2024.03.14 Camino KRK, Krk - Malinska,Kroatija

Vakar atvažiavom į Kroatiją. Reikia pervažiuot Slovėniją, apie 200km. Iš jų tik dalis mokami keliai. Pagailėjom 20€, nusprendėm važiuot nemokamais keliais, dar pridėdami Karavankės tunelį. Tik 1val. ilgiau važiuot, o sutaupėm beveik 30€. Svarbiausia, kad Karavankę apvažiavom nuostabaus grožio puikiai sutvarkytu keliu. Vaizdai pasakiški. Šlaitai baltuoja nuo snieguolių (nežinojau, kad jos būna laukinės), kitur mėlynuoja žibutės, o dar žydi dideli balti žiedai, lyg raktažolės. Rėkiau, kad stojam, kur tik bus galima. Kelias siaurokas ir posūkis ant posūkio, nesustosi gėlyčių paveiksluot. O, kai radom aikštelytę, tai nebuvo aplink gėlyčių.

Per Slovėniją pataikėm važiuot, kai baigiasi darbas, daug mašinų buvo. Bet niekis. Tik pora vaizdų pro auto langą.

Kroatija mus įsileido per gražius vartus.

Pernakvojom pas draugus. Po kelionės iš Austrijos mus pasitiko retu patiekalu brodet. Tai žuvies troškinys, jame tunas ir žaba (nežinau kaip lietuviškai). Aišku, gali ten būt bet kokia žuvis. Žuvys vakar pagautos. Želimiras skambina žvejui, kol tas dar jūroje, išsiaiškina, ką sužvejojo ir užsisako. Tuomet važiuoja į uostą pasiimt. Mums tai fantastika, jiems realybė. Ryte karališkai papusryčiavom, keptos mažos sardinės.

Taip taip, visų nuostabai, aš jas valgiau su braškėmis. Niam

O šiandien atvažiavom į Krk salą. Įsikūrėm apartamentuose savaitei. Dar Lietuvoj atradau, kad aplink salą eina piligrimų kelias, 150km. Ir užsimaniau praeit. Draugai Kroatijoj idėjai pritarė. Loreta eis kartu, o vyriukai gal truputį bandys. Loreta iš anksto nupirko piligrimų pasus, apžiūrėjo, kur kelio pradžia. Tai apartamentuose tik numetėm daiktus ir išvažiavom į startą.

Krk - Brzac 22.7km

Startas gražiame Krk miestelyje. Ten užsidedam pirmus antspaudukus. Dar su vyriukais išgeriam kavos, bažnyčioj uždegam žvakutes ir jie ratuoti atgal, o mes pėsčiomis pirmyn.

Camino Krk pradžia

Kelias veda per gražųjį miestelį. Einam pasidairydamos. T.y., aš labai dairausi, buvau čia pora kartų, bet seniai. Į salą veda tiltas, kuris buvo mokamas. O, pasirodo, jau nemokamas, nes surinko pinigėlius už tilto statybą. Malonu girdėt tokią žinią, jog prisipažino, kad jau gana.

Skalbėja. Tik kodėl jos ne rankos nuskalbtos?😀

21km praėjom sėkmingai, tik jau pabaigoj temo. Na, nieko keisto, pradėjom 12val. Kol Algis atvažiavo paimt, ir visai tamsu buvo. Gražus takas, didžiąją dalį eina tarp akmeninių tvorų. Akmenys tik sukrauti vienas ant kito. Čia toks praėjusių šimtmečių elektrinis piemuo. Už tvorų anksčiau ganėsi avys arba augo alyvmedžiai. Pastarųjų matėm daug, avyčių mažai. Pradžioj teko kopti aukštyn iki miestuko Vrh. Oj, kaip sunku buvo po trijų dienų slidinėjimo, dar dienos prasėdėtos mašinoj prisiverst lipt. Man iš karto per šilta, nors tik 15°C. Bet saulytė pliskina smagiai. Kaip smagu kovo mėn.žygiuot pasipuošus trumpom kelnėm ir berankove bliuskyte.

Alyvmedžiai

Va, tarp tokių akmeninių tvorų ir sukiojomės. Eini, kur žemesnė tvora norėtųsi patogiai prisėst. Deja, dauguma akmenų aštrūs, ginasi nuo žygiuojančių.

Salatiči pilis, XVa.statinys, priklausęs nežinomai šeimai. Mums atrodo labai sena ta pilis, bet Kroatijoj tai nelabai.

Einu, stovi gražuolis vidury keliuko. Ir spoksom viens į kitą. Nepažįstu arklių mimikų, bandau atspėt draugiškas ar ne. Vistiek reik kažkaip praeit. Iš lėto šonu trep trep pro šalį. O jis visai priėjo ir įbedė savo nuostabią nosį. Tai glosčiau, kasiau. Nustoju, o arkliukas tik kinkt galva, dar glostyk. Lydėjo mane kiek virvė leido. Nors atsirišk ir veskis.

Vrh

Dar pora gražuolių

Sena sodyba, atrodo vos ne Salatiči pilies

amžiaus.

Man taip viskas įdomu ir gražu. Apėmė tas ėjimo džiaugsmas. Žiemą mažokai vaikščiojau, bijojau, kad truks ištvermės, valio, pirma diena neišvertė iš klumpių!

Brzac - Malinska 22.9km

Mano kojos visai atsigavo per naktį, Loreta jaučiasi truputį pavargusi.

Dar tik 8:30, o mes jau atsisveikinam su Algiu, atvežusiu mus į šios dienos pradinį tašką, ir keliaujam. Na, ne visai taip. Su Algiu kartu nusileidžiam į Glavotok kartu pasidairyt. Kaip gražu!

Dabar jau atsibučiuojam ir keliaujam. Takai nesunkūs, truputį banguoja, truputį vingiuoja. Einam tokiam kaip ir miške. Oras skaidrus, gaivus, idealus eit.

Netrukus prieinam šv. Krševano cerkvytę, statytą XI-XIIa. Tokia paslaptinga vieta. Šiandien ji yra atokiau nuo pagrindinių kelių, tačiau kažkada ši vietovė akivaizdžiai turėjo daug svarbesnį vaidmenį. Remiantis salos gyventojų pasakojimais, tai jūreivių ir žvejų votų bažnyčia. Šiandien pastatas yra iš dalies restauruotas ir yra ant pažymėtų pėsčiųjų takų, tai tokie kaip mes ir užklysta.

Tiokiose dėželėse slepiasi Camino Krk antspaudukai. Atkeli dangtelį, išsiimi antspauduką ir rašalo pagalvėlę. Viskas prikabinta prie dėželės gana trumpom vielutėm. Išrašaluoji antspaudą ir tekšt į pasą. Šioj vietoj dėjau du kartus, tik kontūrai gavosi. Atėjo Loreta, o ji antspaudų dėjimo meistras. Taukšt ir gražus. Antspaudai spec.pagaminti kiekvienai vietai, gražūs. Tiks žaidimas, bet užveda visas jų slėpimo vietas rast.

Čia yra ir suolai. O viena iš piligrimų taisyklių sako, kad pro suolą praeit nevalia, kito gali ir nebūt. Tai sėdam maloniam pavėsy šventoj vietoj. Tuoj ateina ir muzikantė. Ir vakar su ja vis susitikdavom, ir va šiandien. Piligrimė iš Slovėnijos. Jai 50m. Jauniklė, skuodžia tik kulnai sumirga. Praminėm ją muzikante, nes eidama garsiai klausosi muzikos, Loreta sako, indiškos.

Mes išeinam pirmos, vėl takas miške. Praėjom keletą senų įspūdingų medžių.

O už poros km randam suolą su staliuku. Na, kaip neprisėst. Sėdam. Prasklendžia muzikantė, vos spėja mostelt. Aš išeinu pirma, Loreta lieka dar svajot. Išgirstu muziką, pamatau ir muzikantę, o ji stovi, jetau, po tokiu įspūdingu ąžuolu. Dar man arti nepriėjus šaukia "Take a photo?". Papurtau galvą, kad nenoriu. Ji nušiaušia, einu ir aš. Ir galvoju sau, o gal ji norėjo, kad ją nufotografuočiau. Jei taip, nesmagu. Ir vėl ji stovi prie kito dar didesnio ąžuolo. Jau drąsiai prieinu ir pasisiūlau nufotografuot. Ir atsiprašau, jei prieš tai blogai ją supratau. Ne ne, sako, kad ji siūlėsi mane fotkint. Na, apsikeitėm gražiom frazėm, aš ją įamžinau, vėl muzika ir einam. Tai aš sakau ate, lauksiu draugės.

O draugės kaip nėr taip nėr. Jau sėdžiu 15min., jau 20min. Suprantu, kažkas ne taip. Paklydo? Nikstelėjo koją? Bandau skambint, šūds, nėra ryšio

Maunu atgal, o nuėjusi buvau apie du km. Lekiu iki to stalo, rėkauju kiek gerklė neša. Rėkiau, kol užkimau, sukiojausi ratais kvadratais, neradau nė to stalo, nė Loretos. Žemėlapis telefone vis sau rodo, kad aš trasoj. Praėjo 45min., nusprendžiu, kad reikia šiaušt į Poratą, gal ten bus ryšys. Perkraut bijau, kad nelikčiau be žemėlapio. Takelių čia milijonai, visi panašūs. Lekiu, nuo lėkimo nuslūgsta emocijos, ir nusprendžiu, kad mes prasilenkėm. Reiškia, dabar Loreta gerokai priekyje turėtų būt. Gal Porate į antspauduko dėžutę įdės man raštelį. Kaži, ar ji turi popieriaus ir tušinuką?

Pralekiu gražią pajūrio aikštelę, ten suolai. Atgavau balsą, tai parėkauju. Veltui.

Nesėdu ir aš, skutu toliau. Netoli ir Poratas.

Va ir Porato bažnytėlė su gražiu kiemu. Ir suolais. Sėdu, atsigeriu, kaip greit gertuvė tuštėja. Susirandu antspauduko dėžutę. Vėl sėdu ir perkraunu telefoną. Laukiu laukiu, ekranas vis juodas, nieko nelieka tik spoksot į jį. Pagaliau sumirksi, vedu piną, uch, įsijungė. Su baime skambinu, nieko. Bandau dar kartą, vaaaliooo, veikia. Loreta eina kelios min.prieš mane, išeidinėja iš Porato. Sveika gyva eina sau ir stebisi, kodėl nelaukiu nė ant jokio suolo. Dzin viskas, svarbu, susitikom sveikos. Bet jai labai traukia kojas, sunku eit. Kviečiam Algį, Malinska keliu gal 5km nuo mūsų, tai jis tuoj ir čia. Dar atsisėdę prie jūros pavalgom ir dėželių, nes jokios veikiančios kavinės nematyt. Ne sezonas. Ir jiedu išvažiuoja, aš lieku išdidžioj vienumoj.

Einu vėl tarp jau akiai įprastų akmentvorių. Gražios jos man. Žinau, kad kažkur jau turėtū būt senos kapinaitės su laukiančia dėžele prie jų. Va, gražesnė tvora, ir vartai metaliniai. Gal čia? Kyšteliu galvą, o ten...avys. Vargu, ar kapinėse ganytų avis. Pirmyn. Randu tik už kokio km. Ten stovi senovinis bokštas, bet pamatyt galiu tik info stende, nes apgaubtas marškom, restauruojamas. Tai belieka taukšt šmaukšt ir einu toliau. Malinska jau visai arti. Takas šlapias purvinas, neišdžiūvęs po lietaus. Bet nekyla, nesileidžia, o tai jau puiku. Beto, geriau šlapia po kojom, negu lietus ant galvos.