2024.03.15 Camino KRK, Malinska - Omišalj - Čižiči

 Ryte laukėm Želimiro, žadėjom kartu pradžioj eit. Bet man norisi kuo anksčiau pradėt, kol dar vėsu. Tai išėjau. Bet patraukiau kažkodėl į trasą, tai iki sutartos vietos ėjau 3km vietoj 1.3km. O kompanija ramiai sulaukė Želimiro ir dar lukterėjo manęs😀 kavinukėj prie jūros. Gėre sau kavą. Prisėdau ir aš. Kokia kava!!! Tik Kroatijoj ir Italijoj tokia ( Italijoj gal truputį skanesnė, tik tsss)

Espresso puodeliai mažučiai, teko išdidint😃

Gera sėdėt, gera išdykaut, laikas eit. Loreta jau suradusi, kur slepiasi antspaudukai, nulekia ir man uždėt. Jai gaunasi gražūs, ryškūs. Meistras, daug dokumentų pritaukši, t.y., antspauduoja.  Mano susidėti tokie praskydę. 

Kelias eina krantine. Pilna laivukų, dvelkia romantika

Paeinam kokį km kartu ir netrukus aš pasipustau padus. Manęs laukia ilgesnis kelias, reik skubėt. Želimiras žadėjo mūsų kieme grilint kažką, bijau man neliks.

Ilgai ėjau pakrante besigrožėdama jūra.

Rajska cesta - Rojaus kelias. Tai viską ir nusako. Takas išklotas baltais jų akmenimis, einasi greit. Kvepiu jūros orą, lengva. 7km nuskridau.

Gegutės. Pas mus darželiuose, čia pilna visur, ypač kalnuose

O čia, atrodo, pražys kažkas įspūdingo

Ciklamenai, mūsų vazoninė gėlė. Čia laukiniai, smulkesni, bet spalva kokia ryški!

Taip greit prilekiu ir pralekiu ir Njivicą. Tiesa, radau suolą, truputį tūptelėjau. Ten mane pasivijo muzikantė. Labas, kaip jūs, o kaip jūs ir jos jau nėra. Toliau kelias kyla į kalną ir man rodyklės liepia ten eit. Gailėdama, palieku jūrą. Žemėlapyje matau, kad pakilsiu ir sugrįšiu. Lauksiu. Greit nuo kelio neriu miškan. Ir prasideda.. kas kas, akmenys. Jei vakar ar užvakar ant jų pykom, tai tik todėl, kad anie papuolė pirmieji. Gi jie buvo tokie ramūs (stabilūs), nedaug išsikišę. O čia arba vartosi po kojom arba duria arba reik vos ne vertikalų špagatą padaryt kad užlipt. Ouoi.

Vėl priartėju prie jūros. Olialia, einu šlaitu. Taip jūra arti, bet į ją leidžiasi status kalnas ir tiek žinių. Einu per akmenis, kur nėra vietos pastatyti visą pėdą, taip lyg ant pirštų galų. Ir taip gerą gabalą. Net nukrist nėra kur. Tik plotis žemyn į kitus akmenis. Brrr. Eisiu susikaupus toliau. 

Koks keistas ženklas mėlynuoja. O, "Durex". Čia? Kur aš vos paeinu, vos randu, kur abiem kojom atsiremt. Jetau, močiūne, prisimink kiek tau metų.

Dar keli tokie "ženklai" visai gerai rodo kryptį, mėlynuoja tarp akmenų iš tolo. Baigiasi ta tarka, įeinu į mišką, randu kur atsisėst. Nusipelniau pailsėt. Kažkur palikau muzikantę, beklausančią savų giesmių, dabar ji mane palieka. Bet pasakė, kad labai sunku eit. Terrible, sakė. Po kiek laiko praeina vyrukas kokių 30m. Gracingai, lengvai. Ei, sakau mintyse, gal paimtum trims valandoms mano bent 20m. panešt. Na, tik kol iš čia išsikapstysiu. Ne, nenori. Bet toliau jau ne tiek akmenų, jau kažkiek lengviau. Lipu leidžiuosi, vėl lipu. Pamiršau ir valgyt. Jau matau Omišalj, bet jis dar toli ir ant kalno.

O aš turiu sukti į kairę. Bet ten tokiu trosu aptverta ir parašyta Private. Ką daryt?  Pavaikštau ir lendu po apačia. Juk ne spygliuota viela ir ne elektra. Dar paeinu, mano ūgio sunkūs vartai, tokie kaip iš vamzdžių. Parodyta, kad uždaryt, nes avys pabėgs. Ir dar šunį prisirišt reikia. Kad uždaryt, tai reuk atidaryt. Stumiu, vartai nė krust. Traukiu, nejuda. Algeli, tu pajėgtum, o aš ne. Algelio, deja, nėra.  Iš visų jėgų kilsteliu, ir vartai pajuda kelis cm. Taip pūkšdama kilnojau ir pasidariau tarpą, kad pralįsčiau. Nepamiršau ir uždaryt. Toliau per ganyklas, labai žalias gražias einu lankais tolyn. Turiu eit, ten rasiu antspauduką. Einu ir pykstu, kam čia tiek prieš etapo pabaigą privingiavo. Kilometrus didina iki 20, ne kitaip. Parašysiu kelio kūrėjams pastabą. Bet po eilinio posūkio pamatau apgriuvusią akmeninę bažnyčią, prie pat vandens. Užima žadą, koks vaizdas. Tik ko telefono ekranas toks tamsus? Užsidedu akinukus ir žagt, baterija žemyn. Metu nuotraukas, puolu į žemėlapius, ieškau kur finišuosiu. Rašau Loretai žinutę, kad už val.tikiuosi būt Omišalj prie šv. Jelenos bažnyčios. Juk turi mane pasiimt

 O čia buvusi sena romėnų gyvenvietė Municipium Flavium Fulfinum. Romėnų!!! Ir likučius matom.

Radiniai rodo, kad pirmieji gyvenviečių pėdsakai šioje vietovėje datuojami I amžiuje, kai atitarnavę romėnų kariai po Ilyrijos karų apsigyveno šioje vietovėje. Dabar  vad. Mirine.

Pasėdžiu, atsigaunu ir einu tolyn. Jau visai arti, tik reikia lipt. Ir dar kaip stačiai. Randu muzikantę berymančią. Sako, ilsiuosi jau 15min.  Bet lipa visai greitai. Susikaupiu ir aš. Pūškuoju skaičiuoju ir užlipu. Ateinu iki bažnyčios, dedu antspauduką. Tik bažnyčia ne šv. Jelenos kaip pasirodė žemėlapyje. O kur ji jau neturiu kur pažiūrėt. Ir kodėl nepasiėmiau atsarginės baterijos, gi turiu. Svoris papildomas. Aha, dabar lengva kaip plunksnelė stoviu vidury gražios nedidelės aikštės, apstatytos susiglaudusiais namais. Kaip šuliny. Ir kur eit? Ir čia pamatau muzikantę. Ji leidžia paskambint iš savo telefono. Pranešu, kad esu aikštėj ir matau konobą. Muzikantė tuo metu krauna man telefoną iš savo atsarginės baterijos. Fantastika. Na, sekasi gi man, ne kitaip. Tik kur mano paėmėjai? Jau beveik valandą laukiu. Pasirodo, Algis bandė privažiuot iki vietos. O gatvė buvo tokia, kad veidrodėlius teko užsilenkt. Ir dar ta gatvė susiaurėjo, vos iš ten išsikapstė. Dar bandė iš kitos pusės įlįst. Niekaip nepasidavė, mat google rodė, kad važiuot galima.  Galų gale pastatė mašiną ir Loreta atėjo. 

Laukdama apsižiūrėjau, kad neturiu pašikniuko. Palikt galėjau tik prie Mirine. Tai prasukam pro ten. Pasirodo, ir Loreta ten nebuvusi. Visi dar pasidžiaugiam gražia vieta, pašikniuką randu kur sėdėjau. Žmonių ten buvo nemažai, gerai kad koks ciucis nepažaidė.

Dabar jau pas Želimirą link kepsnių!

Mes gyvenam netoli kapinių. Želimiras pasakoja, kad sėdi, kepa, kvapai sklinda. O čia pražygiuoja laidotuvių eisena su orkestru. Va, tikras gyvenimas. Visada kas nors džiaugiasi, visada kas nors gimsta, visada kažkas miršta

O mane kaip viešnią pasodina ir liepia nejudėt, netrukdyt, tik vaišintis. Sutinku. Pusryčiavau prieš 11val. Ir tikrai jau alkana, pavargusi ir labai laiminga. Smagus vakaras su draugais. Želimiras išsiveža Loretą, toliau eisiu viena.

2024.03.16 Omišalj - Čižiči

Ryte visa spirgu, noriu kuo anksčiau pradėt eit, kol vėsiau. Dar nebūna labai karšta, bet man kuo vėsiau tuo grečiau juda kojos. Bet mane reikia nuvežt  į starto vietą. Važiuot tai 15min., vis tiek skubinu Algį, verčiu iš lovos, paguosdama, kad pamiegos mane nuvežęs.

Gaunu kavą su akytėm, gerai.

Žemėlapis rodo, kad eisiu po tiltu į Krk salą. Labai kažkodėl laukiu tų vaizdų.

Ir va, pamatau jį. Gražu. Ir takas toks smagus. Apniukę, vėsu, nors bėk. Tik kur nuliuoksėsi, per daug akmenų. Ir jų daugėja! Ir perlipt, ir prasispraust tenka. Ar čia man nusibosdavo eit LT žvyrkeliais? Mat, dulka, lygu, tiesu. Užtai, pasirodo, lengva.

O po kojom kiek gražių akmenukų. Sustoju ir grožiuosi. Kitur tokių nemačiau. Aišku, ten jau išrinkti, o čia lobis po kojom. Tuoj prisikimšiu pilną kuprinę. Tik kas ją neš?  Įsidėjau vieną į kišenę, keliaus į virtuvę ant gartraukio.

Vis gręžiojuos atgal. Ir tilto vaizdai vis gražesni.

Bet ėjimas pakrante baigiasi. Tenka kopti viršun. Pažiūrėjus iš apačios, atrodo taip aukštai, kad ne man ten užlipt. Joks erelis manęs ten neužneš, pirmyn. Ir tikrai užsikoriau, ir ne taip jau ten ilgas tas kopimas. Statu, sunku. Bet užlipi apsidairai  kartais, palekuoji ir pamiršta. Tik pirmyn.

O užlipau iki senos koplytėlės. Nieko sau data. Kiek suprantu 49m. Tik 1900m.iki mano gimimo.

Pavėplinėju aplink ir tolyn. Takas gražus, mažai akmenuotas, lekiu kaip ragana ant šluotos. Link Biserujka Cave, stalaktitų olų. Vienur rašo, kad dirbs iki 12val., tai gal spėsiu, kitur, kad laikinai uždaryta. Iš tikro, tai lauke smagiau. Vėl lipu aukštyn, užsikariu, nedirba. O ir po 12val. jau. Bet yra suolas ir antspaudukas, to pakanka. Yra ir žmonių. Mergina apsirengusi ilgu pūkiniu paltu spokso į pusnuogę mane, aš į ją. Abiejų ratukai galvose, matyt, smarkiai sukasi. Mano prisuka "kaip ji neiškepa su tuo paltu", na, jos, galiu tik spėliot, kad yra žodis panašus į trenkta. Juokinga, kaip sakytų Kamilė, anūkė. Iš tikro abi ir juokiamės.

Pro akmenų plyšius veržiasi gyvybė, skuba žydėt kam skirta. Įsivaizduoju, vasarą čia viskas paruduoja. O dabar labai gražu.

Jau pusė šios dienos kelio, jau daugiau. O aš kaip greita taip greita. Kaip džiaugiuosi, taip džiaugiuosi, kad gera ir gražu, kaip stebiuosi savim taip stebiuosi. Iš kur mergaitei, atsiprašau močiūnei, tiek valios geležinės.

Va, ir nusileidau prie jūros, einu link  Čižinės. Gal ten rasiu kavos. Čia kavinukių visur daug, tik nedirba, ne sezono metas. Bet pakrantėj radau veikiančią. Kaip gera prisėst ant minkštos baro kėdutės ir lėtai lėtai siurbčiot kavą. 

Čia šios dienos etapo pabaiga. Bet dar ankstus metas, kojos laiko. Eisiu tolyn, ryt koks skirtumas kur pradėt. 

Išsikviečiu kantrųjį savo riterį susitikt po valandos Solinėj, kitas miestukas prie jūros. Ir pėdinu sau pajūrio taku. Įlankoj plyti kažkokie purvynai. Pasirodo, gydomieji purvai. Vasarą, sako, tiršta besivoliojančių poilsiautojų, paskui gal jie ridenasi tiesiai jūron. Kol kas nemokamos sveikatinimosi procedūros.

Taip ir praėjau ketvirtą dieną. Didesnę pusę. Dar pilna entuziazmo. Ir kaip gerai aš sugalvojau ir užsispyriau eit.

Per keturias diena nuėjau apie 86km. Perskaičiavus į lietuviškus būtų kokie 120km.