes ir ėjom, stovėjom, darėm, ką išmanėm, kad mūsų anūkai gimtų laisvoj Lietuvoj.

 

Šalia šniokščia upelis, Verkė. Pamenu, iš ankstesnių blūdinėjimų, kad kažkur yra graži užtvanka. Bet šį kartą takas veda aukštai virš upelio, tos prisiminimų užtvankos nemačiau. Radau žemiau tik mažesnę.

Truputį keista, kad net trys atkarpos veda pro Verkių parką, bet Verkų rūmus aplenkiam. Gal iš ten nėra patogaus išėjimo į tolesnį taką. Pamenu tik stačius laiptus, kurie nusileidžia į gatvę.

Ledinis takas

Ir dabar smalsu, kur šis takas nuves. Nelabai žiūrinėjau maršrutą, kadangi takas sužymėtas tikrai gerai. Maniau, truputį paėjėsiu mišku, o toliau kulniuosiu gatvėmis. O beveik visą laiką ėjau miške. Maloni staigmena. Vietomis pro medžius matosi namai, girdisi automobilių ūžimas, bet vis tiek aš miške. Girdžiu tik keistus garsius balsus. Dar paėjusi suprantu, kad transliuojamos pamaldos. Net romantiška. Tarp medžių pamatau ir bažnyčią, nežinau kokia ji. tik grįžusi pasižiūrėjau žemėlapyje. Tai Vilniaus (Kalvarijų) šv. Kryžiaus atradimo bažnyčia. Pastatyta 1755-1772. XVIIIa. įrengtos 35 Kryžiaus kelio stotelės, pastatyta 19 mūrinių koplyčių. Tuoj ir prieinu Kryžių kelią. Įdomu, kiek tų stotelių išliko iki mūsų dienų. Kelis kartus esame čia vaikščioję, bet niekada visų neapėjom. Va, suskaičiavau, lyg tai yra 31 stotelė. Kažkodėl šiandien man jos tokios gražios. Stoviniuoju prie visų, kurias praeinu pro šalį.

Dar aptikau paminklą lenkams, žuvusiems kare. KAdangi parašyta kovoje su hitlerininkais, spėju, kad tai iš sovietų laikų. Niekas dabar taip nevadina vokiečių kareivių. Nesugebėjau rasti daugiau žinių apie jį. |Ir nepamenu, kad būčiau kada jį mačiusi. 

Keistai šiandien rašosi. Vis į lankas. Toliau traukiu taku palei upelį,palei gilias griovas. Na, nuotraukose neišeina parodyt šlaitų aukštį bei gylį. Kažkaip suplokštėja vaizdai.

Leidžiuosi smagiai, dairausi. Staiga roduyklė kairėn rodo. O ten status siauras nusileidimas, sakyčiau upelio vaga. Čia ką, rimtai? Gal kas rodyklę apsuko, būna gi visko.. Tikrinuosi žemėlapyje. deja deja, teks lipt.

Pradžia toookia stati. Va, tokiais momentais norėčiau būt ne viena. Ar viena ar ne, vis tiek pati turėčiau nulipt. Bet vis drąsiau. 

Takelis žemyn

Ką tik nulipau šia statuma

Paviršiai klastingi. Atrodo, žemė, ne ledas. o iš tikro koks cm atšilusio grunto, o giliau įšalas dar. Ir šliuoži su tom žemėm, tiksliau purvina koše,  žemyn. Kaip ten sako, razina ar vyšnia ant torto.

Dar ir gražių grybų radau

 

O toliau takas pasiekė Cedrono upelį. Buvau skaičiusi apie įdomų upelio slėnį. Ir išties jis įspūdingas. Ir upelio pavadinimas keistas. Stenduose parašyta Kedrono. Pasiskaičiau. Pasirodo, tai Baltupis. O Cedronu vadinamas dėl To, kad žemupyje įrengta penktoji Kryžiaus kelio stotelė, kuri simbolizuoja Cedrono upelį Jeruzalėje.

Takai tai eina visom kryptim. Gal kada, pritrūkus idėjų, galėsim čia vėl aspsilankyt. Pavasarį. Nes pačiam Vilniuj rast tokį gražų upelį, nuostabu.

Paskui jau išeinu prie Neries ir komfortišku taku keliauju link tilto. Pereinu jį, pasidairau į Nerį. 

Po tiltu

Kiek paėjus vėl siurprizas. radau  karstynes. Kažin, vaikai žino?Paskui jau išeinu prie Neries ir komfortišku taku keliauju link tilto. Pereinu jį, pasidairau į Nerį. 

Ir paskutiniai pora km. Einu Antakalnyje, tarp gatvės ir Neries. Bet vis tiek miškeliu. Garsai miesto, o vaizdai visai nemiestiški. švysčioja Neris, tuo ir gerai eit dabar, kai nėra lapų. Daugiau matosi.

Ir viskas. 9 atkarpa praeita. apie 10km. IR temsta jau vėl u.  Galėčiau dar eit. Bet takas lenda į mišką. Kaip paskui Boltą išsikviest? Tiek to, keliauju namo.