2024.06.08 Su Trenkturu Kuldygoj, Latvijoj

 Kažkaip užderėjo išvykų šį pavasarį. Į Kuldygos žygį užsiregistravau iš anksto, tuoj po Lenkijos žygio. Kai ateina laikas krutėt, lyg ir tingisi. Lyg ir namie gerai. Bet viskas sumokėta, tai stimulas. Vėl susikuriam keturių dienų pabėgimą iš namų. Pasidairius, kur apsigyvent aplink Kuldygą, nieko neišsirenku. Ir mintys nuklysta į pajūrį. Taigi Ventspilis visai netoli, sąlyginai netoli, 50min.važiuot. Kadangi Kuldygoj esam buvę, Ventspilis tinkamas, nes Algis ten nebuvęs, aš buvau pora kartų prieš maždaug 50m., nieko neprisimenu. Ai, vieną nuotykį prisimenu. Važiavom pajūrio keliu iš Talino. Kad būtų smagiau, pasukom į žvyrkelius, kurie vingiavo visai palei jūrą. Stebėjomės pajūrio kaimeliais, kuriuose veikė bariukai, kažkas neįtikimo giliu sovietmečiu, o juose buvo sumuštinių su silke. Važiuojam, važiuojam, žiūriu kažkoks keistas juodas laivas jūroj kyšo. Kipras tik susikeikė, ką darė tikrai retai, kad puolė apsisukinėt, lėkt atgal. O mes su zaporožiečiu, nelabai paskrist galim. Klausiu kas nutiko. Kas kas, gi ten povandeninis laivas. Reiškia, mes įsigrūdom, kur negalima. O sovietmečiu nieks nejuokautų pagavęs. Nepagavo. Grįžom į didesnį kelią ir gražiai truputį drebėdami važiavom link namų. 

Šuo Kurmis lieka namie. Deja, kol kas jis nemėgsta važiuot. Ir vis dar truputį neprognozuojamas. Rūta kilniaširdiškai pasiims jį į sodybą. O mes traukiam link Ventspilio. Pro Joniškį. Vėl virtieniai ir Upytės kepyklėlė. Tradicija beveik. Virtieniai pietums, desertas kepyklėlėj. 

Va, ir Joniškis. Sustojus aikštelėj toks kvailai juokingas nuotykiukas. Jau stoju, parkuojuos atbula, spaudžiu stabdį. Bet ji nestoja! Mygiu iš visų jėgų, įsikimbu į vairą ir išgirstu tokį ploną cypiantį balselį. Negi mano, siaubas, bjaurokas. Ir staiga ji  sustoja. Uch. Realiai, tai pajudėjo į priekį šalia stovinti mašina. Kažkokia optinė iliuzija. Ir apgavo mus abu. Algiui net pasirodė, kad riedam nuo šlaito. 

 Virtieniai tokie pat skanūs, pyragėliai dar skanesni (namie gi neperkam). Dar kažką nusiperkam vakarui. Ir lekiam tolyn. Kelias vis tik tolimas, beveik kaip į Varšuvą. Bet neprailgsta, vis dar labai mėgstu vairuot. Ir šalia sėdėt pasidairyt.

Lengvai susirandam apartamentus. Oi, kokiam gražiam kvartaliuke, netoli jūros.  Primena Palangą.  Čia pat pajūrio parkas. Uždaras kiemas, vieta automobiliui. Idealu. Tamsoka, na, kaip mūsų namuose, tai mums tinka. Manau, vasarą visai geriau nes vėsiau. Truputį patingim ir einam prie jūros. Kokie gražūs pliažai. Ir parkas. Ir saulėlydis. Gera.

Užsikorėm net į apžvalgos bokštą. Neaukštas😀. Čia pat Venta įteka jūron. Iki dabar maniau, kad Lietuvoj teka kita Venta, ot geografė, atsiprašant.

2024.06.08

Užkandom namie ir miegot. Kita diena skirta Ventspiliui. Turizmo gidai rašo, kad tai vienas gražiausių Latvijos miestų. Smalsu. Pirmiausia aplankom Livonijos ordino pilį, pastatytą 1290m., vienintelę Kuržemėje išlikusi iki mūsų dienų. Dabar tai yra seniausias Ventspilio pastatas. Jame muziejus. O ir Ventspilio įkūrimo data laikoma 1290m.

Išėję iš pilies patraukiam vos ne kur akys veda. Ne visai aklai. Apeinam senamiestčio kampą ir sukam link centro. 

Praeinam atnaujintą biblioteką ir Nikolajaus liuteronų bažnyčią, pasitikrinam ar teisingai telefonai rodo laiką😀 ir siaura gatvele einam link naujesnės miesto dalies. Pakeliui prisėdam kavos namuose. Kava gardi ir pigi, palyginus su Vilnium.

Vietoj Lenino paminklos pastatyta koncertų salė, o šalia stilizuoti laivų stiebai. Nuotraukoj salės pastatas toks visai neįdomus. Bet viduj labai šiuolaikiškai gražu. Gaila, į pačią salę neįsiprašėm. Tik įdėsiu pora nuotraukų iš interneto.

Rašoma, kad pinigų salei kaimynai gavo, pardavę taršos kvotas. Dešinėj pastato pusėj yra muzikos mokykla. Koks puikus ir praktiškas sprendimas.

Pratrepsėjom gal penkias ar šešias valandas. Nežinau, ar tikrai tai vienas iš gražiausių Latvijos miestų. Iš didesnių miestų mačiau Rygą, Liepoją, Jelgavą, Jūrmalą. O Ventspilyje viso labo apie 35 000 gyventojų. Bet pažiūrėjau miestų sąrašą, ogi Ventspilis 6 vietoj. Daug gražių kampelių, tik kažkodėl nepagavau visumos. Papietavom kavinėj, pailsėjom butuke, t.y., Algis miegojo, aš su džiaugsmu skaičiau knygą. Turiu krepšy net tris knygas. 

Pasivaikščiojom pajūriu, grįžom parke įrengtu inkarų taku. Neturėjau supratimo, kiek sveria didelio laivo inkaras. O toj alėjoj buvo ir sveriančių 25tonas. Įspūdinga.

Grįždami užsukom į kavinukę, esančią greta mūsų gyvenamos vietos vėlyvų pietų ar vakarienės, paskanavom kokteilių. Kainos, deja, ne LT naudai. Porcijos didžiulės, o kainuoja 9, 10 eurų. Vilniuj nežinau tokios vietos. Ai, ką aš apie Vilniaus kavines žinau? Beveik nieko. Tik tose keliose, kuriose buvau, tokių kainų nemačiau. O be to, reiktų lygint su Palangos kainomis. Ten irgi kosmosas.

Ir pralėkė turistinė dienelė. Sprendžiam, ką daryt su žygiu. Dėl jo ir įvyko ši kelionė. Bet Algis sako, kad nenori eit 16km, tiesiog palydės mane kažkiek ir grįš. Aš noriu eit, tik nežinau, ar dar ne per anksti vargint koją. Galim persiregistruot į 9km. Tik man kažkaip gėda, na, kas čia per žygis toks trumpas. Bet, kai Algis pasako,kad tokį atstumą eitų, atsimenu, kad šiuos žygius esam sutarę įveikt kartu. Viskas, nuspręsta, trumpinam atstumą ir einam.

2024.06.08

Iki Kuldygos mums reikia beveik valandą važiuot, 61km. Buvom ten, atsimenu kaip labai gražią vietą, taip įdomu, ar ir dabar patiks. Keliukas gražus, nepajutom kaip atvažiavom. Ieškom, kur palikt mašiną, važiuojam link starto vietos. Keista, nieks nereguliuoja, kur sustot. Negi tiek mažai dalyvių. Na, atvažiuot iš Lietuvos tikrai toloka. Bet latviai kur? Mums tuo geriau, randam plyšiuką parkavimuisi visai prie parko, kuriame ir yra startas. Einam, persiregistruojam atstumą, gaunam apyrankes ir žygiuojam. Parkas didelis, gražiai sutvarkytas. Anūkui patiktų dviračių kalneliai ar kaip ten teisingai vadint. Daug gėlių. Nuotaika šauna aukštyn. išeinam į , kaip suprantu, centrinę gatvę. Kavinių kiek! Va, stovi senas namas, kuris primena mano vaikystės namą Kauno senamiestyje.

Ne visai toks tas mūsų namas buvo, bet kažkodėl iš karto pagalvojau apie Poškos gatvę Kaune, kur gyvenau iki septynerių. iš ten patys gražiausi šilčiausi prisiminimai. Tokie dideli laiptai į mūsų verandą, ant jų labai mėgau žaisti. Mūsų didelė lysvė darže. O kokie skanūs pomidorai ten užaugdavo. Nei kas juos dangstė, nebijojo jie lietaus, nė prastesnių orų. ir kur tos veislės dingo. Močiutė nuskindavo tokį didžiulį, man vos abiejuose delniukuose tilpdavo, perpjaudavo. Ir sakydavo, neprašyk, neduosiu. Ne pomidoro, ne. Cukraus. Aš maniau, kad ta mėsingoji pomidoro dalis tai ištirpęs cukrus ir reikalaudavau, kad dar užpiltų. Ir visad išsiprašydavau. Močiutė dūsaudama, kas per vaiko norai, užpildavo cukraus. Skanumėlis. Gal prieš kokius penkis metus nuėjau į tą kiemą. Geriau būčiau nėjusi. Kur tie dideli laiptai, kur? Ten tik trys maži laipteliai. Ir neapsodinti vijoklinėmis pupelėmis, ir iš vis tokio gražaus gėlių darželio nebėra. Paskubėjau išeiti, noriu tikėt ir toliau, kad laiptai buvo didžiuliai, visad švarūs bei šilti nuo saulės. O pomidorų su cukrum net nebandysiu ragaut. Žinau, kad tai pasakiškia skanu ir tegul taip lieka.

Einam, o aš spirgu, kažin ar maršrutas ves pro krioklį. Kaipgi neves, tuoj ir atėjom. Tai įžymybė, teigiama, kad tai plačiausias Europos krioklys, plotis apie 100-110m, (tsss, aukštis tik du metrai). Iš tikrųjų tai upės slenkstis, bet krioklys skamba daaaug smagiau.

Miestukas įkurtas 1242m. Kuldygos senamiestis ir senasis plytinis tiltas įtraukti į Unesco paveldą

Kadaise gal prieš 300 metų Kuršo hercogas Jėkabas ant slenksčio sugalvojo gaudyti žuvis, kurios neršto metu plaukia prieš srovę ir šoka per slenkstį. Net kažkokias pintines statydavo ant krioklio. Dėl tų žuvų gaudymo įrenginių Kuldygą senovėje vadino miestu, kur lašišos gaudomos ore. Per dieną buvo galima pagauti apie 80–100 lašišų.

Iki soties pasigėrėję kriokliu, traukiam tolyn link apžvagos bokšto. Ne, nuotrauka ne kreiva, tai bokštas toks pasviręs. Praeidami pro stovėjimo aikštelę pačiupinėjam žydrą žiguliuką ir gražią senovinę mašinytę. Aplink ją gal 50 motociklų. Ir pamatom netoliese lauko kavinėj krūvą baikerių. Suvažiavimas, o gal ir jie nusėdę nuo savo burzgynių eis į žygį.

Dalis kelio vingiavo gatvelėmis, o didžioji dalis palei Ventą. Labai smagus ėjimas. Ir greitas, jau tie 9km tikrai greit nusieina.

Dar kartą pasigrožim kriokliu ir einam link finišo.

Koookia gira, kokioj bačkoj. Liuks. Ulmanio gira (Ulmanis prieškario Latvijos prezidentas)

Dar vienas krioklys - malūno užtvanka. O irklentininkė netikra, bet tokia graži.

Ir mes finišuojam. Kaip ir vėl sekasi su oru: pradėjo krapnot jau mums einant link mašinos. Pakrapnojo ir tiek. Skaičiau įspūdžius, kad kiti ir krušos gavo, ir į didelę liūtį pakliuvo. Mes iš balos sausutėliai. Todėl einam ieškot pietų.

Paminklas Kuršių hercogui Jacob Kettler

Radom jaukią kavinukę, skaniai pavalgėm, pasigyrėm viens kitam savo ryžtu išlėkt iš namų, pasidžiaugėm gražiu maršrutu

Pavalgę dar paslampinėjam po miestelį ir keliaujam atgalios į laikinus namus. Dar aplankom jūrą ir kitą rytą nusprendžiam neskubėdami važiuot namo iš ryto. Norėtume. Šeimininkė perspėjo, kad sekmadienį Ventspilyje bus maratonas. Tai tegul būna, mes nieko prieš. Viskas puiku, bėga bėgikai, stovi mašiniukai. Nes būtent mūsų kvartalas užtvertas, nei įvažiuot, nei išvažiuot. Įžūliai lendu pro tarpelį tarp užtvarų, galgi pavyks rast kokį plyšį. Nepavyko. Savanoriai sustabdė, atsiprašė ir paguodė, kad už pusantros valandos kažkurias gatves atidarys, tik ne šią, kurioje sugebėjau atsidurt. Baisus daiktas, nuvažiuosiu į kitą gatvę ir eisim į turgų žuvies ieškot. Šiaip ar taip esam uoste. Nustebino tas turgus. Vos keli prekeiviai ir dar mažiau pirkėjų. Gal dėl maratono? Bet šviežia ir rūkyta žuvis atsiras tik nuo antradienio. Bet radom tas skanias mažas dėželes bretlingių, mums labai patiko, kai žiemą pirkom. Dar nusiperku gėlių daigų, kurių LT neradau ir, kol parėjom atgalios, atidarė keletą gatvių. Savanorių nukreipinėjami kažkaip išvingiavom ir miesto. Smagiai pralėkė tos keturios dienelės. 4.5val. vairavimo ir mes namie. Iš kart pasakau, kad rudenį į Siguldos žygį būtinai važiuosim.