2025.01.12 Kazokiškių miškais

 Nauji metai, nauji lapai, oi, ne, žygiai. Nedrąsiai pradedu svajot apie truputį ilgesnių atstumų ėjimą. Kojos vis dar neramios, vis dar suskausta. 

Kas rytą mano asmeninis treneris savanoriškai, tiesa, truputį skaniukų reik kišenėj turėt, išveda mane į trasą. Tai mūsų lenciūginukas vardu Kurmis. Taip, tai šuo. Gyveno sau kaime prie būdos trys ciuckiai. Turėjo bobutę, kuri juos mylėjo, maitino. Mano dukters sodyba netoliese, tai atvažiavę vis nunešdavo maistelio tiems draugeliams. Bobutė apsilpo, mažiau meilės, mažiau maisto. Ir vienas iš trijulės sugebėjo atsirišt ir atbėgt į sodybą. Susidraugavo su vaikais, miegodavo lauke prie durų, namolio tekdavo tempte ištempt. Vieną sykį šeimyna atvažiavo, o ciucio nėra. Vaikai nulėkė, gi pririštas storiausia grandine, negali ištrūkt. Vaikai tyliai bandė atkabint, nepajėgė. Grįžo ašarodami, kad be draugo leis savaitgalį. Ir staiga naktį lojimas prie durų. Dukra sakė neapsikentusi atsikėlė žiūrėt kas dedasi. O ten tupi Kurmis (tokį vardą jau turėjo) ir  pranešinėja apie save au-au. O ant kaklo grandinės gabaliukas su atlenktu žiedu! Šunelis sveria apie 15kg, tai, matyt, nuo jų atvažiavimo darbavosi, siekdamas laisvės. Ir iš kur tiek jėgos. Čia jau neišlaikė šeimynos širdys, paprašė šeimininkų atiduot šuniuką ir taip Kurmis atsidūrė pas mus. Ir tapo asmeniniu treneriu. Kodėl, ogi todėl, kad griežtai kas rytą išvaro pasivaikščioti, ėjimas papildytas tempimo pratimais, nes treneris lekia kur jam šauna, mano pareiga sulaikyt, lavina budrumą, nes man reikia pirmai pamatyt kitą šunį, prisitraukt pavadėlį ir laiku nutildyt pasisveikinimo arijas, pasiūlius ilgai kramtomą skaniuką. Kartais keikiuos, dažniau džiaugiuosi. Bet tiesa yra tai, kad niekas kitas manęs kas rytą neištemptų vaikščiot ir šiandien nepajėgčiau eit į žygius, kad ir tik 13km. Vis tik pusmečio šlubčiojimas po namus padarė savo, atsidūriau taške, kur buvau prieš kelis metus, kai sugalvojau eit Camino LT. Pirmus etapus nueidavau iki 13km ir skambindavau vyrui, kad gelbėtų. Kitą rytą atveždavo mane į tą tašką ir eidavau toliau. Bet taaaip užsikabinau, taaaip patiko eit vis tolyn. Dabar tiesiog ilgiuosi to. Bet reikia pradėt nuo pradžių, po žingsnelį vis tolyn.

 Apie 30km ėjimą kol kas net negalvoju ir tik tylią viltį turiu nueit iki 20km. Sausio pradžioj kaip iš gausybės rago pasipylė žygių pasiūlymai. Dauguma virš 20km, ne man. Bet radau ne per toliausiai nuo Vilniaus 13km. Tinka, nusprenžiau sau. Kažkur prie Kazokiškių, niekad ten nevaikščiojom, aš net toj pusėj nebuvau. Tuo geriau. Žygio vadovas gamtininkas, dar ir papasakos ką nors įdomaus. 

Užsiregistruoju, gaunu starto vietą. Žemėlapyje atrodo, toks mažas keliukas. O lauke, o stebukle, pasnigta. Seniai nesibasčiau viena. ir jau lenda baimė. Ar privažiuosiu, ar nepaslysiu, ar nepaklysiu. Raminu save, kad vasarą išmaišėm visą šiaurinę EU dalį ir niekur nepaklydom. Bet sunku save suvaldyt, kaip tą Kurmį ant pavadėlio.

Nepaklydau, radau. Sustoju, žiopsau pro langą į didelį būrį žygeivių. Ir, o siaube, matau kaip griuvinėja damos ant keliuko. Aha, po sniegu ledas, ko ir reikėjo tikėtis. Perspėjimas man. išlipu ir atsargiau einu pasisakyt, kad aš jau čia. Paskui mane vėl girdžiu griuvimą. Ir pasijuntu toookia patyrusi, nes žinau, kad nereikia eit provėžom, ir jokiu būdu kelio viduriu, nes nuslysi į provėžas ir bus bum.

Greit ir pradedam eit. Ojei kaip greit. Man atrodė, aš greit su treneriuku lekiu. Ir tikrai nel lėtai, 12min/km yra greitai. Bet čia skuodžia visi kaip įgelti. Ir man tenka. Ir taip skubėjau visą laiką. Atsilikt nesinori, vietos nepažįstamos, maža ką. Miškai labai gražūs. Reiks atsitempt čia šeimyną pasivaikščiot. Šone ir ežeriukas yra, tik mes prie jo nebuvom. Dar ir pasnigo truputį. Tikrai smagu, nors ir lekuoju liežuvį iškorusi.

Praeinam daugiakamienę liepą. Įspūdingas medis, nors, aišku, vasarą atrodytų dar didingiau. Vadovas Tadas pasakojo, kad šios liepos, berods plačialapės,  leidžia ūglius iš šaknų ir gal išsiplėsti hektarais. Vargu, ar aš jas kada atskirsiu, kur mažalapė (savaime auganti pas mus), kur plačialapė ir dar kitos ir gal nebūtina. Man daug įdomiau, kodėl prie mūsų namų auganti didžiulė liepa beveik nekvepia, kai žydi. Bet pasidroviu klaust. o, jeigu nežinos

Įdomesnė vieta upelio Sukra ištakos. Jas bandžiau parodyt nuotraukoj. Būna, verčiasi koks šaltinis, ir iš jo teka upelis. Ar ištakos slepiasi kokios pelkutėj. o čia retas atvejis, nes upelis prasideda tiesiog žemėje. Aišku, yra kažkur giliai kokia versmė, bet jos nematyt, nė jokio raibuliavimo. Tiesiog teka vanduo.

Grįžusi paieškojau info ir radau atsiminimus užrašytus 1932m.

Miške yra Versuka, šaltinis, iš žemės veržiasi į viršų, sukasi,  upelis Sukra iš tenai išteka. Jis nedidelis, bet paskui dar prisideda visokių šaltinėlių, upelis paplatėja. 

Tai Versuka kažkur pasislėpė ir mums rodosi tik Sukra. Keisti pavadinimai.

Artėja pertrauka. Vaišins arbata bei pyragu. O, juk sustojus galiu paprašyt, kad mane parvežtų į startą. Per greit man, pavargau, koją maudžia ir t.t. Yra žygyje tokia paslauga. Taip ir padarysiu.

Arbata svarainių (be jokių ten mėtų, pasiklausiau), pyragas trupininis. Labai skanu. Dar suvalgau ir savo kišo gabalėlį. Ir po 15min. poilsio nė minties, kad važiuosiu namo. Eisiu!

O visi, matyt, gerokai privalgė, nes tempas labai sumažėjo. Man tik smagiau nuo to.

Priėjom prieš gal trejetą metų sugriuvusios Lapojos upelio užtvankos likučius. Sako, kad net vietiniai gyventojai niekada nesuprato, kam ta užtvanka buvo pastatyta. Ten buvo tokie šliuzai, kuriuos, jei susikaupdavo daug vandns,  reikėjo pakelti. Ir buvo kažkoks atsakingas vyriškis, kuris kilnojo tuos vartus. o tą kart istorija nutyli kodėl, bet niekas neatidarė šliuzo. Ir susikaupęs vanduo nunešė betono gabalus kaip kokius rąstelius. Sako, pasigedo užtvankos nebent žvejai. Ir dabar užsilikusuiose vandens duburėliuose jie kažką pagauna.

Praėjom ir kryžių, skirtą žuvusiems partizanams atminti. Apylinkėse buvo daug partizanų, 1944-45m. Kazokiškių - Kaugonių miškuose veikė Didžiosios kovos apygardos A rinktinės Lietuvos partizanai, virė dideli mūšiai.

Sunku suvokt tų žmonių ryžtą, patriotizmą. Belieka žemai nulenkt galvą ir padėkot. Kažin ar be jų šiandien būtume laisvi...

Tapu tapu ir jau pro medžius matosi automobiliai. Įveikiau! Pavargau? O taip. Nepamenu, kada ėjau grupėje. Esu išlepusi eit laisvai. Stoju ilsėtis kada noriu ir kiek noriu. Tempas irgi savas. Bet šiuo metu, kol nepasitikiu kojomis, eiti su grupe man geriau. Tuo labiau, kad ir įdomu, šį bei tą sužinai.

Jau sėdėdama mašinoj, prisiminiau, kad grįždama važiuosiu pro Kibin drive. Rašau Algiui žinutę, ar nori kibinų. Atsakymas taip. Pradedu vairuot, sugalvoju, kad pirmo žygio proga norėčiau pakelt prosecco taurę. Bet stot rašyt žinutės nenoriu, bandau išsiųst per laisvų rankų įrangą. Padiktuoju "Šaldyk šampaną". Paspaudžiu "Siųsti". Pasirodo, prietaisas išvertė "Charlotte sampanya". Tuo metu nemačiau. Dar pridėjau "tiks ir prosecco". Algiui nuskriejo "Prosecco air conditioner". Šią jau spėjau perskaityt. Juokiausi balsu. Vėl lakoniškas atsakymas "Tiks".

Grįžtu su kibinais, klausiu kur prosecco. Alis išpūtė akis. Sako, tu gi parašei, kad nupirkai kažkokį Šarlote... Va, taip ir gimsta anekdotai. O dirbtinis intelektas pasirodė nekaip. Bandė mano balsą verst gal į anglų kalbą.😁.

Atsišaldėm vistik butelį ne Šarlotės, o prosecco, kokį turėjom ir smagiai pavakarojom.