2025.10.14-18 Camino Latvija, Sigulda - Ryga 99km

 Labai norėjosi šiemet pabaigti Camino Latvija. Liko nepilnas 100km, kaip tik vienam išvažiavimui. Sužavėjo mane tas jų kelias nuo Estijos sienos savo grožiu. Nežinau, ar tokie įspūdingi bus ir likę iki Rygos kilometrai, bet labai knieti patikrint. Bet ką tik grįžom iš tolimos kelionės, kažkaip reikia atgriebt sklypą ir namus, lyg pareiga tokia. Savaitę kuopiu, antrą, į kelio aprašymus net nežiūriu. Bet prasidėjo auksinis ruduo, kada eiti, jei ne dabar, kai taip gražu ir dar nešalta. Algį lengvai įkalbėjau. Asta prisiplanavusi begalę kitų žygių, važiuosim dviese. Susirandu nakvynę Saulkrastuose, visai ne ant Camino kelio. Traukia mane į ten, svarbu, kad prie jūros ir kad atskiras namukas. Ir vieną rytą išbildėjom iš namų.

Kelias link Rygos pažįstamas, neprailgsta. Maunam tiesiai į Siguldą, nueisiu iki Krimuldos 11km ir tik tuomet važiuosim ieškot nakvynės namuko. Paliekam geltoną savo kiemą. Dar nusifotografuojam, pažiūrėsim, ar Latvijoj taip pat geltona kaip pas mus, palyginsim. Tikiuosi, rasiu daug spalvų ir kelyje. Kurmis (mūsų šuo) dūsaudamas įšoka į mašiną ir susirango savo guolyje. Nelabai jis mėgsta keliaut, bet kur mes, ten ir jis, jei tik priima su šuniukais.

Visą kelią niaukstėsi, o prie Siguldos pro debesis ėmė nosį kaišiot saulė. Ir nušvito Gaujos šlaitai visomis spalvomis. Tik skubu, kojos šokinėja, kaip norisi eiti.

2025.10.14 Sigulda - Krimulda 11km

Nusileidžiu prie tilto per Gaują. Jis papuoštas vėliavomis. O kita upės pusė , valio, spalvota. Matosi ir Krimuldos dvaras. Prieš kelis metus ten vaikštinėjom Trenkturo žygyje. Tai šiandien ten neužsuksim. Nors aš norėčiau pasivėžint gondola virš tų gražių šlaitų. Gal išdegs, jei nors kurią dieną spėstume čia atvažiuot su šviesa. Dienos jau, deja, trumpėja.

Perėjusi tiltą suku kairėn ir iš kart papuolu į smagų taką. Aišku, spalvų pilna. Tik einu medžių tunelyje, reik dairytis užvertus galvą. Bet, kaip žinia, einant, protingiau žiūrėt po kojom.

Pamatau rodyklę į Pikenes krauja. Na jau ne, kur kraujas, ten tai neisiu. Tik smalsu kas tai galėtų būti. Kai vėliau prisėdau pailsėt ir papietaut iš dėžutės, pažiūrėjau žodyne, kas tai būtų. Tikrai neatspėčiau, kad latviškai krauja tai uola. Keista, tiek visokių uolų jau praėjau, bet  rodyklėse tokio žodžio nemačiau. O tęsiasi jos net kilometrą, aukštis iki 70-80m. Ir aš einu palei jas. O toj uoloj pilna olų. Jetau, čia reikia kalbą ar gramatiką prisimint.

 Čia Mažoji Velnio ola - Maza Velnala. Viena iš didesnių šioj kraujingoj sienoj.

Toliau takas vis kyla, ropščiuosi įvairiausiais laiptukais į viršų. Gerai, kad gana sausa, būt labai slidu. Bet tai kaip gražu. Ir taip smagu eit. Visi rūpesčiai pamažu virsta niekiniais. Atrodo, grįšiu ir viens du sutvarkysiu. Lipau lipau ir radau suoliuką! O ką sako piligrimų kodeksas? Ogi, kad radus suolą, būtina atsisėst. Tai ir sėdu. O jau vaizdai, pasaka. Net valgyt neskubu, nors pusryčiai buvo jau seniai seniai, dar Lietuvoj🍩. Besėdint tik pokšt kažkas kitoj pusėj. Maniau, šūvis. Bet, kai ėmė traškėt, supratau, kad lūžta medis kitoj pusėj upės. Statūs skardžiai, medžiai, deja, neatlaiko tokios vietoj.

Dabar jau leidžiuosi. Šiandien laiptukų ir tiltukų labai daug. O ir didelį vantinį tiltą priėjau, tik man nereikia per jį eit. Tik pasidairiau. Tai pėsčiųjų tiltas, pastatytas, kad turistai galėtų apeit ratu Gaujos slėnį.

Keliauju toliau gal jau per dvidešimtą tiltuką. Ir staiga rodyklė, kad iki Krimuldos, šios dienos tikslo liko tik 1.7km. Ką, taip greit? Na, jau 17 valanda, pats laikas, kad spėtume iki sutemų susirast nakvynės vietą.

Dar sutikau gražų nykštuką, besiilsintį ant kelmo 🠉. Miškas pasikeitė, dabar jau gūdokas. Čia ne tik nykštuką, o ir raganą galima susitikt. Teko ir per medžius pasikarstyt.

Ir čia priėjau Kubeseles olą. Senovės pasakojimai byloja, kad šioje oloje nuo persekiotojų slėpėsi Livonijos vadas Runtinas, todėl ji kartais vadinama Runtinio ola. Ola lyg būtų kambarys su 1.3m pločio durim (anga), jos ilgis apie 6m. Susiformavo ji dėl požeminių vandenų aktyvumo.

Įlindau vidun, pabuvau urvine motera. Visai įdomu. Sienos kaip smėlis pajūryje, tokiom horizontaliom juostom sugulęs.





Ir išlindau, tapau paprasta motera. Ir jau visai čia pat Krimuldos bažnyčia.





Išlindusi iš olos pamačiau paminklą. O čia tai įdomu. Kas tie Kaupo?

O, pasirodo, tai (? - 1217) buvo Livonijos žemių seniūnas, lyginamas su visų Livonijos žemių karaliumi. Vienintelis Livonijos gyventojas vadintas karaliumi, visų lyvių valdovu. Henty-Livonijos kronikoje 1227 minima Kaupo "didžioji pilis" Turaidoje. Jis buvo gerbiamas savo žemėse. Paminklas pastatytas 2008m.

Pastoriaus namas. Tebevargsta šioje žemėje nuo XIXa.

Jau iš tolo pamatau bažnyčią. Lipant laiptais, och, gal jau paskutiniais šiandien, randu piligrimų arbatos namelį. Čia galima ir nakvot. Koks simpatiškas. Ir tai reiškia, kad etapas baigtas. Buvo puikus. Bet dar einu į bažnyčią antspauduko. Tai seniausia Latvijos bažnyčia, pastatyta 1205m. Aišku, buvo sugriuvusi, atstatyta.  Kas reta, atvira ji visą parą. O anspaudukas laukia manęs viduje.

Bažnyčios parkinge radau ir laukiančią savo kompaniją.  Netoli bažnyčios dar "pagavau" gražų ąžuolą. Deja, neužsirašiau jo amžiaus, nepamenu. O mes lekiam į pajūrį ieškot nakvynės namelio. Diena buvo puiki, kelias nuostabus.

Kol atvažiavom į Saulkrastę, sutemo. Bet radom savo nameliuką ir patamsiais. Rinkausi rinkausi. Norėjau atskiro namuko, netoli jūros ir dar arti miestelio centro. Kai Algis vienišaus, kad galėtų nueit kavos ar prie jūros. O atskiras namukas tam, kad arti nebūtų kitų šunų. Dėl visa ko. Neloja mūsiškis namuose. Lyg ir.

Namelis toks mažulytis, nuotraukose atrodė didesnis. Toks ant vištos kojelės, tik be kojelės. O jau šalta viduj. Išsiaiškinam su šeimininkais dėl šildymo, viską įsijungiam ir kaip nors. Tikėjausi laiptų šiandien daugiau nebus, nepasitvirtino. Laiptai į miegamąjį siaubas, kažkokios kopėčios. Ropojau keturiom. Ir menką šviesytę apačioj palikom, kad naktį nenusirident. Ai, greičiau miegot. 

Paryčiais pabudau sukaitusi, skubiai išjungiau šildymą ir atvėriau langą. O kitą dieną ir laiptai buvo nebaisūs. O vieta ideali. Privažiuot nesunku, nueit visur netoli.

2025.10.15 Krimulda - Vangaži 23km

 Ryte apsižvalgom aplink. Namelis rymo pušų apsupty. Vasarą jų šešėlyje tikrai puiku. Kieme kepsninė, prikrauta kuro. Šeimininkai parašė, kad linki smagaus kepimo. Tik kad mes neturim kada. Nusprendžiam kartu pasivaikščiot po miestuką, susirast kas kur yra. Tuomet mane nuveš į startą. Na, nusuksiu kelis km, kad pasivyt čia praleistą laiką. Ir bus gerai. Man svarbu ateit su šviesa. 

Vaje, jau ko nesitikėjau, tai nesitikėjau. Radom namuką, kuriame gyvenom prieš kokius 6 metus. Išsirinkom tuomet prie pludmalės (pliažas latviškai) ir radom tokį pagerintą vagonėlį, beveik pliaže nutūpusį. 

Va, jis 2019m. Ant to stogo buvo smagu vakarot ir nuleist saulę.

Bet laikas lekia, reik važiuot ir eit. Paleido mane eit kažkokiose pievose. Gal jau visi grožiai baigėsi ir eisiu paprastais keliukais. Paėjėsim, pamatysim.

Algis su Kurmiu dar palydi mane kokį km, palinki rast gražesnį taką ir atsisveikinam. Pasimatymas Vangaži prie Kultūros namų už kokių 6-7 valandų. Ne tokie jau nykūs tie vaizdai, truputį kalvelių, keliukas vingiuoja sau. O už kokios valandos priėjau ir Gaują. Naktį lyta, prie upės kelias duobėtas ir šlapias. Nėr kada gėrėtis. 

O Gauja jau kokia plati. Už Nemuną ties Smalininkais atrodo platesnė. Na, artėja žiotys, teka nesuspausta tų klinčių ir kraujų.

 Išlindo saulė, vėl suspindo daugybė spalvų. Gal teisingiau sakyt 50 geltonų atspalvių. Einu pasišokinėdama iš džiaugsmo. O dar gaunu Algio žinutę, klausia, ar labai ant manęs lyja. Ką, saulė šviečia. O jis tupi namelyje, nes pila kaip iš kibiro. Mus skiria apie 30km. Bet jis prie jūros, aš žemyne.

 Miškas labai gražus, kaip parkas. Upė šalia raibuliuoja, dar čiulba kažkokie paukštukai. O uodų nėra, va, privalumas eit rudenį. Pamatau tiltą. Žinau, kad turėsiu per jį eit, o kitoj pusėj yra kavinukė. Laižausi iš anksto.

Tikrai radau kavinukę, ir didesnę kavinę, kur galima papietaut. Mano pietūs kuprinėj, visai nenoriu gaišt laiko. O kava tai jau niam. Jau kokia skani. Ir pyragėlis puikus. Grįžtu antros kavos ir prašau pyragėlių įdėt į maišiuką. Taigi, pasirodo, suvalgiau paskutinį. Ai, yra kitokių, kraunu juos kuprinėn, geriu antrą kavą ir keliauju toliau. Jau nuėjau apie 12km, pusę kelio.

Ir toliau einu miškais, netoli upės. Pakrantės drėgnos, daug medinių tiltelių ir ištisų takų. O medis drėgnas, apkritęs lapais, puiki čiuožykla. Slyst - stop. čiūžt - stop. Teko lėtint tempą ir labai jau žiūrėt po kojom. Nieko, kritimų išvengiau ir valio.

Ir toliau Takas labai gražus. Tiesa, saulė dingo, bet nelyja. Vienoj vietoj reik sukt į dešinę, bet žemėlapyje matau, kad galiu eit tiesiai, bus daug trumpiau. Bet kažkaip smalsu, kodėl ta kilpa išraityta. Juk ne šiaip sau. Ir pasileidžiu pagal rodykles. Tikrai gražus kampelis užčiuptas. Mediniai takai sukinėjasi virš pelkutės, dar laiptais aukštyn žemyn. Kelis suoliukus praleidžiu, labai jau šlapi. Galų gale ant vieno klasteliu suvalgyt savo kotletų. Turiu gi pašikniuką.  Užkandu, pailsiu. Kojos nuo tų čiūžt pačiūžt truputį pavargo. Baigus puotą, nueinu gal kilometrą, gal mažiau ir randu pavėsinę. Viduj sausa. Na, kur ta nuojauta buvo, kad nestok, dar eik nepasakė.

 Išėjau į pamiškės keliuką, provėžuotą ir šlapią. Ai, ne vien rožėm, t.y., pušų spygliais takas klotas. Kažin dar toli. Staiga pamatau dešinėj bokštą. Negi jau priėjau Vangaži bažnyčią. Bažnyčia stovi atokioje vietoje (iki miestelio virš 4km), bet aplink gražu, tylu, sutvarkyta. Kažkokia gera aura. Ji buvo atidaryta apie 1789m. 1630m.minima medinė koplyčia, stovėjusi šioje vietoje. Gaila, bažnytėlė užrakinta. Radau antspauduką, truputį pasėdėjau. ir pirmyn,

Jau tų senų medžių grožis

Perėjau gražų parkelį ir išlindau į miestuko centrą. Romantiškai, prie laikrodžio. Tik niekas romantiškai manęs nelaukia. Čia ką tik nulyta. Aš gavau gal kokius tris lašus. Pasisukioju kokia 10min. ir karieta paduota. Pasiūlau važiuot prie tilto į tą gražią mano praeitą vietą ir papietaut. Tik pėsčiom ilgai eit, važiuot keliu gal 15min. Bet pakeliui pamatėm kitą užeigą, tai puotavom tenai.

Pavalgėm ir atsigėrėm tikrai skaniai ir į laikinus namus. Netoli Saulkrastės pamatėm raudoną dangų. Jergau, koooks saulėlydis. Jokių namų, tiesiai į pajūrį. Kol radom aikštelę, aš jau bėgte, tik kažkodėl su Kurmiu. Spėjau, beveik. Dangus jau temo. Kurmis tampėsi pasisveikint su kitu šuniu, apsimetęs, kad komanda "Sėdėt" skirta man pačiai. Bet kažkoks kadras papuolė. Jau kokia gera diena buvo.

2025.10.15 Vangaži - Carnikava 27km

Šiandien jau ateisiu iki jūros. Toloka, bet kaip nors. Praeitas dvi dienas nelabai pavargau, atlaikysiu ir šią.

Atsibudau anksti, tai išėjau su Kurmiu link jūros. Gal grįždama prasuksiu pro kavinukę, paskanausiu kavos.

Vos kelios minutės ėjimo nuo namelio jau matosi jūra. Aplink tikras gražusis pajūrio miškas, tik prie jūros nusileist tiesiai nesigaus, nes apačioj kelią pastoja upelė, tiksliau Peterupe, kuri netoliese įteka Baltijon. Gal ten ir yra koks tiltelis, bet eisiu, kur žinau, kad tikrai yra tiltas. Atėjau prie medinio tako, kuris zigzagais leidžiasi prie jūros. Naktį smagiai nulijo, prikritę lapų. Gražus geltonas takas. Bet ir slidu gi. Vienu momentu smarkiai slystelėjau. Išsigandęs lentų dundėjimo, Kurmis šoko į priekį. Aš iš paskos kaip su slidėm, bet baigėsi tas veiksmas ant nugaros. Guliu, pasikrutinu, nieko neskauda. Per daug slidinėjimo metų ką ką, o kristi tai išmoksti. Bet kažkodėl imu juoktis ir keltis neskubu. O tas vargšas išsigandęs šunėkas kad puolė laižyt man veidą. Šiaip jis bučkių nedalina, bet, matyt, iš baimės meilės priepuolis ištiko. Atsistojau, šuo tempia žemyn, bet aš sakau, kad eisim tik atgal. Ir dar aš laikysiuos turėklo. Toliau grįžom be nuotykių.

Namie rutina: pusryčiai, pietų dėžutė į kuprinę ir išriedam ieškot mano starto. Per Vangaži nusprendžiau neit, o pradėt ten, kur takas priartėja prie Gaujos. Nes gerokai susivėlinau, bijau, kad nespėsiu ateit iki sutemų. Dar prognozės rodo liūtį. Iki šiol man labai sekėsi, lyt pradėdavo vos įsėdus į mašiną ar naktį. Tai negalėsiu pykt, jei šiandien ir nupraus mane. Takas kol kas eina asfaltuotais keliukais. Deja, ten pat, kur atvažiavom. Bet kažkur netoli upė, kairėj pusėj miškas, smagu ir taip eit. Pirmas įdomesnis punktas Garkalnės bažnytėlė. Ji stovi pušyne ant kalniuko. Man jau norėtųsi mest taką ir eit grybaut. Bet neturiu laiko tokiems nuklydimams.
Garkalnės evangelikų liuteronų bažnyčia pastatyta 1848 m. ant akmeninių pamatų. Sovietmečiu bažnyčia buvo naudojama kaip sandėlis, tačiau jos restauravimas prasidėjo 1990-aisiais. Šiandien bažnyčia tarnauja aktyviai bendruomenei – maža, jauki Garkalnės kaimo bažnyčia sveikina kiekvieną maldininką. Prie bažnyčios radau ir antspauduką.

Toliau ėjau iki Adaži tai asfaltu, tai žvyrkeliais. Visad maniau, kad tai nemažas miestas. Pasirodo, tai tik miestelis su ~7500 gyventojų. Ir gerai, greičiau jį praeisiu. Tik mielai prisėsčiau kokioj kavinukėj.  Vis labiau niaukstosi. Ir prognozė pasitvirtino, tik įžengus į gatves, prapliupo liūtis, tokia rimta. Einu užsitraukusi kapišoną, sukiojuos kažkokiom gatvelėm. Kai radus dengtą stotelę, pažiūrėjau pagaliau į žemėlapį, pamačiau, kad nuklydau į šoną. Dzin būtų, jei nelytų. Dabar negaliu traukt telefono į lietų. Be to, kad matyčiau žemėlapį, turiu išsitraukt skaitymo akinius, kurie tuoj pat užrasoja. Akiniuočių bėdos. Tai pabandžiau įsimint į kokias gatves reiktų pasukt, kad išeit į savo taką. Laukuose gi nepaklystum. Giedru oru ir šis nuklydimas nesiskaitytų, dabar truputį bjauriau. Jau užėjo noras išsikviest Algį ir maut iš čia. Bet taisyklės griežtos (mano pačios sau sugalvotos). Algis gali padėt tik ryte ir vakare, o vidury dienos, nebemt koją išsisukčiau. O šiaip visiems giriuosi, kad einu viena, tai ir einu be jokių pagalbų. 

Ir kodėl skaitosi, kad miestelis mažas, jei aš ėjau ėjau, kol išėjau į savo taką. Ir dar tokioj puikioj vietoj, prie jaukios kavinukės. Įėjau visa varvanti, šūktelėjau dar nuo durų, kad noriu espresso, kad nenoriu tokia šlapia vaikščiot po jų gražią kavinę. Pasikabinau savo varvantį lietpaltį bei striukę. Ant stalo išsidėliojau sudrėkusius daiktus. Viduj gana prašmatnu, svarbiausia šilta. Pasilepinau gerą pusvalandį, kava toookia skani, kad papračiau antro puodelio. Tai iš Adaži atsimenu tik, kad iš pradžių vanduo buvo iš kairės pusės, paskui iš dešinės. Namie tik apžiūrėjau, kad ten ne tik Gauja yra, dar ir Vėjupė.

Takas toliau ėjo pylimais, paklysti jokių šansų. Išlindo saulė. Visai gražu. Gauja jau labai rimta upe virtusi. Taip pylimais atėjau iki Carnikavos. Žemėlapis rodo, kad stoviu etapo pabaigoj. Turi būti bažnyčia. Dairausi į visas puse, nematau nieko panašaus. Net dviratininko paklausiau, kur bažnyčia. Deja, jis keliautojas kaip ir aš, nežino. Ir Algio čia nėra, matyt, jis rado bažnyčią ir laukia manęs ten. Prisėdau ant suoliuko. Gi matau tiltą, žemėlapyje prie tilto bažnyčia stovi. O kur ji iš tiesų stovi. Akis užkliuvo už pilko namo, tiesą skant, vienintelio kurį matau. Ir prisiminiau aprašymą, kuriame paminėta, kad senoji bažnyčia sudegė ir dabar glaudžiasi Laivų name (Boat house). Prieinu, pirmiausia pamatau plačias duris, na, kad laivas tilptų. Tik vėliau pastebėjau, kad virš tų garažo durų yra kryžius. O kitame gale tikrai bažnyčia. Ir antspaudukas laukia. Kol ten kuičiausi ir Algis atsirado. Išlipo, neina prie manęs. Na, mus skiria gal 200m, negi nemato. Skambinu, klausiu ar mato mane. O jis sako, kad net bažnyčios nemato, tai kaip gali mane matyt. 😋. Va, ką reiškia išankstinė nuomonė: jei bažnyčia, tai turi būt bent mažiausia smailė ir kryžius kažkur aukštai. Kažkur netoli Gauja įteka į jūrą, bet jau nesinori daug vaikščiot. O iki jūros, pasirodo, dar geras kilometras. Ir rytoj manęs laukia visos dienos ėjimas pajūriu. Ir aš jo labai laukiu.

Nors aplinkui  nesimato namų, pasirodo, esam prie centrinės aikštės. Joje dar yra paminklas žuvusiems 1918-1920 Lačplėsio karo ordino kavalieriams iš Carnikavos. Ir dar vienas simbolizuojantis visas totalitarinių jėgų aukas.

Truputį gaila, kad pasidaviau nostalgijai ir neužsisakiau nakvynės Carnikavoje. Na, pamoka ateičiai. Turim Saulkrastuose gražų namelį ir gerai. Dar susirandam kavinukę, paskanaujam ten kavos su pyragėliu. Ir keliaujam į savo namelį.

2025.10.16 Carnikava - Vecaki 15km

Išaušo nuostabi saulėta diena. Vilniuj, vaikai rašo, lyja ištisai. O mes kasdieną matom saulę, nė į Kroatiją nereikia lėkt.

Iki jūros nuėjom visi kartu. Ėjom Promenada. Pasirodo, tai platus plytelėm išklotas takas per pušyną. Aš pakeliui dar radau baravyką ir žaliuokių. Pasėdėjom gražiam "balkone" prie jūros ir atsisveikinom iki vakaro.

Pradėjau eit pajūriu. Viršuj pūtė vėjas, bet prie jūros visai ramu. Dangus žydras. Kaip gera. Tik tas klampus smėlis, vos ištraukiu pėdas. Netrukus kojos visai supyko, išsilenkė į kitą pusę ir pasakė, kad man eit nepadės. Pažadėjau artimiausioj patogioj vietoj išsikraustyt į mišką. Bet dar puskilometris ir ta smėlio košė baigėsi. Smėlis kietas, eini kaip geriausiu keliu. Nors dainuok iš džiaugsmo. Saulė plieskia, vėjo nėra, geriau jau nebūna. Pajūris tuščias, tik varnos mane lydi. 

Matau, kad kitoj pusėj jūros smarkiai lyja. Dar Algis paskambino pasigirt, kad pas jį pila kaip iš kibiro. Ir vėl, jį maudo, aš giedroj maudausi. Beplepėdama apsisukau ir išvydau vaivorykštę. Jo lietus padovanojo man tokį grožį. Net paėjau atbula, kad ilgiau pasigrožėt. Tie 15km visai neprailgo.

Su Algiu susitikom pajūryje. Jis labai norėjo kavos. O aš jaučiuosi lyg užbaigusi Latvijos Camino. Juk realiai aš jau Rygoj. Ryt dar turėčiau nueit 20 kelis km per Rygą, bet ryt ir namo jau važiuojam. Tai nueisiu kažkiek km, ir keliausim. Žinant mano meilę miestams...

Tai ir sakiau, priklauso pakelt taures už mano dar vieną įveiktą kelią. Kai ėjau per Lietuvą, kažkaip skrupulingai stengiausi eit visus km. Man tai buvo gyvenimo įvykis, sukėlęs nuostabą pačiai sau, kad galiu tiek nueit. Dabar einu savo džiaugsmui. Nejaučiu būtinybės nupėdint viską iki paskutinio km. Be to, esu pažadėjusi Astai nueit šį kelią su ja. Gal dviese ir per Rygą pereisim.

Kitą dieną nuėjau iki Arklių namo antspauduko. Ruošiausi dar kokius 7km paėjėt. Bet namo šeimininkė buvo labai ne ūpe. Pyko, kad nepaskambinau iš vakaro pranešt, kad ateisiu. Karštigiškai ieškojo anspauduko, nerado. Vis aiškono, kad turi dirbt (kažkur žvengė arkliai), kad nori padėt man, nes aš net iš Lietuvos atėjau.  Taip prastovėjau prie vartų gerą pusvalandį. Atsiprašiau, kad trukdau, kad ilgiau negaliu laukt. Bet paskutinis noras eit per tą laiką kažkur dingo. Na, po vakarykštės nuostabios dienos eit gatvėmis visia neviliojo. Beje, įdegiau veidą. Ką reiškia penkios valandos pajūryje, net rudenį galima paruduot.

Ačiū Latvijai ir latviams už nuostabų kelią. Visi šie grožiai buvo tikras atradimas. Toliau kas Estija ar Lenkija?

Matysim, gyvenimas parodys kur eit.

Ir ačiū mano vyriukams už kantrybę ir palaikymą.