ManoKelias

 Atsikėliau daug geresnės nuotaikos. Mat, Kaunui jau ate. Net pati nustebau, bet tik šiandien vėl pajutau Kelio džiaugsmą. Gal ačiū svetingiems namams. Šis etapas būtų net 30km ilgio,  jei eitume nuo Pažaislio. M ums daugoka . Todėl pradėsim nuo Prendzialiavos. O kada nors, vėsesniu oru, eisim nuo Katedros iki  Prendzialiavos . Tiek metų gyvenau Kaune, daug malėmės ir aplink miestą, bet tos Prrenddzzz nepamenu.  Vėl mus veža Ilonos dukra.   Lepina savo mamą, kartu ir mane.  Degalinėj dar išgeriam kavos. Čia jau aš labai noriu espresso. Dėl kavos aš tokia truputį Užkalnis, neskanu man užpilamas vanduo ant kavos. Geriu tik visai iš bėdos. Namuose niekad tokios negėrėm. Kadaise kas rytą maldavom kavą, koks aromatas būdavo aaach, ir plikydavom ją specialiam rundeliuke. Vėliau Italijoj ar Kroatijoj paragavau espresso. Ir taip patiko. LT dar kurį laiką tokios nebuvo. Paskui jau namie atsirado espresso automatas. Vis tie prisiminimai. Bet, einant dažnai aplan...

 Šiandien keista nuotaika. Mat, nakvosim Kaune, Ilonos namuose. Jausmas lyg laukia pertrauka. Ir šiaip kol kas baidausi Kauno. Kas kartą ten užklydus jaučiuosi kaip be vietos. Noris, net,  atrodo, privalu užsukt pas tėtį, pas mamą, o iš tikro jau nėra pas ką. Ir kas kartą išvažiuoju lyg ko svarbaus nepadariusi. Pernai, lankydamasi rasiečių Simos ir Romo namuose, pastebėjau kriauklių ženklus. Tai ir pajuokavau, kad kitą sykį pas juos užsuksiu kavos su kuprine ant pečių. Tai va, šios dienos kelias ir veda pro jų namus. Dar vakar parašiau Simai žinutę, kad gali pasitikt mus su vainikais arba kava. Pasiūlė kavos. Kažkaip, nesužiūrėjau atstumų, maniau, kad jų Bernatoniai toliau. Kalakutas irgi manė, kol į puodą neįkrito. Tai va, žadėjau įkrist pas juos apie vidurdienį, o atsiradom truputį po 9val. Net nedrąsu eit, gal miega. Nemiegojo! Pavaišino ne tik kava. Pasiūlė pusryčius. Aš sakiau, ačiū ačiū, mes pavalgę, o Ilona drąsiai prisipažino, kad valgys. o, kai išgirdau apie naminius ...

  Kadangi lovose kažkaip netyčia atsidūrėm 21val., tai prabudom apie 5val. Bet kuitėmės kuitėmės ir išsiridenom iš trobos tik apie 8val. Ir tai gerai. Oras gaivus, eiti lengva. Bet saulė greita ir dirba tiksliai,  iškišdama vis ilgesnius spindulius. Po valandžiukės imu šilti. Stoju nusivilkt megztuko. Dar paeinam, vėl man kakta rasoja, vėl noriu kažką nusirengt. Bet Babtyno dvaras jau netoli, gal ten kur patogiau prisiglausim. Taip ir užsukom į Babtyno dvarą. Žmonių nematyt, aš pro pastatus patraukiau tolyn link didelių medžių. Gi noriu persiaut kelnes. Girdžiu, Ilona šaukia . Ogi ji nuėjo palei pastatą, o dvaro šeimininkas pravėrė duris ir pakvietė kavos. Kaip čia nesidžiaugsi. Viduj tiesiog muziejus. Žioplinėjom, dvarininkas ruošė kavą. Visas komodos viršus nustatytas porcelianiniais puodeliais, visokių laikų ir kilmės. Mums leido, ne, ne le, pasiūlė išsirinkt po puodelį, iš kurio norėtume gert kavą. Greit išsirinkom, o dvarininkas greit pripildė juos kava. Kaip skanu gert k...

  Geros trys savaitės namie ir jau padus niežti. Reikia ir gana eiti į Kelią.  Ir vėl nauji batai ir nauja kuprinė. Su batais nueiti tik 6km. Atrodo, patogūs. Senieji buvo pirkti prieš metus. Ir, o stebukle, radau kvituką piniginėj. Nieko daug nesitikėdama, nuvažiavau į parduotuvę su batais po pažastim. Pardavėja pažiūrėjo ir sako, kad priims, bet turiu eit į wc ir apvalyt. Namie valiau, bet parduotuvėj su siaubu pamačiau, kad vis dar kažkokie smėlėti. Na, apvaliau nuo dūšios, atnešiau varvančius. Pardavėja atsiduso, pažadėjo išdžiovint. Surašėm deklaraciją, turėjo per dvi savaites paskambint ir pasakyt verdiktą. Parduotuvės atstovė paskambino po trijų dienų, pabarė, kad per daug skalbti, bet pasiūlė jų parduotuvėj už kvituko sumą nusipirkt, ką noriu. Daug ko aš gal noriu, bet reikia tik batų. Tai nuvažiavau, pasiūlė man rimtesnius žygių batus. Ilgai matavausi, neapsisprendžiau kurį dydį imt. Pagaliau išsirinkau, o prie kasos sužinojau, kad mano batams yra 50% nuolaida, tai da...