Skelbiu save kiaurai šlapių batų karaliene! Šiandien trečia diena iš eilės grįžau peršlapusiomis kojomis. Batai vis kiti, tik kojinės tos pačios...tai nors karaliene pasiskelbsiu.
Vakar ėjom į "Spragtuką". Jau trečią sykį. Apsiaviau senutėlius batus. Jie tokie tinkami į teatrą ir, svarbiausia, neslidžiu padu. Išsipuošiam, paskutinę minutę supanikuojam, kad gal netiks bilietai telefone, puolam spausdint. Laikas senka, tai bėgte. Užsiparkuojam, puolu ant šaligatvio ir...skrendu, tiksliau čiuožiu. Kažkaip išsilaikau ant kojų, manau, slidinėjimo įgūdžiams ačiū už sausą užpakalį. Turim eit į pakalnę ir, o varge, kitas žingsnis ir vėl skrisiu. Puolu į gilų sniegą, kimbu Algiui į parankę ir lekiam. Jaučiuosi beveik erelis, kuris skristų, tik kad prirakintas prie alkūnės. Lekiam, atlekiam ir...jaučiu batuose kliuksi. Ech, seni jie tie numylėti, atsiprašau, nunešioti batai...
Teatre jauki eglė su siūlų kamuoliais. Mat kviečiama atnešti dovanų šiltų kojinių.
"Spragtukas" visada puiku. Miela šeimos kompanija. Graži muzika, gražūs šokiai. Kas gali būt geriau.
Vieną kompanionę antro veiksmo valsai taip užliūliavo, kad iškeliavo į sapnų karalystę ir, matyt, toli, nes net ovacijos po baleto neprižadino. Buvo ir kita kompanionė, kuri snūstelėjo pirmam veiksme, truputį ašarojo antram. Buvo kažkam ir nuobodoka, tik paprašė susikeist vietom, kad geriau matytų.
Muzika atpalaiduoja ir pakylėja, kartais net mums to nesitikint. Kaip gera!
Bet tai buvo vakar. O šiandien vėl laukia Takas. Kita savaitė gerokai užimta. Tarp visokių reikaliukų laukia ir vizitas pas odontologą, po kurio dantys gali būt jautrūs šalčiui ir tt. Tad kraunuosi kuprinytę, apsižiūriu žemėlapius. Pasitikrinu ir viešojo transporto maršrutus, gal pavytų grįžt be Algio pagalbos. Deja, važiuoja ten autobusai kas valandą, netinka. Nuvažiuot į starto vietą irgi užtruktų beveik valandą. Tad vėl boltas ir pirmyn. Vairuotojas, pamatęs mane su lazda, pasidomėjo, ką žadu veikt. Truputį papasakojau apie savo ėjimus, truputį apie šį bei tą. Paaiškėjo, kad jis nebuvęs Pūčkorių atodangoj, tik matęs iš apačios. Sakiau, jei turit minutėlę laisvą, nueikit prie skardžio pasidairyt.Kol aš ieškojau kepurės, pirštinių, jis ir grįžo. Ir, nepatikėsit, nusilenkė man ir padėkojo už pamatytą grožį. Dar leidau sau patart padaryt siurprizą žmonai. Sakė, būtinai atveš, neslėps tokių vaizdelių. Visa pamaloninta traukiu prie skardžio ir aš. Kepurė, kad nesipainiotų, kažkodėl po pažastimi, puolu fotografuot. Daug kartų čia buvau, bet šiandien ypatingai gražu.
Na, nesigauna man tos nuotraukos. Kaži, ar su tikru fotiku būt geriau? Ar čia tik blogam šokėjui ir kiaušai trukdo?
Ir pradedu eit. Prasilenkiu su dviem jaunais vyrais ir kažką sunkiai angliškai jiems pasakojančia gal jų gide. Ir tuoj išgirstu "Senjora". Atsisuku, vienas iš jų atneša man kepurę. Mano! Matyt, pažastyje nepatiko jai tupėt ir iššoko. Padėkoju angliškai, dar nugirstu gidės žodžius, kad na va, moka ir pas mus kai kurie vyresni angliškai. Cha, jau padėkot tai moku daugeliu kalbų: paldies, tanu, thank you, dzienkuje, danke schon, grazie, spasibo, hvala, dekuji, gracias...
Ir patraukiu pramintu takeliu. Sniegas ne toks šlapias, truputį šalvena, eit lengva. Ausyse Spragtuko muzika, einu vos ne valsą šokdama. O jau tas gamtos grožis.
Va, eglutė, tokia graži kaip Operos teatre, tik kitaip. Pora blizgučių, kad niūrią dieną atrodytų šviesiau ir būt miško karalienė. Iš tikro, čia ne miške, o sankryžos salelėje užsilikusios kelios gražuolės. O aš pėsčiųjų viaduku pereinu didelį kelią ir neriu miškan. Tupinėju vos ne kas žingsnį, gaudydama grožius. Paskui primenu sau, kad laukia apie 12 km tako, o ši atkarpa pažymėta "Sunki". Išmintas takas baigiasi, klampoju tai slidžių vėžėmis, tai taikau į pavienes pėdas. Kol kas dar klampusis valsas. Ir op, kalniukas. Jų dar bus daug...
Prieš išvažiuodama žemėlapyje susiradau vietas, kur galima privažiuoti mašina ir surašiau jas Algiui. Jos trys: Užtvankos st. 3.5km, Rokantiškių piliavietė 6km, Tuputiškių serpantinas arba Kolaso g.33 10km. Tai padrąsina, jei bus sunku, galėsiu pabaigt kažkurioj iš tų vietų. Bet kasžkur giliai esu nusiteikusi eit visą antrąjį etapą.
Prieinu V formos sankryžą. Ženklas užsnigtas. Ai, nėr ko tikrint, išmintas takas kairiau, ten ir eisiu. Bet, dėl visa ko, prakrapštau ženklą. Strėlę kažkokie mėgėjai sulenkė, bet nosytė kyšo ir ji rodo dešinėn, kur beveik niekas neina. Siauru grioviu takelis leidžiasi žemyn, bet tai reiškia tik viena: tuoj lipsiu aukštyn.
Gražu be proto. Sunku, bet taip gera. Viens du, ir aš jau prie pirmos stotelės. Pavilnio pilkapynai ir užtvanka.
Randu suoliuką, lazda nubraukiu sniegą, traukiu iš kuprinytės stebuklingąjį pašikniuką ir klest ant suolo. Dar turiu svarainių arbatos. Puikumėlis. Sniego dar daugiau, negu užvakar. Nagi snigo praeitą naktį, būtų keista, jei būtų mažiau.
Toliau takas veda per užtvanką. Vanduo dalinai užšalęs. Ir ant ledo, ir vandeny pilna ančių. Kitoj pusėj tilto stovi daug mašinų. Galvoju, kiek daug žmonių vaikšto. Bet iš tolo pamatau ant upelio ledo daug tokių diiidelių ančių. Taigi žvejai, sutūpę vos ne kas metrą. Kažin, gali užkibt vienam žuvies galva, kitam uodega, na, jei didelė žuvis... et, kvailystės.
Greit prieinu didelį kelią, pereinu jį ir takas veda palei kelią. Nuvalytas kietas. Va va, kaip keikiau žvyrkelius, eidama Camino LT. Dabar patinka kieta danga net palei didelį kelią. Neilgai ilsinu kojas ant lygių paviršių, takas vėl neria miškan ir pamažu užlipu iki Rokantiškių piliavietės. Jau didesnė pusė kelio. Vėl geriu arbatą ir svarstau, ar eit toliau. Eisiu. Ant piliakalnio pilna vaikų su rogutėmis. Tėveliai kantriai tampo roges į viršų. Mums tai netampė. Patys patys. Nori lėkt žemyn, tai savaime aišku, teks ropot į viršų. O tie kalniukai atminty tiesiog everestai. Ir nenoriu žinot, kad kitaip. Pamenu, gyvenom Kauno senamiestyje. Į butą vedė trys didžiuliai laiptai. Ten būdavo ir lėlių namai, ir pliažai (už pritemptą smėlį močiutė neglostydavo), ir kas tik ten nebuvo. Jie buvo mediniai, vasarą šilti, turėklai apsiviję močiutės pasodintom vijoklinėm pupelėm. Prieš kokius dešimt metų užėjau aš į tą kiemą. Negalėjau patikėt savo akimis. Mažučiai laiptukai. Kur ten tilpo visas pasaulis, nesuvokiau. Ai, susmego gal namas...Ir daugiau netikrinsiu tokių prisiminimų.
Taigi lipu aukštyn toliau. Į kalną lipant kojos truputį slysta atgal, reik laikytis įsitempus. Einant lygesne vieta, vis prisimenu draugės vyro paaiškinimą, kad mes jau turim vis pasitikrint, ar nevaikštom atkišę užpakalio. Išsitiesiu. Ir tuoj prisimenu kitą patarimą, kurį neseniai perskaičiau. Slidžiose vietose reik eit kaip pingvinui palinkus į priekį, pakrypuojant. taip, atsieit, lengviau išlaikyt lygsvarą ir nežiebsi kojom į priekį. Vėl patenkinta sulinkstu. Aukštyn žemyn, aukštyn žemyn. Nuėjus nuo tų kelių pramintų pėdų į šalį smunku į sniegą vos ne iki kelių. Atsisakau minčių, ieškot tinkamesnės vietos nuotraukai. Valso seniai nešoku. Tik dainuoju pati
Kaip gražu miške
Net žiemos laike
Balta balta kur dairais
Kiškio bėdos, stirnos bėgta
Aš klampoju sau sniegais.
Pagal filmų pavadinimus užvakar buvau Pasiklydusi vertime, o ne, baltume. O šiandien palikta sniegynuose. Palikta todėl, kad turiu nueit iki tos Kolaso g. Jokių privažiavimų čia nėra.
Bet radau hamaką. Taip traukė dribt į jį. Bet klampot snieguose ne. Jau ir taip jaučiu, kad ir šie batai neatlaikė sniego krūvio.
Išeinu į kelią. Kaip gera, kaip lengva eit. Kažin kur nueičiau. Bet takas vėl suka į šoną. Žiūriu į žemėlapį. Šiuo keliu nueičiau į finišą, bet take parodyta dar viena regykla. Ai, noriu dar vaizdų. Sąžiningai einu taku.
Jau laikas skambint Algiui, kviest į pasimatymą. Bet paskambina jis pats. Truputį sunerimęs, 10 km jau seniai turėjau būt nuėjusi. Sakau, kad jau gali ruoštis. Liko gal pora km. Va, tik užsiropšiu į kalniuką, nebus gi regykla duobėj. Lipu lėtai, vis lėčiau. Kažkaip keičiasi šviesa. Pagaliau viršus, gražu, tik, kol išsitraukiu telefoną, užslenka rūkas, net akiniai aprasoja. Ir tikrai jau temsta. Bet jau čia pat arti.
Algis jau ten. Tik sako, kad nesupranta, iš kur aš turėčiau ateit. Nieko rasiu. Prieinu Tuputiškių serpantiną. Tikrinuosi žemėlapyje. Na taip, Kolaso gatvė čia pat, tik reik palipt laiptais ir nulipu žemyn. Tuomet suprantu, kad turėjau užlipt aukštyn, Nė už ką atgal nelipsiu. Pasigiriu Algiui, kad esu Žiedų gatvėj ir laukiu ten.
Atvažiuoja! Krentu į mašiną, sėdynė pašildyta, batuose ežerai. Algis sako, vargšelė, o aš pučiuosi, kad didvyrė pati prieš save.
Ir didžiuojuosi savimi, lyg būčiau tas vaikas be perstojo tempiantis rogutes į kalną ir klykdama lekiantis žemyn. O namie močiutė sniegą kratydavo net iš apatinių, apšalusius batus vos nutraukdavo nuo kojų. Susitardavom tėvams nesakyt, bet, vos juos pamačiusi, pasigirdavau, kad vėl buvau sniego senis. Ir laukdavau rytojaus, kad vėl lėkt su rogutėm.
Ir dabar laukiu kito ėjimo. Bet netiesa, kad ėjimas nieko nekainuoja. Va, turiu apsispręst, eisiu Taką toliau, tai reiškia, pirksiu neperšlapamus batus. arba vaikščiosiu tik šaligatviais.
Jau pirkau žygio batus, kuprinę...
Bet ėjimo džiaugsmas meįkainojamas
Eisiu
O šiandien iš kažkur susidarė 12km, koeficientas 2. Tai virš 20km. Bet taip pavargusi dar nebuvau nė po 25km vasarą.
Komentarai