Pensininkai mes, rodos, laiko į valias, bet ištaikyt tarpą ir išlįst kelioms dienoms į Kelią kažkaip šį pavasarį sudėtinga. Net juokas ima. Tai tas, tai anas ir kaip sėdžiu namie ant sofos vakarais taip sėdžiu. Dar priedo beveik kas vakarą ten ir užmiegu. Algiui prisakyta manęs nepalikt, kai eina miegot, nes miegant kaži kaip sukniubus sėdomis sprandas susisuka.
Bet pagaliau sėdžiu visa apsnūdusi autobuse. Važiuoju į Pagramantį ir tai truks net 5 val.! Keliauju į Žemaitiją, į Pagramantį pratęsti kelią, iš kurio spalio mėnesį išgujo subjurę orai. Net ir per liūtį man Pagramančio apylinkėse atrodė labai gražu, tad nekantrauju vėl ten eit.
Vienas rimtas trukdis tai, kad jau mėnuo kaip turim naują gyventoją - šunį Kurmį. Toks juokingas jo vardas, bet geresnio nesugalvojom. Jis tikras lenciūginių veislės. Nežinom biografijos, bet pataruosius 4 metus tikrai praleido prie būdos. Senučiukė turėjo net tris šunis. Kiek spėju, mylėjo juos ir savaip prižiūrėjo, nes Kurmis tikrai meilus, ramus šuo. Ramus pagal charakterį, o energijos turi sočiai. Mūsų katėms baigėsi tingus gyvenimas, vos ne vietoj lempų palubėj kabinosi. Savaitę ir mes jautėmės lyg ne savo namuose, kol susidėliojo šiokia tokia dienotvarkė, katės atrado savo kampus. Katytė Luka nuo kokios trečios dienos pradėjo eit kartu rytais pasivaikščiot, kaip darė ir su Pūkiu. O Mycius drebuliuoja iki šiol. Tai mano pagrindiniai žygiai šiuo metu yra vedžioti rytais šunį su padėjėja Luka. Toks sau pasiteisinimas.
Kaskart autobuse man įdomu. Va, šį kartą vairuotojas leidžia kažkokią Kauno radijo programą. Valandą buvo interviu su kažkoikiu diedu, kuris dejavo kaip čia mes skurstam blabla. O dabar jau kokį 109-ąjį anekdotą apie blondines varo ir sustot nežada. Mat, blondinių diena šiandien. Galėtų ir pritildyt, vis tik aš blondinė. Kaune į autobusą įlipo bendražygės truputį pažįstamos ir visai nepažįstamos Asta ir Vitalija. Iš karto prisiminiau vaikystę, kai stovėdavau prie būrelio dūkstančių neapžįstamų vaikų ir žiūrėdavau. Prieit nedrįsdavau, o jie manydavo, kad aš pasipūtėlė, nenorinti su jais žaist. Taip ir grįždavau namo apsiašarojusi, kad niekas nenori su manim draugaut. Kažkur manyje tebeslypi tas nedrąsus vaikas trokštantis žaist, bet bijantis išsižiot ir nors žodį ištart. Mokėjau žaisti viena tuomet, moku ir dabar. Bet draugijos kartai taip norisi. Tai va, dabar ir džiaugiuosi, ir bijau.
Pagramantyje išsiropštusios iš autobuso, patampiusios užtirpusias kojas einam į bažnyčią. O stebukle, atrakinta. Bažnytėlė medinė, sena, tokios mane labai žavi.
Ši nuotrauka iš rudens žygio pabaigos, daryta iš autobuso stotelės pliaupiant lietui. Bet bažnytėlė tokia pati ir dabar.
O šią įkėliau iš wikipedijos. Matosi visas kompleksas. Bažnyčia pastatyta dar 1774m., kiek supratau tokia ir stovi iki šiol. Aišku, buvo atnaujinama, remontuojama. Bet koks stebuklas, kad nesudegė, niekas nesugriovė. Pastatas iki mūsų dienų turi būdingas tik tokiems statiniams Žemaitijoje formas, lotyniško kryžiaus. Viduj altorius, skulptūros mediniai. Išlikę nuo XVIIIa. pabaigos. Kiek tokių išlikusių turtų turim? Kiek medinukų išlikusių visame sviete? Nežinau. Bet visais atvejais tai didžiulis turtas.
Dar nukeliaujam į kleboniją ieškot antspaudukų. Klebonija įsikūrusi Pagramančio dvaro palivarko vietoje.
Kitas lankymo punktas kavinė, norim pietų! Kodėl vieni miesteliai turi kavines, dar tokias puošnias kaip čia, o kitur eini kelias dienas ir nieko. Kainos po Vilniaus irgi atrodo simbolinės, pvz., šamo porcija 4.5 Eur, ir dar labai skani. O svarbiausia, nereikia tempti ant kupros maisto dienai ar dviem. Na, šį kartą aš ir netempiu, nes maisto atsargos saugiai ilsisi namų šaldytuve. Pirmą kartą pamiršau ryte įsidėt į kuprinę tokį svarbų daiktą. Juokingiausia tai, kad įsidėjau servėtėlių nusivalyt ūsams po skanių kepsnelių, mėlynų, gražių. et... būna gi visokių pirmųjų kartų. Prisikimšusios pilvus trumpam išsiskiriame. Bendrakeleivės žengia link Pagramančio piliakalnio ir dar kažkur. Aš taupau koją ir lėtai traukiu link Pagramančio lankytojų centro bei, turbūt, laukiamiausio objekto - Pagramančio apžvalgos bokšto. Bokštas visai netoli, gal pora km nuo miestelio. Nespėjau nė įsijausti į Kelią ir aš jau regiu jį, bokštą, tiek daug kartų apžiūrinėtą nuotraukose, kad, atrodo, buvau ir mačiau. Įdomi nebokštiška konstrukcija, nesunku užlipti, o vaizdai nuo jo ...vaizdingi😀. Tikrai labai gražu akis paganyt iš 12m aukščio į Akmenos ir Jūros upių santaką. Nuo bokšto vingiuoja toks kaip ir tiltas, ne visai per upę, greičiau šalia. Sako, reikia įbristi į abi upes, nes vienos vanduo visada šaltesnis. Aš ir šiaip eidama vengiu nusiaut batus, kad vėliau drėgnos batuose nesugalvotų pūslių padovanot. O šiuo metu kojos grūdimas į žygio batą ne pati maloniausia procedūra. Užteko gražių reginių.
Na, ir kur gi tas ąžuolas? Bet prieš tai reikia pereiti kabantį tiltą. Centre sakė, jei bijau, šalia yra senas betoninis. Nebijau, man net patinka tie siūbuojantys tiltai. Šis naujas, tvirtas, mažai ir supa.
Prasiūbuoju per tiltuką, pasigrožiu vaizdais nuo jo ir jau ąžuolas moja man savo galingom šakom, siūlo tikrą pavėsį. Gėris, nes saulė plieskia kaip reikiant.
Tikras gražuolis. Spėjama, kad jam gali būti apie 600m. Dar toks gyvybingas. Man labai patinka senųjų ąžuolų žievė, kokių tik raštų ten nepamatysi. Klesteliu pavėsyje, taip gera, net snūdas ima. Vis tik kėliausi apie 5val., 5 valandas kračiausi autobuse, nenuostabu, kad miegelis lydi. O dar tas šakų siūbavimas ir šnarėjimas. Prisimenu, kaip nenuoramas savo vaikus, dar kūdikius, migdydavau tėčio sode po medžiais. Žiūrėdavo žiūrėdavo ir miegelis juos greit rasdavo. O ąžuolas auga privačioj teritorijoj, kuriops savininkas drožėjas iš medžio, būtent ąžuolo. Turi puikią reklamą savo darbams.
Ir kur tos mano pakeleivės? Jau beveik valanda kaip aš čia. Man rūpi laiku pasiekt Tauragę, gi reik maistelio nusipirkt. Kitoj nakvynėj, Mociškiuose, tai nebus nė parduotuvės, nei kavinės. Va, kokia aš nerami, amžinai planuojanti, skaičiuojanti į priekį. Kitokia ir nebūsiu, matyt. Tauragėj miesto šventė. Jos žada suspėt. Kažin ar pavyks. Aš irgi mielai nueičiau į koncertą pilyje, bet koja koja...Na, va, ir straksės pasirodė.
Kodėl straksės? Todėl, kad pasigėrėjusios ąžuolu, nukūrė kaip stirnos. Ir aš kartu. Man tempas visai tiktų, bet koja ėmė tyliai šnypšt. O man ką daryt, skuodžiam toliau, nes ir laikas spaudžia, o dar labiau gąsdina debesis horizonte, toks tikras pajuodęs pikčiurna.
Skuodėm, skuodėm. Jau pradėjau zirzt, kad reikia poilsio. Susėdom pakelėj ant žolytės, valgom. Mane užuomaršą vaišina. O debesis vis artyn, o gal ne, gal šonu praslinks. Griaudžia. Na, tegul burba, mažiau mums gal klius. ir tikrai, geras pasitaikė pikčiurna, bent palaukė, kol pavalgėm. O po to jau skalbė kaip reikiant. Gerai, kad šalia buvo dideli medžiai. Sulindom, vis mažiau užlijo, ir pralaukėm. Vasariškas lietus, ilgai netruko. Po to tik eit buvo lengviau.
Taip atėjom į Dapkiškes. O man, jaučiu, reik baigt eit, nes ėmė skaudėt ne tik kulną, o visą koją. Draugelės nuėjo į Bendruomenės namus pasipildyt vandens atsargų, o po to sustabdė man mašiniuką. Nuėjau apie 17km, užteks šiai dienai. Pasitaikė geri žmonės, pavežė iki Gedimino gatvės, kurioje mes užsisakėm nakvynę. Ačiū jiems. Liko nueit visai nedaug. Atėjau iki namo, jergutėliau, butas gal 6am aukšte. Užlipau. Kur dėsiuos. Teko iš dėžių ir antklodes su pagalvėm žvejot, ir patalynę. Viską apvilkau. Pasirodo, reikėjo parašyt pageidavimą, kad norim paruoštų lovų, nes kitiems nepatinka, jei patalynė apvilkta. Hmmm, pirmą kartą su tokiais cūdais susidūriau. Ai, visa tai tik kelionės nuotykiai. Tiesa, dar vonioj perdegusi lemputė, tai administratorė patarė pačioms pasikeist arba, kas čia tokio, naudotis vonia atvirom durim. Būtų viskas kaip reikiant, nebūtų ką prisimint. Pirmą kartą butą užsakinėjau. Ir ateity jų vengsiu.
O diena buvo graži. Tikrai norėčiau parodyt viską, ką mačiau saviškiams. Ir labai laukiu rytojaus, kai įžengsim į Prūsiją. Po kokių 7-8 Šilutėj praleistų metų (ne ištisai ten buvom, bet labai daug laiko) man šis kraštas kažkoks ypatingas, labai mielas ir pasiilgtas, nes jau šešti metai, kai sodybos nebeturim ir į ten nevažiuojam.
2024.06.01
Atbudau 4val. Visos miegam vienam kambary, stengiuosi gulėt kaip pelė po šluota, kad kambariokės nenuvarytų miegot į vonią, būt labai kieta. Taip prasikuičiau lovoj dar valandą, kol iš tų ramiai gulėt pastangų liko tik niežulys. Taigi, atsikėliau 5val., tyliai tyliai susikroviau, pasidariau kavos, užsipyliau košės ir pavalgiusi išėjau. Pusė septynių, o aš jau einu. Tiksliau šlubuoju link degalinės, nes be tikros kavos nepabusiu. Bet koja kojytė kaip ne mano, skauda tirpsta, nežinau nė kaip ją statyt. Degalinės yra gėris. Ten ir kavos, ir užkąst galima bet kuriuo metu. Dar nusiperku sumuštinį pietums, nes parduotuvė dar toli. O, jei kartais nedirbtų, tai badu nemirsiu. Dar užmatau skanių bandelių su aguonom ir marcipanais, dar šiltos, traškančios. Bus vakarojimui. Į ką jos pavirs per 30km ėjimo kuprinėje, geriau negalvot. ilgokai sėdėjau toj degalinėj, svarsčiau eit į Mociškius, ar į autobusų stotį ir vežt savo skaudamą koją namo. Bet kaip dabar imsi ir pabėgsi gėdingai iš mūšio lauko, nevalia. Eisiu pirmyn tuos 27km. Sau pažadėjau, kad, jei bus prastai, ryt ryte važiuosiu namo, neisiu iki Viešvilės.
O nusukus gaunu dovanų aguonų lauką. Kadaise keliaujant Toskanoj negalėjau atsigėrėt jų šilkiniais žiedlapiais, pas mus tokių didelių laukinių kažkaip nemačiau. Augdavo kur smėlynuose tokios suvargę mažulytės. O jau pernai net kelis sykius užėjau gražius laukus. Gražūs jie, aišku, miestiečiams, ūkininkams gal tik piktžolė, net nežinau. O vilniečiai pernai tuntais lėkė link Trakų, grūdosi, gaudydami tą vienintelį nepakartojamą kadrą. Kažin kiek kartų namie į jį pažiūrėjo ir pasidžiaugė. O keliaujant pėsčiomis gauni vaizdų be eilės netikėčiausiose vietose. ir dar turi sočiai laiko ir noro pasidžiaugt.
 |
Šešuvis
|
Dar tik aštunta valanda, o jau šilta. Laukia tikrai pirties diena. Tai koks džiaugsmas, kai atsiduri miške. Ir miškai šiandien lydėjo ilgai, tikra atgaiva akims ir kūnui. Miške eidama aš, atrodo, ne pavargstu, o pailsiu. Laukuose visai kitaip jaučiuosi. Gražūs tie toliai, matosi daug dangaus, bet man miške geriau ir tiek. Pripratau per tą vos ne tūkstantį nueitų kilometrų Lietuvoje (520km Camino LT, 300km Camino Žemaitija, 150km Camino Aukštaitija) prie visko ir laukų, ir miškų, ir žvyrkelių, ir žolės iki pažastų. Visur man gražu ir gera.
Taigi einu sau miške, tik strykt strykt po kojomis nuliuoksėjo voverytė. Gražuolytė. Po kokių penkių minučių į priešingą pusę nubidzeno lyg mangutas (usūrinis šuo). Žvilgtelėjo į mane, bet nepasiskubino. Ką, jau manęs net žmogum nelaiko? Negi tokia nusikalusi, kad jam nebaisu. Vėliau žinovai paaiškino, kad nuo karščio ir žvėrys aptingę.
Staiga vidury miško lentelė "Molynai". Net juokas paėmė, na, kur čia tie molynai. Va, smėlio, smilčių gatvių, kaimų daug, tik niekad negirdėjau molio gatvės. Tikriausiai yra, tik retai. Praėjau tuo keliuku, nemačiau nė kaimo, nei molio.Karštą dieną žygiuojant toks vaizdas glosto širdį, t.y., šešėliai. Vakar smarkiai palijo, nuo medžių dar ir gaiva dvelkia. Kas be ko, vėjelis ir kokį lašą ant sprando tekšteli. Malonumas. Akys ieško geltonos spalvos, nors čia tankus miškas, nelabai voveruškos į tokį lenda.
Taip ir atitapsėjau į Dauglaukį. Pusiaukelė. Didelė bažnyčia ir mažytė parduotuvytė. Bet taip reikalinga pakeliui. Dairausi kavos aparato. Nėra nė viduj, nei lauke. Pardavėja sako, kad mane matė šlubuojančią anksti ryte iš Tauragės, spėliojo kur aš su ta kuprine šliaužiu. Na, gražiau pasakė. Pasiūlė man kavos. Neatsisakiau. Prie durų pastatyta kėdė, kad iš toliau atėję pirkėjai galėtų pailsėt. O aš gi iš labai toli, tai ir pasėdėjau ten pusvalandį. Gėriau kavą, beje gerą, valgiau ledus. O pardavėja stebėjosi, kodėl aš einu tokiu lanku, per Žukus būtų daug arčiau. Na, einu kur kriauklės veda. Pailsėjusi iš vėsios parduotuvytės nėriau laukan, į šilumą. Kokia ten šiluma, karštis.
Išėjau į T formos sankryžą. Ženklas pralinksmino. Tai kairėn ar dešinėn? Žinojau pagal žemėlapį, kad bus posūkis dešinėn, bet vistiek įdomu, kaip be telefono žinot kur eit. Priėjusi arčiau pamačiau prie dešinio posūkio rodyklės užrašą Camino Lituano. Va, ir neliko intrigos.
Miškai baigėsi. o laukuose tikra pekla. Saulė plieskia veidan be gailesčio. Atrodo, ir mano skrybėliukas varva. O miškas tik toli toli matyt. Kur dėsies, ėjau ir nueisiu.
O, kai laukai baigėsi, ir eiti liko nedaug. Na, gal valandą, ne daugiau. Ir paskutinis išbandymas: lieptelis kažkur ten žemai. Nulipt iki jo tokie ale"laiptukai" padaryti, pereit tilteliu tai nebaisu, bet užsiropšt stačiu šlaitu į viršų, tai olialia. Gerai, kad nešlapia. Tai paslidinėčiau. O koja jau rėkte rėkia. Tikrai ilga diena. Kaip įdomu, už tiltelio prašienautas takas. Na, tikrai kažkas mūsų laukia. Tik kad manęs niekas nepasivijo. Jaučiu, mano draugės nušlavė Tauragės mugę. Dar keli šimtai metrų ir pasirodė mūsų nakvynės sodyba. O, visai gražu. Šeimininkė parodo du namelius, klausia, kurio norėčiau. Hmmm, o kuo jie skiriasi? O jie vienodi. Tai prašom tą, kuris arčiau, nes galiu toliau ir nenueit. Juokai, čia, jei reiktų dar kelis km nutursenčiau. Dušo!!! Šeimininkė puola įjungt elektrą (dėl saugumo, jos iš anksto nejungia) ir kažkas nesiseka, dingo elektra visoj sodyboj. Nėr elektros nėr vandens. Net šalto. Aaaaa. Prižada, kad už valandos grįš vyras ir tikrai viskas bus. Lovos baltumas akina. Ir kaip ten tai valandai išsitiest tokiai murzei. Gerai, rankšluosčiai labai dideli ir tamsūs. Tiks. Kaži, gal čia upė netoli, pūkštelčiau, kad ir koks šaltas vanduo būtų. Bet netikrinsiu. Gulėsiu. Tik ėmiau snaust, šeimininkas pranešė, kad jau elektra yra. Vaaau, tuoj į dušą. Sako, palaukit, sušils vanduo. Ne, man gerai bus, aš vandenį sušildysiu. Gerai, kad tas mano greitis negreitas, nes elektra dar kartą dingo. Bet iš karto vėl įjungė ir visa kita rutina.
Dar šeimininkė pasakė, kad bus turistų grupė, vyks edukacija apie lietuvninkų valgius. Ir mums trims bus po šiupinio lėkštę. Ačiūūūū.
Dar snusteliu, atpėdina damos. Keista, bet aš jų pasiilgau. Vos pažįstu, va, ką reiškia kelias, bendrystė greit atsiranda. O čia kaip tik šiupinys atkeliauja. Ir dar kafija su štrudeliu. Balius.Šiupinys puikus. Kafija irgi. Bet jau štrudelis! Tokio skanaus nė Austrijoj nevalgiau. tiesa, naminio Austrijoj neteko ragaut. O čia plutelė traška, obuolių daug. Tik be padažo. Vėliau šeimininkė Rasa papasakojo, kad išmoko jį kepti iš šišioniškės močiutės Ketės. O Ketė iš savo močiutės. Bent receptas, tikras paveldas. ir, kai Ketės paklausė, kaip daryt padažą, ji net pyktelėjo, nes jos močiutė taip kepė, jos mama taip kepė ir ji taip kepė. Ir ne kitaip. Va, taip. Tokią gražią istoriją paporino šeimininkai. Per edukaciją jie abu pasipuošia šišioniškai. Būt smagu sudalyvaut. Gal kada nors.Dar paklausiau kaip iš čia pasiekt kokį autobusą, tai vėl sėkmė: šeimininkai ryt iš pat ryto lėks į Kauną, paveš mane. Koja dėkavoja, o aš norėčiau eiti eiti.
Pasėdėjusios paplepėjusios išsiskirstėm link lovų, visos pavargę. Draugelės sugebėjo prisukt po 34km, tai man, turbūt, kliuvo kokie 27km. Tokiam karšty per akis. O ir uodai bei kitokie kandantys pradėjo pult, skaniai pavalgėm skaniom patapom. Su Asta dar plepam kambary, temų kiek nori, gera. Tik pro langą užmačiau raudonuojantį dangų. Sakau, žiūrėk saulėlydis koks, tik medžiai užstoja. Išėjom į lauką ir ai oi, mūsų trobelė stovi ant Jūros kranto. Ir laiptai padaryti žemyn nuropot, krantas tai aukštas. Va, man tinginei, nors kiek būčiau apsidairiusi, kai atėjau.
O jau saulėlydis, gražesnių nebūna (tik prie jūros iš mažosios raidės). Stovėjom, žiūrėjom, svajojom. Ir kaip greit viskas kinta, vis daugiau aukso spindesio aplink, paskutiniai spinduliai dar šiltai glamonėja įkaitusią odą, dar diena nepasiduoda. Betgi saulytė rytoj vėl pasirodys, vėl kažkas pyks, kad per karšta, kažkas deginsis nejudėdami, kad tik daugiau spindulių gautų, o kažkas eis toliau, kažkas važiuos namo. Gyvenimas sukasi, nesustoja, tik spėt džiaugtis
O šis momentas "pagautas" tą pačią akimirką, tik žiūrint į kitą pusę. Va, toji nueinanti nepasiduodanti džiaugsminga diena.
Ryte pusryčiaujam, kraunamės kuprines ir atsisveikinam. Neturiu net mūsų visų nuotraukos. Turim susitikt dar kartą. Draugės patraukia link Žukų ir Viešvilės, aš atsidususi lipu į šeimininkų mašiną. Širdis nori eiti eiti, bet elgiuosi gi protingai, pasigydysiu tą uždegimą ir vėl eisiu. Nes šitaip šlubuojant galima ilgesnių pasėdėjimų gydant koją prisišaukt.
Šeimininkams reikėjo kažkur į Karmėlavą, bet nuvežė mane į stotį. Ačiū jiems, jų Mociškių palivarkas nuostabus ir jie puikūs žmonės. Tikiuosi čia dar grįžti. Dar noriu pasibastyti mano pamiltame Šilutės krašte, Mažojoj Lietuvoj.
Gero kelio mano žygio draugėms.
Komentarai
Feliksas