Takas aplink Vilnių 3, 2022.12.17

 Gal jau nebūsiu Šlapių batų karalienė! Nuėjau į Decathloną nusipirkt šiltesnius aukštaaulius žygio batus. KAžkaip netiko, nelipo man jie, Mielas pardavėjas pasiūlė sniegbačius. Visai nepatiko šis pasiūlymas, bet apsiaviau. Ir... nenorėjau nusiaut. Aukšti, pusnių jau nebijosiu. 

Taigi, dar ir pigesni už žygio batus. Mikliai perkam kaip dovaną man greit būsiančio gimtadienio proga. Iš kart pasigirsiu, kad grįžau sausom ir šiltom kojom, nors lauke buvo gal -6*C. Kadangi vėl teko eit ir šlaitais, ir brist giliu sniegu, pėdos pavargo greičiau, nes, deja, šie batai kojos riešo neprilaiko. Bet tai niekis.

Šį kartą Algis atveža mane į 3ios tako atkarpos pradžią. Aš atsidėkodama įteikiu jam lapuką su galimom mano finišavimo vietom. Ir pačiai smagiau žinot, kur galėčiau baigt ėjimą. Tai turi būt vieta, kur privažiuotų mašina. Aš, deja, nesu stipruolė. Einu iki atkarpos pabaigos arba, kol labai pavargstu. Ir po to pėdint papildomą kilometrą ar du iki viešojo transporto visai nevilioja. O ir kaip smagu įgriūt į šiltą mašinytę. Šiandien tikiuosi ne itin gražaus, bet lengvesnio ėjimo, nes nemaža dalis km eina gatvėmis. Dar pamatau, kad praeisiu visai netoli Algirdo namų. Pranešu šią žinią ir jiems. Sužinau, kad jie ne namie, bet pasižada atlėkt pažiūrėt į manę, jei spės grįžt. 

Pradžia prie Tuputiškių serpantino. Mes juo ir užkilom į starto vietą. Na, tikrai, beveik kaip kalnuose. Vienas posūkis net nuotraukoj puikuojasi.

Oras labai malonus. Išsišiepus lipu laiptais žemyn ir džiaugsmingai žygiuoju gatve žemyn. Tik neilgai. Rodyklė rodo sukt į kairę, o ten , o ten vos pramintas takelis. Arčiau gatvės dar labiau praminta, toliau vėl kelios tokių nepasėdų kaip aš pėdos. Ne pirmas kartas, batai turi būt neperšlampami. Pirmyn.

Negana, kad takelis siaurutis, dar ir į kalną tenka ropštis. |Ir apeidinėti nulinkusius ar nulūžusius medžius. Bet ant kalno radau supynes. Norėjau pasisupt, tik gaila buvo suardyt sniego kepurę. Tolumoj net rupinėlis giedresnio dangaus rodosi. Prognozėj tai buvo nupiešta saulytė. Aišku, galiu ir pati dabar nusipiešt saulytę ant sniego ant sniego. Nesunku.

    Takas veda per Aukštąjį Pavilnį. Bandau galvoje dėliotis miesto žemėlapį. Kažkaip sunkiai man sekasi. Prastai pažįstu miesto rajonus. Bet išlindus iš miško ateinu į pažįstamą gatvę. Kol mąstau, ką aš čia veikiau, prieinu ir visai pažįstamą pastatą. Nagi, Miglės darželis. Tiesa, dabar jau Rugilės, Miglė antrokė.

Siunčiu nuotrauką vaikams. Deja, jie dar mieste, ir sugrįžt, kol aš atpėdinsiu iki jų, nespės.  O gaila. Būt smagu. Bet kitą kartą..

Priėjusi Švedų gatvę, neriu į Ribiškių parką. Nors, greičiausiai, čia Pavilnių parkas, kuriame yra Ribiškių kalvos. Kaži, ar yra Vilniuj lygių vietų, gal tik Gedimino prospektas. Miške vis dar be proto gražu. Taip ilgai vėjas nenupurtė sniego nuo šakų. Noris fotografuot kas žingsnį. Bet gi dienos trumpos, nėr ko tūpčiot prie kiekvieno kupsto. Išėjau vėlokai, laukiau, kad truputį atšiltų.

Praeinu vienkiemį. Namas toks simpatiškas, jei aukštai galvos nekelt, tikrai pasijusi Alpėse. Ribiškes praėjom įvairiais takais ne vieną kartą. Bet žiemą atrodo visai kitaip, ne ką atpažinau. Ir žiemą gražiau, bent jau tokią žiemą kaip ši.

Ant nukritusio medžio net prisėdau atsigert arbatos. Šiaip jau atsisėst nėra kur. Ir į medį atsiremt problematiška, nes iki jo reikia brist giliu, iki kelių sniegu.

 

O pakėlus galvą į kitą pusę pamatau Liepkalnio slidinėjimo trasas. Kaip norėčiau į kalnus. Ir ant Liepkalnio norėčiau. Gal labai labai panorėsiu ir nuvažiuosiu.

Išeinu į gatveles. Aukštyn žemyn artėju prie Dzūkų gatvės. Tikiuosi ten paėjėt šaligatviu. Tik ten gal jų nėra. Palei pat važiuojamąją dalį išmintos pėdos, kreivas ir apledėjęs paviršius. Net nejauku eit, mašinos tik švilpia pro šalį. 

Ir čia užtemsta telefono ekranas. Beje, telefone turiu maršruto žemėlapį, matau, kur esu ir kur link reikia eit, jei kartais nepakanka tako žymėjimų. Ir, svarbiausia, kviečiu asmeninį vairuotoją, kai jau noriu namo. Ir suima baimė. Kas bus, kaip aš pareisiu iki namų. Neturiu supratimo apie troleibusų maršrutus ir t.t. O ir einu kažkur, kur jokių troli/autobusų nėra.

Dar kelios gatvės, išeinu į Dariaus ir Girėno gatvę. Ten tai jau nuvalyta. Šauna galvon, kad reikia bandyt perkraut telefoną. Valio, greitosios pagalbos bei restart mygtukai šviečia. Kažin, jei paskambinčiau 112 ir paprašyčiau, kad jie paskambintų Algiui... ar taip galima... Bet neprireiks, telefonas pagaliau persikrauna ir nušvinta. Uch. Matyt, sušalo vargšas.

Jau drąsiai suku į šoną į gerai pramintą takelį. Ir pamatau pakalnėj "greitkelį", t.y., Tūkstantmečio gatvę. ir Porsche saloną.  Suvokiu, kad artėju prie priešpaskutinio punkto, kurį nurodžiau Algiui. Ir dar ...temsta. Atkarpos finišas netoli, gal 2km, bet visai nenoriu klaidžiot tamsoje po  nepažįstamas Burbiškes. Taip kad skambinu Rio pavėžintojui Algimantui ir traukiu link degalinės.

Su džiaugsmu tikrinu rasto suoliuko minkštumą. Tikrai geras medis, sėdėjau su malonumu. O kuprinėj gražios pušų šakos, kurių prisiskyniau nuo nulūžusios gražuolės pušies dar Ribiškėse ir kantriai nešiausi.

Nuėjau tik 10km. Ir kažkodėl pavargau. Ypač pėdos. Joms teko kraipytis ant šlaitų daug labiau, negu, jei būtų įspraustos į žygio batus.

Bet kojos sausos, ir ma jį bala tą nuovargį. Pavargusi, bet išsišiepusi iki ausų. Žygiavimas taip kelia ūpą, taip gera po to. 

 

O va kur atsidūrė pušų šakelės. Šiemet visus papuošimus reik dėliot labai aukštai ir tvirtai, nes padauža katinėlis Mycius-Mockus tikrina kiekvieną daiktelį. Apie eglutę kambary jau net nesvajojam. O tai tektų kas rytą puošt iš naujo. Statysim verandoj ir žiūrėsim į ją pro langą.