Takas aplink Vilnių, 8 pusė, 2023.01.01
Su Naujaisiais 2023 metais! Visiems linkim daug laiko praleist grynam ore, gamtoj.
Pagal eilę turėjau pradėt eit 4 atkarpą. Bet žinau, kad ji labai sunki. Esam ten truputį vaikščioję. Išeini iš namų, perlipi geležinkelį ir, truputį paėjus, rasčiau taką. Kadaise ten ėjom, ieškodami tunelio. Kalnai, pakalnės, o jau statumas! Pamenu vienu šlaitu ropojom keturiom, nes jis buvo toks status, kad sunkiai išsilaikėm ant kojų. Taigi, einam, ropojam, jau beveik viršus. Ir pamatau du ružavus pūkuotus daiktus. Pakeliu galvą, o į mane žiūri dvi labai piktos akys. Dama su ružavom pūkuotom šliurėm stovi, įsirėmusi rankom į klubus ir pikta pikta. Pamažu jos akys suapvalėjo. Mes vis dar susirietę, nes per tuos ružavus daiktus negalim užlipt iki viršaus, sveikinamės. Kas belieka... O ji nuostabos neslėpdama, klausia, kaip mes čia užsikorėm. Sako, maniau vėl paaugliai kvailioja. Pasirodo, tuo baisiu šlaitu įropinom tiesiai į jos kiemą. O pro ten tokio garbaus amžiaus garbūs ponai neina į svečius. Mes atsiprašėm, kad tik ėjom taku. Dar padavė man ranką, kad lengviau atsistočiau. Pats karantinas, puolėm žemėtom rankom temptis kaukes...
Tai va, šie prisiminimai neįkvėpė mėgint ten ropštis žiemos metu, kai šlaitai gali būt ir apledėję. Gal takas eina kitu šlaitu, bet vis tiek, tam rajone raguvos ypatingai gilios ir stačios. Bijau viena eit. Tai pradėjau žiūrinėt, kur kitur eit. Pora atkarpų eina pusiau gatvėmis pro miegamus rajonus. Na, sausio 1ąją manęs visai netraukia ten eit. Ta proga peržiūrėjau visą taką. Aprašyme suskirstyta atkarpom. Turi būt 10. Aš randu 9. Ir 19km kilpą Verkiuose, kurią atmečiau kaip priedą. Nes yra ir daugiau kilpų. Jos maršrute papildomos. Bet, paskaitinėjusi kitų žygeivių aprašymus, supratau, kad ši kilpa priklauso takui. Ten ėjimas miške ir aplink Žaliuosius ežerus. Viską prieš kelis metus ten išlandžiojom skersai išilgai. Ir tinka, stačių šlaitų ten nėra. Bet takas yra takas, reikia eit, kur jis liepia.. Tą 19km padalinu į dvi kilpas. Ir šį kartą eisim trise, Algis, Pūkis ir aš.
Išsikrapštėm vėlai vėlai, kaip ir priklauso po Naujųjų sutikimo. Lauke plius 10. Tikimės gero tako, greito ėjimo, nes nesinori maklinėt sutemus. Bet, deja, didžioji dalis takų apledėję. Tenka eit šalia ar atsargiai statyt kojas, jei nenorim pūkštelėt ant šlapio ledo. Visai sekasi.
Ir čia prisiminiau, kaip sykį išėjusi iš darbo nesusigriebiau, kad po kojom juodas ledas. Irgi šlapias. Čiūžt, posūkis, opa viena koja į viršų, opa kita, bet ne abi kartu. Rankos suka kažkokius ratus. Ilgokai aš ten tas figūras rodžiau. Ir, kai jau patenkinta atgavau lygsvarą, praeivis, kuris sustojęs stebėjo tą mano šokį, pasakė: "Ponia, gal geriau jau būtumės nukritusi". Aš tokia išdidi, kad išsilaikiau, o čia diedas visai ne komplimentą pažėrė. Sakau, kad būčiau sušlapusi. O jis atsakė, kad per ilgai jam reikėjo bijot ir galvot, ką susilaužysiu, jei nukrisiu savo šuolių metu...
Tai jau statau kojas rūpestingai, o tai Algis iš paskos dar ir stumtelėt gali, kad jam bijot nereiktų. Miške pakilo rūkas, drėgna. O kaip sveika veido odai, o kokia patenkinta nosis, kad jai lengva kvėpuot.
O labiausiai džiaugiasi Pūkis. Jis taip mėgsta palakstyt miške, ar pajūriu. Namie kartais nueina kelis metrus ir sėdasi, maždaug užteks, koją pakėliau, toliau neisiu. O miške laksto kaip patrakęs. Tik, kaip ir mes, nepakelia karščio.
Tiesiog idealiai suspėjom grįžt. Kol nušluostėm Pūkiui kojas, visai sutemo. Ir visi smagūs nuriedėjom namo, keturiais ratais, ne nuo šlaito.
Ruduo
Žiema
Komentarai