Kartą Miglė papasakojo, kad vartė žurnalą ir rado tako aplink Vilnių aprašymą, ir paklausė, ar aš ten ėjau. |Taip gimė noras eiti tą 100km ratą su trim anūkais. Užsidegiau, planavau kaip eisim su žemėlapiais, kaip žymėsim, kur nuėjom ir tt. Bet niekaip nesuderinom laiko, kad visi vaikai būtų vienu metu Vilniuje. Ir net neradom popietės po pamokų, kad visi neitų į būrelius.
Visą rudenį vis spirgėjau su Camino, bet niekaip neištaikiau, tai grybai paviliojo, tai vėl kas. Bet ėjimas mane jau rimtai "pagavo". O dabar atėjo liūdnas ir sunkus laikas, o kartu ir dar didesnis noras eiti. Camino žiemą eit sudėtinga dėl nakvynių. O Takas aplink Vilnių geras tuo, kad nakvynės nerūpi. Visas sudėtingumas nuvažiuot ir parvažiuot iš starto bei finišo vietos. Turiu prisipažint, kad į viešąjį transportą nebuvau įžengusi gal 20m. Bus ir čia ką išmokt. O vakar, kadangi vyksta vairuotojų streikas, tiesiog į pradinį tašką nuvažiavau taksi.
Taigi, vakar ryte gerokai pamojavau sniego kastuvu, net rankos drebėjo. Bet mūsų apsnigtas miškas nuostabus po baltom kepurėm. Ir, grįžusi į namus, puoliau pilt arbatą į termosą, rengtis ir pirmyn. Pirmasis kelio etapas prasideda Kalnų parke ir vedą į Pučkorių atodangą. Gabalas tako mieste visai nežavėjo, bet jei eit, tai taip kaip pažymėta. Kadangi jau mačiau, kiek daug prisnigta, vis tik sąžinę apraminau, kad eisiu ne visai tiksliai pagal nuorodas ir Kalnų parką praleidau. Ten reiktų nulipt stačiais šlaitas link Vilnelės, o, ar yra laiptai, neatsiminiau. Tai tiesiog patraukiau palei Vilnelę ir greit priėjau raudonas rodykles, žyminčias taką.
Vingiuoja takas sau palei upelę. Čia pat senamiestis, kyšo bažnyčių bokštai. Visai smagu ir mieste eit.
Beeinant pasigirdo varpų skambėjimas. Taip gražiai nuaidėjo žiemiškoj baltumoj. Paklausiau sustojusi, pamojavau į tarpais mėlynuojantį dangų savo artimiesiems. Pasidarė gera ir ramu. Sutikau mamytę su vežimuku. Pasisveikinau, aš gi daug vaikščiojau Austrijoj, Italijoj, kur visi sutiktieji sveikinasi. Tiesa, Lietuvoj pusė žygeivių išpučia akis, kiti ima dairytis per petį, su kuo aš čia sveikinuosi... Bet ši jauna mama paklausė, ar girdėjau nuostabų varpų skambesį. Pasidžiaugėm abi gražia akimirka.
|Ir toliau takas vingiavo palei Vilnelę, kol išsivingiavo prie didelio kelio. Truputį teko paeit palei jį. Ir priėjau posūkį į Belmontą. Nenagrinėjau žemėlapio per daug. Tai nustebau, kad turiu eit ne palei keliuką į Belmontą, o lipt tiesia keliuku aukštyn. Padvejojau, gal bus sunku miške eit, gal braukt keliuku. Betgi noriu eit taku aplink Vilnių, tai ir patraukiau pagal rodykles. Ir patekau į miško pasaką. Medžiai ir su sniego kepurėm, ir po skraistėm slepiasi. Balta tyla! Toks džiugesys apėmė. Juk visa tai mano mano mano. Reik tik atsimerkt.
Ir klampojau. Vietom buvau pirmoji, brendanti per sniegus, vietom ėjau palei, nepatikėsit, dviračio vėžę. Ir mačiau, kur tas dviratininkas gerokai pasivoliojo, smagu, kad ir toliau nuvažiavo. Dar kitur ėjau...arklio pėdsakais. Vienas toks gražuolis su jaunute raitele išniro staiga iš gal niekur ir nusklendė sau į kalną. Aš tai beveik ropojau. Bet nuotaikos tai negadino. Priėjau stačią nuokalnę, nei lipt, nei užpakaliu šliuožt. Ai, kas gi mato, nusiridensiu, tai minkštu sniegu. Nulipau. Gerai, kad lazdą iš mašinos prigriebiau. Tikrai pravertė stačiais šlaitais besikabarojant.
Daug fotografavau. Deja, Tik pati žinau, kad nė viena nuotrauka neperduoda to grožio, kurį mačiau.
Kartais pasijusdavau kaip Alpėse, kai kokias miško takeliais pervažiuodavom iš vienos trasos į kitą. Statūs šlaitai, gausiai apsnigti medžiai...
Šis etapas turėtų baigtis prie Pučkorių regyklos. Tai reiškia užlipimą labaaai stačiais laiptais. Nesinori, jau nebe. Bet dar svarstau. Paskambinu Algiui, pakviečiu jį į Belmontą puodeliui kavos. Ir arba aš baigsiu savo pėdinimą prašmatniai, restorane, arba vis tik nueisiu dar galiuką iki Pučkorių.
Algis mane aplenkė. Skambina, klausdamas kur aš. Sakau, kad netoli, bet tiksliai nežinau, esu pasiklydusi baltume. Ne, nepaklydau, tik nežinau, kiek liko eit. Ir bekalbant, opa, Belmonto užtvanka. Įsivaizdavau, kad ateisiu truputį iš kitos pusės. Bet tai nesivadina paklydimu, ne ir ne.
Ištrepsėjusi iš sniegų ant nuvalyto tako pajuntu, kad mano kojos kiaurai šlapios. Įtarinėjau ir anksčiau, bet, kai klampoji iki pusės blauzdų per sniegus, tai viliesi, kad tik drėgmės jausmas. Tai padeda apsispręst pabaigt šios dienos kelionę restorane.
Užsisakom kavos, begerdami užsimanom deserto. Vieną per pusę ir prosseco, tššš, po mažą taurę. Dainuoja Chris Rea. Dar pasėdim...ir... pasiimam cepelinų, kad grįžus negamint pietų.
Taip šauniai ir baigiu baltos pasakos žygį. Nuėjau beveik 9km. Bet sunkumo koeficientas koks 1.7, tai būtų apie 15km.
Gavau nuotrauką iš Loretos, iš Kroatijos. Ji lazdinėjo pajūriu. Truputį skiriasi spalvos😊😊😊
Bet man nuo ryškios saulės greit pavargsta akys, net paslėptos po tamsiais akiniais. O pilka spalva ramina. Visur savas gėris. Suprantu, pietiečius mūsų cepelininis dangus varo iš proto, bet užtat mums visur gerai...
Šiandien į Spragtuką. O ryt gal vėl eisiu? Bet taip smarkiai sninga nuo ryto
Komentarai