2025.11.15 Su Trenkturu Ogrėje, Latvija

 Lyg ir nesiruošiau į masinius žygius, bet noras vėl aplankyt Latviją nugalėjo. Vieną vakarą op ir užsiregistravau į žygį ir dar į 26km maršrutą. Mat trumpesni nevedė palei Daugavą. Patinkančių nakvynių aplink Ogrę neradau. Tas šuniukas vis kiša koją. Ne visi priima su amsiais. Tiesa, vieną vietą radau, jau beveik spaudžiau "mokėti". Bet pamačiau, nepamenu, arkliukų ar stirnų nuotraukas. Ir dar kartą  perskaičiusi aprašymą, kažkuriam atsiliepime radau, kad buvo puiku nakvoti mini zoo viduryje. Na, su mūsų šuniu nakvot zoosode kažkaip rizikinga pasirodė.  Aš nebūčiau aš, jei nėra patinkančių vietų arti žygio starto, visada jų rasi prie jūros. Jau įsivaizdavau, kaip ten vaikštinėsim. Ir susiradau mažučius apartamentus Carnikavoj, pro kurią prieš mėnesį ėjau Camino. O čia kaip iš dangaus nukrenta Asta. Klausia gal važiuosim į Ogrę, ir ji labai norėtų. Ieškau apartamentų iš naujo, kad tilptume trise. Ir vis tiek Carnikavoj. Apsėdo mane noras gyvent ne ten kur būtų protinga. Bet užtai Asta sekmadienį galės praeit Camino ir Carnikavos į Rygą. Negaliu užmiršt to puikaus tako pajūriu.

Orą žada pakenčiamą. Gal lis, gal nelis. Vienas iš tokių žygių privalumų yra, kad sumokėjus kaip ir priverstas dalyvaut. Negi prarasi pinigėlius. Kartais susiplanuoji kokią išvyką, atsikeli ryte, ai, gal tingiu, ai, toli važiuot, aiai ir lieki namie. Už poros valandų imi gailėtis ir taip iki kito karto. O čia tvarka turi būt. Nusprendei ir keliauji. Tai ir keliaujam į autobusų stotį pagriebt Astą ir į Rygą į Rygą į saldainių fabriką. Na, tik netoli Rygos ir ne saldainių, bet nuotaika puiki nuo pirmos minutės. Važiuojam tiesiai į Carnikavą, apsigyvensim ir tuomet kažkur užvalgyt ir prie jūros. Toks šios dienos planas. Kaip pasirodė šakėm ant vandens rašytas.

Atbildėjom, susiradom savo namelį. Papuoštas lemputėm, šviečia ir vidun kviečia. Viduje daug lauktuvių, šilta. Pridėta malkų, kad pasikurt krosnelę, mat žada atšalimą. Puiku, kad uždaras kiemas, Kurmį, jei ką, galima trumpam išleist. Jūra tai už poros km, bet Gauja čia pat. Ir mano praeitas takas prie jos. 

Greit dumiam į kavinę. Kol ten smaginomės, sutemo. Buvau tikra, kad Promenada apšviesta. Bet, pasirodo, ne. ir kaip ten patamsiais iki jūros nueit. Ogi niekaip. Na, turim jaukų rąstų namelį, pavakarosim ir miegot. Ryt norim startuot jau 8val, o važiuot gerą pusvalandį teks. Dienos trumpos, 26km tai gal net 8val. ėjimo, kaip tik grįžtume su šviesa.

Ryte greit greit, kiaušinienė, kavos gėrimas ir lekiam. Algis su Kurmiu net nepabudo. Išėję į kiemą žioptelėjom, pamačiusios dangų. Toks grėsmingas. Tiesa dar tik švinta. Na, burtas mestas, kitaip sakant atvažiavom ir eisim. Oras niekad dar nebuvo kliūtimi.

Važiuojant ėmė snigt. Ir vėl prognozė nepataikė. Ko ko, bet sniego ji nerodė. Kol atvažiavom, aplink pabalo. Šiaip tai gražu ir smagu.

Registruojamės, fotografuojamės ir eisim. Snigt nustojo, tik pavienės snaigės ieško vietos žemėje ar ant mūsų skruostų. Visi aplink linksmi. Nors tik tik atsidarė registracija, eilutės jau laukia. Antradienį Latvijos nepriklausomybės diena, tai žygis skirtas jai.

Pasivaikščioję miškais, priėjom Ikškilę. 1185m. Dauguvos krante buvo pastatytas pirmasis mūrinis pastatas Baltijoje – Livonijos vyskupo bažnyčia. Pasirodo, tai vienas seniausių miestų Latvijos teritorijoje (anksčiau paminėta tik Ludza - 1177 m.).  Vardas Ikškilė kilęs iš lyvių kalbos, lyviškai ikš - vienas, kila - kaimas. iki dabar likę bažnyčios griuvėsiai atsidūrė saloje, kai buvo pastatyta Rygos hidroelektrinė ir užtvenkta Dauguva. Prisipažįstu, tos salos  nematėme. Ir Ikškilės nedaug matėme. Praėjome tik miesto pakraščiu. Ir kam skirtas šis paminklas nuotraukoje nežinau, neradau jo net per google. Gal kada nors eisiu nuo Rygos į Skaistkalnę,  kita Camino atšaka, tai bus proga apsidairyt.

Pagaliau išėjom prie Dauguvos. Kokia plati upė, bent jau šioje vietoje platesnė už Dunojų prie Vienos. Asta net palygino su dideliu ežeru. Išlindo saulytė, nuotaika į padanges. Ir kodėl vanduo taip smagiai nuteikia.

Žmonių daugybė, daug ir lietuvių. Man net pasirodė, kad daugiau negu latvių, bet žygio statistika sakė kitaip. Poilsio punktuose eilės prie wc begalinės, praleidžiu. Arbata nė tai su mėtom, ar melisa, praleidžiu. Tik krekerius bei sausainius susirenku.

Nusukom nuo Daugavos į parką.  Jau einam palei Ogre upę. 

Toks gražus drugelis, deja, mano nuotrauka prastu kampu padaryta. Atėjom ir į pietų sustojimą. Skaitau pavadinimą - baznica. Galvoju, ar maistas šventas bus. Bet apsidairius pamačiau tikrąją bažnyčią kitoj pusėj kelio. O jau eilės. Ir kodėl visi eina panašiu metu. Bet Astai nusibodo mano lėtumas, ji ėjo greičiau ir jau eilėje vos ne pirma. Gerai, kad spėjau ateiti. Servisas kaip restorane. Vaikšto vaikinukas ir rodo, ką galima pasirinkt, kad priėję iš karto sakytume ko norim. Valgiau grikius su mėsa. Tikrai skanu buvo.

Kita maršruto dalis ėjo per Mėlynuosius kalnus. Na, toks gerokai kalvotas miškas. Priėjome Ir apžvalgos bokštą. Aš sėdu ant kelmo, Asta lipa viršun. Ten matosi jos galva ir ranka. Jau nuėjom 21km, man lipti nesinori. Ir eit jau užtektų, bet teks tuos penkis km nueit. Vasarą kažkodėl pavargstu mažiau. Jei nors truputį per šilta, man iš kart labai sunku eit. Vasarą galima nusirengt ir būna gerai. Dabar gi sušilus, kaip ir neišeina išsirengt, pučia vėjas irt.t. Žodžiu, kur trumpa ten trūksta ir tiek. 

Miškas labai gražus, malonu eit. Priėjom tvenkinį ir pamačiau kitam krante ištikimai laukiančią savo mašinytę. Valio, liko gal trys km.

Na va, ir atėjom, gavom medalius ir dar užpilamų košių. Susiradom kavos. O jau kokio gerumo, kokio skanumo. Net nusipirkau pupelių į namus. Kaip smagu, nuovargį kaip ranka nubraukė. Dar nuvažiavom į Ogrę, truputį pasivaikščiojom po senąją dalį. Kaip tik baiginėjosi šventinė mugė. Ir gerai, o tai būtume kuprines pirkiniais užkišę. 

Visai sutemus parsibeldėm namo. Algis jau buvo sunerimęs kur mes dingom. Kur kur, pramoviau iš džiaugsmo pora sankryžų. Va, ir užtrukom ratais kvadratais važinėdamos. Ta proga, kad sveikos gyvos bei laimingos, atsidarėm šeimininkų paliktą prosecco.

Kitą rytą nuvežiau Astą į Camino etapo startą. Mudu su Algiu susimetėm daiktus, aptvarkėm namelį ir nuvažiavom Į Vecaki palaukti Astos. Ir laukt ilgai nereikėjo, atlėkė lyg propelerį turėtų. O jau patenkinta. Tokia kaip ir aš buvau po šio gabalo ėjimo.

Na, labai smagus žygis, smagi visa kelionytė. Galvoje tik zvimbia mintys apie būsimus ėjimus.