2024.03.17 Camino KRK, Čižiči-Vrbnik-Baška

 Šiandien prognozės žada 20*C, tai verčiu savo pavežėją iš lovos 7val. Papusryčiaujam ir pristato Algis mane į Soline, kur vakar baigiau eit, pastato prie tako į kalną ir sako lipt. Truputį tingisi. Smagiau, kai pirmus žingsnius galima eit ne į kalną. Lengviau įsivažiuot, pagaut ritmą. Tuomet ir kalniuką ne kiekvieną pastebi. Bet tenka kopt nuo pirmų žingsnių, nors dar rytinis tingis kojas laiko. Kol kas einu miške, vėsu ir gera. Pasigendu paukščių choro. Pas mus šiuo metu jie čiulba ulba visokiausias melodijas be sustojimo. Čia išgirsti tik vieną kitą balselį. Gal jau peri. 

Vakar apžiūrėjau žemėlapį. Ir kažkaip keistai pažymėta antspauduko vieta, ne ant tako, o prie kelio. Tuo keliu vakar pavažiavom iki pažymėtos žemėlapyje vietos, bet nieko ten neradom. Gal netikslus žemėlapis. Piligrimai, jei nori perka specialius pasus ir į juos deda antspaudus. Lietuvoj juos turi dauguma nakvynių vietų, bažnyčios, Turizmo info centrai. Ir daug jų nepavyksta užsidėt, nes išeini, kai ųstaiga dar neveikia, ateini, kai jau neveikia. Čia antspaudukai padėti spec. dėžutėse. Ir jų kartais tenka gerokai pasidairyt. Toks Camino su orientacinio sporto elementais. Azartas rinkt antspaudukus didelis, nes visus surinkus, gaučiau sertifikatą. Lietuvoj jų nėra. O ar kada eisiu Camino Compostela, klausimas. Visa tai tik žaidimas, bet smagus. Tai va,lipu į tą kalną, na, gal kalniuką, nestatu ir normalus takas. Ir gana greit prieinu bažnytėlę. Aplink pasidairius randu ir spaudo dėžutę.

Ir traukiu tolyn, vis dar miške. Vienas malonumas. Su kiekviena diena aš jaučiuosi vis labiau pakylėta, tuo pačiu nustebusi. Takai sunkūs, o aš juos įveikiu. Ir gana lengvai.Pati negaliu patikėt. kažkur prie Vilniaus apsukam kokius 10km ir grįžtu pavargusi, kartais labai. Bet, kad galėčiau taip eit yra viena sąlyga: man turi būt ne per šilta. Jei šilta, turiu skubiai nusivilkt, kad būtų nuogos kojos bei pečiai. Tuomet aš erelis. Kitaip net kojos pinasi. Kažkoks keistumas, bet man netrukdo. Miške girdisi kažkoks burzgimas, balsai. Pasirodo, tvarko dviračių takus, žvyruoja, renka šakas. Bentski. Vieną tokį milžiną pamatau besileidžiantį žemyn mano taku. Dairausi kaip prasilenkt. Glaudžiuosi prie uolų, tikėdamasi, kad tas gargaras truputį pasiduos tolyn nuo manęs. Bet kažkaip vietos mažai. Bandau atbula pasilipt ant šlaito, koja pataiko ant judančio akmens ir slysta žemyn. Į kažką skaudžiai atsimušu kulną. Dzin, gargaro ratas jau rieda pro mane, o rato skersmuo gerokai didesnis, negu aš. Nejauku, bet manęs neliečia. Nudardėjo kriokdamas žemyn, aš lėtai aukštyn. Kulną skauda, bet nesmarkiai, eit galiu. Išnyru iš miško ir ant kito kalno pamatau Dobrinj. Kaip gražiai atrodo tie miestukai. Pirmas vaizdas pasirodo pro šakas, toks mažas fragmentas. Vėliau išnyra daugiau, gražiau.

Nusileidžiu žemyn ir pamatau, kaipgi kitaip, kad gana stačiai reiks lipt aukštyn. Atsidūstu, čia gi kitaip nebūna. Miestukai arba prie jūros, tai į juos leidies nuo kalnų, arba ant kalnų, tai lipi. Gerai, kad dabar jų nieks negina, bent jau nuo piligrimų, tai neužritins kokios degančios smalos statinės. Sustojusi pasidairyt, pamatau seną akmeninį staliuką su suolais. Kaipgi neprisėst. Kur buvus, kur nebuvus, pasiveja mane muzikantė. Ji jau su drauge, kuri tik vakar atvažiavo. Dūsauja, kad vakar buvo labai sunku, o šiandien dar sunkiau. Pagaliau paklausiu muzikantės vardo, Matea. Draugės jau pamiršau. Dar pasidalinam įspūdžiais, ir jų jau nebėra. Jaunos. Matea kasdien po ėjimo eina maudytis į jūrą, tuomet jau į nakvynės vietą. Pagarba. Aš visai nenoriu į tą jūrą, nors ten visi 17*C, nėr man pagarbos.🙅😜. Ropščiuosi viršun ir aš, kol sėdynė neprilipo prie tų akmenų. Iš tikro tiek ten to lipimo. Padūsuoju ir jau viršuj. O vaizdai atsiveria nuostabūs. Taigi vakar iš Čižiči mačiau aukštai kalnuose bažnyčios bokštus. Dar svarsčiau, iš kur galima privažiuot, pažiūrėt. Panašu, kad čia ir užsikoriau.

Va, bažnytėlė žinoma nuo 1100m. Netoli Dobrinj, Šv. Vito kaime, stovi to paties pavadinimo bažnyčia, kuri yra Dobrinj ir Vrbnik žmonių pasididžiavimas, su nuostabia akmenine varpine. Būtent 1100 m. sausio 1 d. ir jos, ir gyvenvietės pavadinimas pirmą kartą paminėtas seniausiame kroatų dokumente,  parašytame glagolica, senuoju šriftu, Šlovingojo Dragoslavo dovanojimo akte. Dėl šių dokumentų šios vietos yra pirmosios, turinčios pėdsakų rašytinėje praeityje Šv. Vito dėka.

Prie bažnytėlės randu Matea su drauge. Draugė kaip dvi aš. Įsivaizduoju kaip jai sunku eit. Sakė, kad labai norėjo eit, ir tikisi įveikt tas kelias atkarpas. Lept antspaudukus ir aš einu, palieku jas ilsėtis. Kaip gerai, kai kažkas eina iš paskos. Taigi ras mane, jei ką.

 

Toliau lipu, ropoju, krypuoju. Reikia prisipažint, kopiant skauda sumuštą kulną, bet galima kentėt. Takai čia tokie, kad nieks manęs neiškels nė su malūnsparniu: miške, siauri, tarp akmenų. Ir kaip gera ant kokio akmenuko pamatyt mėlyną rodyklę, kaip draugę sutikus. Suprantu, kad ir norėdama neišsukčiau į šoną. Ir telefone žemėlapį turiu. Bet vistiek, rast tą rodyklytę man labai patinka. 

Ant tako pribirę daug medžių kaip ir skiedrelių, rudų bei gelsvų. Visai gražu. Tik staiga vienoj vietoj tie medgaliukai kad ners į šoną. Ach, gyvačiukė, tikslaiu, ciela gyvatė. Bet tai kokia graži, languota rombais geltonais bei rudais. Kaip kojinės tokios būna. Nuvingiavo sau aukštyn takelio šlaitu. Dar pasižiūrėjau, kad galvos žemyn nenukartų, bet ne. Dingo.

Kai jau maniau, kad visokių takų mačiau, randu dar nematytą. Aplink vis žemyn pragarma koks upeliukas, teko pora ir perlipt. O čia būta gero srauto. Takas tiesiog nuplautas, likęs griovys. O jo dugne šlapia košė. Praeit galima pakraščiukais. Nuotraukose man visad atrodo geriau, lengviau, negu realybėje buvo. O realybė tokia, kad lipau, dėliojau tas kojas visaip ir užlipau. Net patiko. O kaip bijojau įslyst į tą griovį. Ir taip iš ten išėjau murzina kaip nežinau kas. Radus upelį prausiau kojas iki kelių. Prisiminiau, kad paskui mane einanti Mateos draugė pasirėdžiusi ilgu sijonu. Įdomu, į ką jis pavirto tuos purvynuose. Ir jos vis dar manęs nepaveja. Toliau rodyklė sako, kad į dešinę už 50m yra krioklys. Reiktų stačiau leistis žemyn. Aha, grįžtant užlipt aukštyn. Eit ar neit? Taigi, mačiau daugybę krioklių, net Niagarą. Gal eit? stoviu, klausau ir...negirdžiu to krioklio. Tai arba jis sisiuko dydžio, arba visai ne už 50m. Neisiu, ot.

Prisiminiau, kad piligrimo pase reikėjo nurodyt kaip įveiksiu kelią: pėsčiomis, raita ar dviračiu. Įdomu, ką čia dviračiai daro. O arkliai?

Tiesa, einu jau pusnormaliu taku, žemyn. Bet juk dviračiu čia niekaip. Ir sulig tom mintim išgirstu kažkokį zyzimą. Ohohooo. Taigi lekia žemyn net trys dviratininkai, net pasisveikina. Taip arti vienas paskui kitą. Kažin, reiks Igno paklaust ar taip saugu. Man tai baisu žiūrėt. Kas būtų, jei pirmas griūtų? Kalnuose gerai tik su slidėm arba va taip, tapu tapu nuosavom kojytėm. Bet akivaizdu, ne visi taip mano. Tiesa, mūsų takai sutapo tik šioj vietoj. Toliau jiems rodyklės rodė kitą keliuką. O aš pėdinau mišku. Praėjau rodyklę, rodančią į kažkokią Kaštel. Man tai mėlynukė rodė tiesiai. Nuėjau keliasdešimt metrų, o tas Kaštel kirba mintyse. Apžiūriu žemėlapį, taigi ten antspaudukas laukia. Ot kokie, bandė apgaut. Kaštel gradec - tai yra bažnyčios Svetogo Duha, taip gražiai man kroatiškai skamba tas Duha. Pasidairau, taukšt antspauduką ir keliauju tolyn.

Iš pradžių aikčiojau prie kiekvieno akmens, kurio data 40ieji ar 1000m. Neregėto senumo. Mūsų teritorijoj tokių su žiburiu nerasi. O čia pilna. Bet prie visko pripranti. Prisimenu, kai dirbom su norvegais, jie pas mus dažnai atvažiuodavo (mes pas juos irgi, Osle buvau trylika kartų). Tai Trakuose glostė pilies sienas, radę kokį akmenį, klausė ar iš Vytauto laikų, norėjo pasiimt kaip suvenyrą. Jie neturi nė tokio senumo pilių. Viską statė iš medžio, o medis šimtmečius nestovi.

Gerai, kad beveik visą laiką einu miške, karšta šiandien. Ir vandenį jau taupau. Dar toli eit. O jis vos kliuksi gertuvėlėje. Priekyje simpatiškas pasak aprašų miestelis Risika. Gal ten gausiu vandens.  Bet Risika ir yra rizika. Bandysiu labai taupyt. O miškas baigėsi. Einu kalnų ketera. Labai gražu, bet karšta. Prasideda namai. Gal jau ta Rizika. Žmonės kiemukuose jau pjauna žolę. Bet visi tolokai. Rasiu, gal ką nors arčiau. 

Ir čia pamatau vandenį, daug vandens. Kaži, galima imt? Ai, galima. Nėr pas ką paklaust. Vanduo padėtas ant kažkokio stogelio. Velnias, nepasiekiu. Maža aš ar ką? Užlipt neišeina. Na jau ne, nenueisiu su tuščia gertuve. Ir sugalvoju mėtyt kuprinę, tikėdamasi petneša užkabint butelį. Tik reikia nenušveist jos per toli. Būtų juoko, jei ir kuprinės nepasiekčiau. Ir kokio penkto karto pavyko. Atsitempiau butelį, atsukau, pauosčiau. Skystis skaidrus, bekvapis. Tegul bus vanduo. Prisipilu. Atsigeriu godžiai, dar prisipilu. Ačiū geriesiems žmonėms. Tikrai užteks šiai dienai. Prisimenu, kad turiu dar mažą buteliuką, ir į tą pripilu. Puikumėlis. Dar pašlepsiu ir tikrai jau Risika. O tai reiškia, kad nušlepsėjau du trečdalius kelio, liko apie 7km. Dar kartą puikumėlis. Ir visai nejaučiu nuovargio, tik didelį džiaugsmą. Įveikiau pakilimus, marmalynes, akmenis. Dabar kurį laiką eisiu ketera ir leisiuos žemyn prie jūros. 

Na, ir vaizdai atsiveria. Va tau ir Risika. Prisėdu autobusų stotelėje. Pasikalbu su Algiu. Jis  klausia ar jau atvažiuot. Ne, dar ne. Jei 7km, tai apie dvi valandos kelio. Leidžiuosi keliu žemyn. Anksčiau, Lietuvoj, burbėdavau, ką čia keliu eit, neįdomu. Visai įdomu, kai po kojom tvirtas gruntas. Be to, čia vaizdai vaizdai vaizdai. Nenupasakojamai gražu.

Nusileidžiu prie iškyšulio su senutėlės bažnytėlės liekanomis. Pliažas. Va, tikrai išsimaudyčiau. Bet maudymukas ne kuprinėj, o visur yra žmonių. Užtai galiu prisėst šešėliuke ir pavalgyt. Turiu pora skaniųjų kroatiškų Želimiro iščirškintų dešrelių ir salotų. Dešreles suvynioju į salotas ir puotauju. Keista, einu penkta diena, o tik šiandien užsinorėjau valgyt.

Va, kaip derinam su Algiu susitikimą. Atknisu žemėlapyje kur Vrbnik mieste slepiasi antspaudukas, randu netoli parkingą ir siunčiu google mapsų nuotrauką. Tas mėlynas taškas tai aš. 

Ir traukiu toliau sau pajūriu, besimėgaudama vaizdais. Vis pamatau Vrbnik, bet dar reik truputį eit. 

Ateinu į miestelį, ieškau antspauduko, galvoju ar Algis jau atvažiavo. Ir suskamba telefonas. Algis. Jau noriu atsiliept, bet pamatau jį patį prie mašinos. Ką tik atvažiavo, bet sutartoj vietoj nėra kur palikt mašiniuko. Kol dairomės, viena mašina išvažiavo ir mes tik šast į jos vietą. Na, kaip susiderinom. Į pasimatymą atėjom vienu metu. Truputį pasivaikštom, t.y., kol susirandam, kur pavalgyt. Mano gera nuotaika taškosi į visas puses. Diena tokia graži buvo, kad visi sunkumai išgaravo, o grožis užlipdė akis.

Gaunam dvi didžiules porcijas kas mėsos, kas žuvies, skaniosios kavos ir vyno. Niekur neskubam. Bevalgant prie Algio iš po stalo tik kyšt balta galvytė. Taigi katytė iš kažkur atlėkė. Bet ir drąsa jos, tiesiai ant kelių. Tai valgėm trise, tik vynu nesidalinom. O aš pasakoju pasakoju kaip buvo gražu.

Ir truputis gėlyčių.

Pirmą kartą mačiau žydintį laurą.

Ir puikiai pažįstamos žiemės, tik žiedai tris keturis kartus didesni už mūsiškių.

2024.03.18 Vrbnik Baška

Kiek suprantu, ateinu į aukštesnę salos dalį. Taip sakė Loreta su Želimiru. Man pakanka įspūdžių ir   žemesnėse vietose. Kopimas, nors ir užlipu, nėra mano favoritas. Šiandien kažkiek apniukę. Tai vėl sėkmė, nes einu plynom vietom. Na, ne dykynė. Akmenys, krūmokšniai, kadagiai. O kokie kadagiai. Krūmai tankūs, tokie rutuliniai. Spygliai tamsiai žali, net blizga. Taip ir norisi paglostyt. Oi, kaip duria. Kažkodėl čia visi duria. Dauguma krūmų su spygliais. Įdomu, ar taip sulaikoma drėgmė? Vasarą čia gerokai karšta. 

Bet šiuo metu eit malonumas. Ir keliukai beveik žvyrkeliai. T.y., kopiu, bet po kojomis visai gera danga. Ir kopimo mažiau, negu tikėjausi. Na, viskas gerai. Visos kalvos apipintos akmeninėmis tvorelėmis. Kai kur netgi girdisi mekenimas. Avių tai nedaug matosi. Bet tokie plotai. Ne visos atlėkė su manim sveikintis.

O dar pasirodė jūros ruoželis. Kaipgi be jos. Ir slėnis va, visas medžiuose pasislėpęs. Tik mano takas aukščiau.

Norisi atsisėst. Tuomet dairausi kokio gero aukščio akmens, kėdės aukščio. Retai randu, bet šį kartą pasisekė. Akmuo pakankamai aukštas ir dar plokščiu viršum. Puolu prie jo, kol nieks neužėmė. A, tiesa, nėra nė gyvos dvasios aplink, neskaitant avių. Prieš kažkiek laiko pravažiavo mašinytė, tempdama statines. Ir vėl aš išdidžioj vienumoj. Bet neliūdžiu. Kaip tik mintys liejasi laisvai. Tokia kaip ir meditacija. 

Taigi atsisėdu, dairausi kaifuoju. Na, reikia pasiimt geruvėlę. Tiesiu ranką link kuprinės ir pamatau šalia bato, už kokių 5-7cm kažką pilką susirangiusį. Spalva visai kaip akmenų. Tas kažkas tai gyvatė. Guli paslika nė krust. Galvoju, gal negyva arba miega žiemos miegu. Reik nufotkint. Nuleidžiu ranką su telefonu prie jos. Kadras yra. Įsidedu telefoną į kišenę, žvilgt, o "negyvėlė", pakėlusi galvą, akis man rodo. Nebijau aš tų gyvačių, bet nuo akmens tai skridau drąsiai. Daug gyvačių mačiau ir LT, bet šitaip galvos nė viena nebuvo išrietusi. Stoviu, kuprinė liko prie gyvatės. o, jei ta gražuolė įlindo į kuprinę? Va, ši mintis mane sustabdė kokia 10min. Vis zulinausi aplink spoksodama į kuprinę. Na, bet nespoksosiu gi čia visą dieną. Griebiau kuprinę, gerai pakračiau. Atsigėriau ir nuėjau. 

Peizažas toks savotiškas, lyg koks Mėnulio slėnis. Beje, mačiau, kad, kai leisiuos rasiu tokį pavadinimą. Bet man visai gražu. Aišku, kai matosi jūra, yra och ach. Čia toks ramus susikaupęs grožis.

Vėl laikas prisėst. Vėl matau tinkamą akmenį. Bet jau aš zuikis mokytas. Griebiu akmenuką tokį nemažą ir trenkiu į būsimą krėslą. ir dar kelis kartus aplink. Pora driežų nuskuodė kosminiu greičiu ir tylu. Sėdžiu atsirėmusi į akmeninę tvorą, beveik snūduriuoju. Jau šešta ėjimo diena. Jau reiktų poilsio arba trumpesnio atstumo. Bet neturiu nė to, nė ano. Ryt paskutinė diena. Tik kažkas vos ne į ausį mekeke. Net pašokau. Iš kažkur atėjo dažyta gražuolė.

Kol mudvi mekenom viena kitai, atėjo dar viena mamulė su dviem mažiais. Apstojo mane jau keturiese. Turiu obuolį, bet bijau ir rodyt, paskui neatstos, ir ateisiu į Bašką lydima keturių avių. Nieko neiškaulinę, nuėjo tolyn. Tik aš traukt obuolį, jos jau kruta atgalios. Skubiai sugrūdau obuolį į kuprinę, skupidaila. Avikės praturseno pro mane ir dingo. Matyt, sulindo į aptvarą. 

O aš po truputį pradedu leistis. Ir jūra kraštelį iškišo. Jau žinau, kad regimas atstumas apgaulingas. Atrodo arti, o iš tikro dar eit ir eit. Bet šiandien nesunku. Kažkiek pradžioj kopiau, paskui taip banguojančiai. Bet visur geri takai, jokių griovių, besiritinejančių akmenų. Nors dainuok.

Pradedu rimtai leistis. Ir takas vingiuoja serpantinais per nuostabų pušyną. Kažkaip man mintyse iškilo vaizdas, kad aš einu čia ir veduosi už rankos dar mažą dukrą, o sūnus jau paauglys kažkur lekia priekyje. Buvom mes visi Krk saloj prieš 35m. Buvom ir į Bašką užsukę. Bet ar ėjom šiam pušyne, ar kitur, tai jau nepamenu. Bet čia tikrai nuostabios pušys.

Ties vienu posūkiu pasirodė Baška. Dar kažkur toli žemai.Bet skambinu Algiui, jis šiandien visą dieną leido Baškoj, negrįžo namo mane išleidęs. Sakau, jau matau miestuką, gal koks geras pusvalandis ir nusileisiu. Aišku, kad apsirikau. Ėjau dar pusantros valandos. Muzikantės Mateos su drauge ir šiandien nė kvapo. Kažin kaip joms sekasi.

Kad būtų linksmiau, užsikirto mano google mapsai. Be jų sunku susitart, kur susitiksim. Bandom prie Info biuro. Algis skambina ir sako, kad jau praėjo du ir abu to paties Krulja Tomislava gatvėje. Ai, sakau einu, kai būsiu prie vandens vėl paskambinsiu. Ir einu, ir matau kažkokią bordavą mašinytę. Taigi mūsų! Taip lengvai ir susitikom. 

Vėl nuėjom pietų į restoraną, Algio išrinktą. Šį kartą tokį prabangų. Aš su savo žygio apranga gal ten ne visai į temą, bet terasoj ir ne vakaras. Dzin.

Vėl labai skanus maistas, dar skanesnė kava. Vynas kaip visada čia geras. Dar nevėlu. Nusprendžiam nukeliaut į gretimą miestuką surast dar du antspaudukus. Gal ryt iš ten galėsiu pradėt. 

Jurandvor toks žavingas miestukas. Tarp namų tokie tuneliukai, kažkur landžiojam kaip labirinte. Bet mėlynos strėlytės patikimai veda pirmyn. Sutikti žmonės sveikinasi taip linksmai, lyg seniai matytus draugus būt sutikę. Ir mes šypsomės. Vieną anttspauduką randam greit, o va prie kito lipam laiptais, lipam lipam. Aš pasiduodu. Sakau, ryt roposiu. Algis sako, aš nepavargęs, nueisiu. ilgai laukiau. Pasirodo, toloka. Na, ryt vis mažiau ėjimo liks.

Pradėjo krapnot. Ir jau lyg temsta. Keliaujam namo. Namai tai mūsų apartamentai "Luna". Man svarbiausia tik patogi lova. Tokią ir turim.

Ir negaliu patikėt, kad ryt jau paskutinė šio kelio diena. 

Norėjau aš juo eit. Bet taip be didelių planų pradėjau, kiek pajėgsiu, tiek bus mano. O va, jau baiginėju. Na, tą vieną atkarpą kaip nors jau įveiksiu. Tiesą sakant, jei kas nors prieš šį nuotykį parodytų kokį filmuką apie tai kaip čia tas kelias atrodo, kažin ar būčiau pasiryžusi eit. Visų pirma, netikėčiau, kad galiu tiek kabarotis į viršų, o dar tie judantys besivoliojantys akmenys. Galvočiau arba pridusiu, arba išsisukiosiu pėdas.

O vakar aš dūšioj, ko gero, jau švenčiau savo pergalę prieš save ir šį kelią. Nuostabus jausmas. ir kaip puiku kažką daryti pirmą kartą, jau esant rimta močiūne.

Jau nuėjau 130km. Rimtai aš čia sau atrodau.