Takas aplink Vilnių, 5 atkarpa, 2023.01.16

 Šį ryt maloniai pabuvau pas odontologus. Tikrai maloniai, nes tik aptarėm, kaip toliau daiginsim dantis, peršvietė juos visus, dar esančius. Greit ir pigu, tai ir malonu. Važiuoju namo, dairausi. Na, toks neblogas oras, eičiau į taką, bet jau vidurdienis. Pamenu, vienos atkarpos pradžia netoli nuo mūsų. Parašyta, kad sunki. Hmmm, daug kartų ten vaikštinėjom, nesunku. O ir ledo jau nebus po praūžusių liūčių. Pavyksta išjudint kompaniją ir lekiam.

Atkarpa prasideda prie senojo Kaunas-Vilnius kelio. Kai ėjom ten prieš kokius 5 metus, gėrėjomės dailiai sudėtais akmenukais, stebėjomės, kad jie taip puikiai išsilaikė. Deja, dabar vaizdelis nekoks.

Kelias į Kauną buvo nuo senų laikų, deja, dokumentų kaip ir nėra. Atrodo, tai buvo vieškelis. Akmenimis išgrįstas tarpukariu. Pasakojama, kad kelias buvęs labai status ir siauras. Ir kad kylančių vežimų važnyčiotojai šaudydavo į orą, perspėdami besileidžiančius. Kur dėdavosi tie dardantys žemyn, neradau parašyta. Tik gaila, kad žolė gerokai pasiglemžė kelio fragmentus. Turiu silpnybę akmenims. Pati išgrindžiau didelę dalį keliuko prie namų. Pabaigiau, ko nespėjo Kipras.

Kelio dalis, kuria mes einame, nėra labai stati, tad nedusdami lipam aukštyn. Jokio ledo nė kvapo.Toliau braunamės gana tankiu mišku. Gaila, saulytė šviečia kažkur toliuose.

Ėjom čia ir su kažkuriais anūkais, tiesa seniai.

Baltuoja apačioj sniegas

Nejučiom pakylam gana aukštai. Pro medžius sumirga Neris kažkur ten žemai. Ir mums ten teks nulipt. Praeinam taką, kuriuo leisdavomės anksčiau. Šiandien einam taku aplink Vilnių, tai sekam ženklus. Gal ir be reikalo. Prieinam tokį statų skardį, aukštą. Ir juo takas veda žemyn. O kad būtų sniego, o mes su slidėm. Viens du ir apačioj. Dabar kiek kitaip. Stovim ir spoksom žemyn. Pradedu leistis, šliuožiu žemyn su paviršiniu smėliu. Gerai, kad iki medžio. Pamenu, kad vienas žygeivis aprašė, kad nusileido atsisėdęs. Bet tuomet buvo daug sniego. Kas šliauš per purvus.  Žinom, kad nulipsim. Ir po truputį nuropojom. Tokie savim patenkinti, kad neparvirtom kaip kokie seni medžiai. Dar kitas ėjikas rašė, kad senjorams takas visai neįveikiamas. Įveikėm ir linksmai.

Prieš pora metų ėjau šią atkarpą su Vilniaus senjorais. Tuomet ėjom, matyt, trasa, pritaikyta rimtiems piliečiams. Šiandien nusileidom kaip visi. Apačioj radom kelto likučius. Taigi aš čia kadaise dar iš Kauno buvau atvažiavusi į kalnų slidinėjimo varžybas. Ir medalis kažkur yra. Ar bent raštas. Keikėm tą trasą dėl nesvietiško statumo, o dar labiau dėl to, kad pasibaigia beveik gatvės važiuojamoj daly. Kadangi varžybos, leki iki finišo kiek pajėgi. Ir turi stabdyt irgi labiau negu pajėgi. Jetau, nepamenu, ar Kipras su Algirdu ir Rūta irgi čia slidinėjo. Kažkodėl manau, kad tik Algirdas. Rūta gi buvo kokių 4 metukų.

Kaip norėčiau į kalnus... Reiks pamąstyt.

Bet dabar labai nustebau, kad yra trosas. Kaune, prasidėjus prekybos metalais bumui, trosai dingo pirmieji. Vilniečiai ne tokie verslūs gal buvo.

Toliau takas veda link Lazdynų palei dideles gatves. Kadangi mano draugeliai toliau eit nenori, sukasi grįžt į mašiną, nusprendžiu prisijungt ir aš. Jie išėjo palaikyt man kompaniją, darysiu taip ir aš. Esu ten ėjusi, tai arba eisiu praleistus apie 3km kitą kartą, o gal visai neisiu.

Taip ir ilgėja nueita tako dalis. O maniau, gal įveiksiu iki Naujųjų. Kur jau ten. Reiktų kasdien eiti. O aš taikau, kad nelytų, kad namie pietūs būtų ir...kad netingėčiau.