Užstrigau su taku aplink Vilnių. Tai sninga, tai laiko nėra, tai dar kažkas kliudo. Gal galvoj ne tos mintys... Bet po ilgos pertraukos nusipirkom bilietus į žygį Kernavėje, organizuojamą TrenkTuro. Labai jau daug žmonių ten susirenka. Pernai Palangoj tiesiog ėjom vorele. Ten eini pajūriu, na, nėr kur išsibėgiot. Šis žygis suviliojo maršrutais. Kernavėj mes mažai bastėmės, arti Vilniaus. Tai ir iškeliavom. Skubėt nereikėjo, ėjom trumpą distanciją, tai galėjom pradėt bet kada. Vis tiek spėsim iki nurodytos valandos.finišuot. Ryte dar žvilgtelėjau į Trenkturo puslapį, ar nėra kokių naujienų. Pamačiau skelbimą apie parduodamą bilietą, nes žygeivė nespėjo į autobusą, o kitas bus tik 16val. Na, aš jau iš vasaros caminėjimų žinau, kad autobusų visur nedaug. Tai užsimaniau pabūt gera, parašiau, kad mes išvažiuosim už valandos ir turim vieną vietą. Bilieto savininkė neatsiliepė, bet atsirado kita, supainiojusi autobusų laiką. Gyvena beveik pakeliui į Kernavę, tai ir paėmėm. Paklausė, kiek laiko planuojam eit. Sakau, gal tris valandas, nežinau, kiek žioplinėsim. Tai ji sakė, bandys susirast kaip grįžt. Na, suprantu, du tokie garbūs piliečiai ruošiasi eit 9km tris valandas. Ir aš pagalvočiau, gal visai nepareis.
Parkuojamės, keliaujam į startą. Savanoriai švyti, sega mums apyrankes. Duoda popierinius žemėlapiukus, linki gero žygiavimo. Groja linksma muzika. Nuotaika šauna aukštyn. Mes esam ėję su daug kompanijų. Bet tik TrenkTure nuo pirmos akimirkos kažkodėl pasidaro linksma. Kartais tos nuotaikos ir pasiilgstam. Formalumai baigti, galim keliaut. Paeinam link bažnyčios ir vaizdai pakeri. Apsnigti piliakalniai, Neris, į viršų stiebiasi bažnyčios bokštas. Gaila, nepatikrinau bažnyčios durų, nusprendžiau, kad užrakintos, kaip dažniausia ir būna. O buvo bažnyčia atvira...gal kitą kartą.
Toliau takas vingiuoja palei koplytėlę. O aš jos visai nepamenu. Kernavėj pirmą sykį buvau ar tai dar mokykloje besimokydama, ar jau studentė. Kaip ten bebūtų, prieš maždaug 50 metų. Pamenu aukšta žole apžėlusias kalvas ir...tiek.
Prieš keletą metų apėjom taką prie Baltojo kalno ir kažkiek pasidairėm Kernavėj. Buvo daug iškasinėtų gatvių ir...nedaug ką daugiau atsiminiau. Tuo geriau, šiandien viskas įdomu.
Koplytėlė pastatyta apie 1820m. tuometiniame Kernavėlės dvare, o 1922m. kunigo iniciatyva perkelta prie tuometinės medinės bažnyčios, senesnės Vytauto laikų bažnyčios (statytos apie 1420m.) šventoriuje.Aštuoniakampė koplytėlė tipiškas to meto kaimo architektūros pavyzdys.
Viduje daug medinių skulptūrų. Jos iš XIXa.- XXa.pradžios.
Kernavės piliakalniai net penki. Tai Aukuro, pilies, Mindaugo sosto, Lizdeikos ir kiek toliau Kriveikiškio. Suformavo juos, kaip dažniausia žinoma, ledynai, kažkiek žmogus prisidėjo. Čia buvo akmens amžiaus gyvenvietė ir gyvavo iki XVa. Tikrai labai graži, traukianti vieta. Yra vietų labai gražių, na, tokių atvirukams, bet praeini, pažiūri... O yra tokių kaip ši. Reikia ten pabūt, pajust aurą. O nuotraukos visai nekokios, pilka balta ir tiek. Bet beveik kasdien prisimenu tuos vaizdus. Tiesa, neužlipom nė į vieną. Nes pūtė labai stiprus gūsingas vėjas, norėjosi greičiau slėptis miške. Visad sugalvoju pasiteisinimą tinginystei.
Toliau takas vingiavo palei Nerį. Daug gražių vaizdų, džiaugsmas akims, nedaug vargo ir kojoms. Gana greit prieinam ir pirmą poilsio stotelę. Ten gaunam arbatos ir skanių sausainių su morkom ir cinamonu. Ir nesaldūs. Pasidariau jautri saldėsiams. Daug kas jau per saldu. Stotelė prie Baltojo kalno. Vaizdai nuo jo labaaai labaaai
Susitikom savo bendrakeleivę. Ji nustebo, kad mes greiti. O tikrai ėjosi labai gerai.
Nesijautė žmonių pertekliaus , bet siauresnėse vietose susidarydavo eilutė. Viena tokia eilutė susidarė prie mažulio upeliuko. Takas vedė siaura griova ir reikėjo pereit per improvizuotą lieptą. Perėjau, atsisuku, Algis kažkur už dešimties žmonių. O, atrodė, kad vos ne vieni einam. Kol prisirišo Pūkį, va geras tuzinas jį ir aplenkė. Laukiu ir linksminuosi. Didelis šuo nė už ką nėjo geruoju per lieptą ir nesidavė nešamas. Šeimininkas perėjo, paėjo, kur jo nesimato ir ėmė švilpt. Suveikė, didžkis nulėkė zovada, pamiršęs visas baimes. Toliau jaunimėlio kompanija. ir vėl stop. Bijo pereit tuos lieptukus. Pirmyn atgal. trypčioja. Deda vieną koją, kitą taip lėtai pristato, kad padėklas susiūbuoja, Tuomet klyksmas ir koją kyšt į vandenį. Dar garsesnis klyksmas. Ir juokiausi, ir stebėjausi, kaip galima būt jauniems žmonėms tokiems, nenulipusiems nuo šaligatvio, visko bijantiems. Gal gerai, kad išdrįso eit į žygį. Patiks, išsimiklins. Nežinai, kur likimas kada numes. Ir taip bijot gamtos...
Greit ir antra poilsio stotelė. Vėl arbata ir kažkokie batonėliai. Suvalgiau, kaip saldu... Jie ten energetiniai. Tai jau, tiek cukraus gavus... Tik išėjus iš poisio zonos plakatas, kad jei eisim, saldumynų nenorėsim. Kodėl nepastatė prieš poilsio vietą.
Taip ir atitrepsėjom į finišą. Pusė trasos palei Nerį, dalis miške. O miškas tai pušynai. Tikrai malonus pasivaikščiojimas.
Begeriant kavą, mus susirado ir bendrakeleivė. Mes nebuvom lėtesni už ją. Pasak programėlės, vidutinis greitis 12min./km. Tai tikrai greitai. Nes du kartus ilgokai pasėdėjom. Pažioplinėjom koplytėlėj. Pažiopsojom nuo Baltojo kalno. Būna dienų, kai greit eini, būna, kad velkiesi. Namie nuotaika tokia gera, kad einu kept pyrago, nes varškė tuoj nusibaigs, o ir mūsų obuoliukai jau nenori ilgiau rūsiuke būt. Receptas ant stalo. Beriu speltos ir avižinių miltų tiek kiek reikia. Dedu sviesto irgi kiek parašyta. Darau rankomis trupinius. Minkau minkau, miltai kaip plaikstosi palaidi taip ir nesulimpa. Pasižiūriu į receptą, o, vargeli, pribėriau miltų dvigubai. Puolu šaldytuvan, graibau sviesto likučius, šiaip taip sulipdau tešlą.Visa kitą pavyksta greičiau. Ir klausimas į kokią formą dėt visą tą gėrį. Ta, kurioje visada kepu, rodosi mažoka. Kitoj pyragas būtų labai plonas. Ai, sugrūsiu kaip nors į mažesnę. Ir grūdau. Gavosi per pora pirštų virš formos. Kažkaip iškepė. netgi nenubėgo per kraštus. Buvo netgi labai skanus
Komentarai