2024.04.18 Su Trenkturu, Otvocke, Lenkijoj

 Į Trenkturo organizuojamą žygį Otvocke, kuris yra prie Varšuvos, išsiruošėme būtent dėl noro pabimbinėt po Varšuvą. Tiek kartų pralėkta pro šalį, keliaujant į tolimesnius kraštus. Pora kartų prasukta pro centrą pažiopsant į miestą pro langus. O lankiausi ten pora kartų, paskutinis 1989m.. Irgi užsukome pakeliui, keliaudami pirmą kartą pas Loretą. Kipras su studentų statybiniu būriu Lenkijoj praleido vieną vasarą. Ir būtent Varšuvoje ilgiausiai buvo. Tai tą kartą pabuvo mūsų gidu. Keista, bet pamenu tik kur palikome mašiną ir kaip lipome į pilį. Tai buvo didelės kelionės pirmas punktas, kiti įspūdžiai užklojo Varšuvą. Kokius keturis kartus keliavome po Lenkijos įvairius kampelius per pastaruosius metus ir mums patiko. Atėjo eilė pamatyti kaimynų sostinę. Žygis šeštadienį, mes išriedam ketvirtadienį ryte. Ir pirmas sustojimas bus Vilanove, Lenkijos karalių vasaros rezidencijoje. Šią vietą irgi įsiminiau iš Kipro pasakojimų, kaip ten gražu. Mes gi tupėjom uždaryti, tai kiekviena išvyka buvo įsimintina šventė. Ir pasakojimų laukdavom visi. Man dar nuskilo pakeliaut su "Rasa", pamatyt kitą pasaulį, nors visų tų laisvų žmonių galimybių gal ir nesuvokdavom.

Tai va, šį kartą tik nakvynės krepšys, ir dar vienas su žygio drabužiais ir pora daiktelių jame. Būtinai knyga! 

Naktį mažai miegojau, truputį neramu, kaip seksis vairuot. Nors atrodo, kas tie 500km, ne tiek važiuojam. Bet esam patyrę vilkai, puikiai žinom, kad nedaug yra 300km, kiti virškilometriai pradeda vargint. Betgi čia Lenkija su geriausiais šiuo metu keliais Europoj, manau. Riedam greitai ir patogiai. Labai norim spėt į Vilanovo rūmų vidų pasidairyt, o ten paskutinius žiūrovus įleidžia 15val. Bet, kai kertam sieną, prisimenam, kad sutaupėm valandą laiko, tiek kiek skiriasi mūsų laikai. Puiku, lengvai spėsim. Ir spėjam, nors išsukus iš greitkelių tenka vėžlint. Parkuojamės kuo arčiau, ne sezono metas, vietą randam lengvai. Susimokam, pasidairom kuria kryptim mums dumt ir pirmyn. Pasirodo, kasos už kokių 300m. Pro medžius nesimatė. Kažką skaičiau, kad ketvirtadieniais lankymas nemokamas, bet bilietų skaičius ribotas. Taip ir nesupratau, kam jis ribotas. Mat, pasigirsiu, skaičiau visus aprašymus lenkiškai. Pereidavau į anglų kalbą, kai jau visai pasimesdavau. Tai va, prašom dviejų bilietų pensininkams. Tuoj paduoda, dar kartoju, kad senukams, bet tik juokiasi kasininkė ir sako, nesvarbu, nemokami šiandien. Malonu, nuskilo. O rūmai olialia. Didžiuliai, puošnus fasadas. Nesitikėjau. Ir viduj neprastai. Kažkokiu būdu rūmai liko nesugriauti per karą, išsaugota daug originalių daiktų.

Ši karalių vasaros rezidencija įkurta Lenkijos karaliaus bei Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio iniciatyva. Barokinius rūmus projektavo italas Agostino Locci 1677-1696 metais. Pradžioj tai buvo gana kuklus pastatas, bet, laikui bėgant, plečiamas, pristatinėjamas. Nuo 1805m. rūmuose veikia Karaliaus Jono III  muziejus. Ir rūmai, ir vidaus ekspozicija tikrai nustebino, netgi pribloškė. Net labai. Man tai buvo įspūdingiau net už Versalį. Turtingas fasadas, dar turtingesnis vidus.

Ir dar keista, kad jokio pelėsių anei dulkių kvapo. Dėl šių dalykų, pamenu, turėjau išeit iš Fontenblo rūmų, ašarojau ir Versalyje. Ašaros dar nieko, bet, kai imu čiaudėt, tai visi tik šnairuoja. Šiais laikais čiaudėtojai įtartini.

Fasadą puošia Vytis bei Lenkijos herbai. Kažkur yra ir Žemaitijos skulptūra. Neradom. Mes vis ieškojom kažko susijusio su Lietuva. Daugiausia Lietuvos radom, kur  minima  Gegužės 3d. Konstitucija bei Liublino unija. Na, ir mūsų kunigaikščių  portretai. Apie Liublino uniją dar kažką žinau, o va apie konstituciją beveik nieko. O tai buvo pirmoji konstitucija, kitur statutas, Europoje. Aišku, kas sovietmečiu labai ten dės į vadovėlius tokius dalykus. Ir pati nepamenu, ką žinau iš mokyklos, o ką iš tėčio pasakojimų.

Daug kur buvo užrašai, kad nefotografuot, tai aš tik truputį išdrįsau.

Įspūdingas ir parkas. Tik buvo vėsoka, na, ir ten didžiuliai rožynai, tai šiuo metų laiku šio grožio nepamatėm.

Šalia rūmų Potockių mauzoliejus. Tai S.K. Potockio iniciatyva dar 1805m.dalis rūmų buvo atverta lankytojams, t.y., atidarytas vienas pirmųjų Lenkijos muziejų. Ten demonstravo savo kolekcijas. 

Mauzoliejus pastatytas 1836m.

Džiaugėmės čia apsilankę ir, jei kada dar pasitaikytų proga, mielai apsilankytume dar kartą. Praleidom gal keturias valandas, bandydami viską apeit ir susidaryt bendrą vaizdą. Kitą sykį galėtume slankiot ten, kur įdomiausia mums.Važiuojam ieškot viešbučio. Užsisakiau per vidurį tarp Varšuvos senamiesčio, Vilanovo bei Ovocko, kur vyks žygis. Gal keistai atrodė, kai radom viešbutuką vos ne parke, aplink nieko daugiau. Bet mums nieko ir nereikia. Restoranėlis yra pačiame viešbutyje, pavakarot yra kur, jei norėsis. Kambarys mažokas, tik šokt ten nesiruošiam. Švaru, jauku. Hole bariukas su kavos aparatu, gėrimais ir, aš pirmą kartą mačiau, kraneliu, ir kurio atsukus bėga kas? Neatspėsit. Ogi prosecco. 

Viskas įrengta itališku stiliumi, vadinasi irgi Villa Toscana. Kiemelyje fontanas, skulptūros. Ši vargšė dama be galvos irgi, turbūt, itališka😀.

Krentam nusnaust, aš, naktį mažai miegojusi, nusnaudžiu geras dvi valandas. Vakarienė čia pat, tik nulipt žemyn. 

2024.04.19 Varšuvoje

Ryte nuotaika puiki. Žada lietaus, bet mes nebijom. Pusryčiai ir važiuojam į centrą, tiksliau, į senamiestį. Kaip seksis vairuot? Pasibandėm grįždami iš praeitos kelionės, pasimakalavom centrinėm gatvėm. Po Vilniaus kamščių, pasirodo, niekas nebaisu. Truputį įtampos, kai reikia rangytis tom trijų keturių aukštų sankryžom, pataikyt į reikiamą išvažiavimą, laiku užsiimt teisingą eilę. Bet sekasi visai gerai. Dar vakare žemėlapyje susiradom parkingą visai šalia senamiesčio, ten ir važiuojam. Į kairę, vėl į kairę ir op mes parkinge. Bet tai koks jis mažas. Ir dar pilnas turistų autobusų. Ir tarp tų autobusų tik vienas išvažiavimas - tiesiai gatvėn. Gerai, truputį spėjau akies krašteliu pamatyt, kad reikia įvažiuot pro kitą tarpą. Apsuku ratuką ir pataikau į lengvųjų auto tarpiuką. O ten telpa gal 10 automobilių. Aišku, vietos nėra. Bandau lįst šalia mikriuko, įlendu ir suprantu, kad ten nėra vietos. Kaip nekenčiu važiuot atbulom. Kol dejuoju, lyg vienas mašiniukas ruošiasi išvažiuot. Algis išlipa palaikyt man vietos, jei išvažiuos. Bet ne, žmonės sulipo ir valgo ten kažką.  Bandau judėt ir pamatau, kad Algis suka rankom malūną, greitai suka, reiškia, pyksta. Išlipu, rėkiu kas nutiko. Išgirstu, kad greičiau, kiek galiu vietą laikyt. Pasirodo, išvažiavo kitas mašinytė, man mikriukas užstojo, nemačiau. Iš to džiaugsmo pirmu bandymu atbula privažiuoju ir dar galą įgrūdu tiksliai į tarpą, kas retai pavyksta. Įveikiam lenkiškus nurodymus parkavimo automate ir visa diena mūsų! 

Laiptukais užlipam prie pat pilies, į Pilies aikštę. Apsižvalgom. Centre Zigmanto Vazos kolona. 

Tai seniausias pasaulietiškas paminklas Varšuvoj, pastatytas 1643-1644m, kolonos aukštis 22m. Dabar stovi jau trečioji kolonos versija. Pirmoji kolona buvo iš raudono marmuro, kurį atplukdė Visla iš Lenkijos pietų. O toks marmuras ir vadinamas "zygmuntowka". Maždaug 500 žmonių rideno koloną iš pakrantės į tuometinę pagrindinę kelių sankryžą, kur ji stovi ir dabar. Tik sankryžos kaip ir neliko. Laikui bėgant marmuras erodavo ir koloną pagamino iš granito. Per karą, kai Varšuvą griovė, kad jos neliktų, kolona irgi nukentėjo, subyrėjo į tris dalis. Bet statula praktiškai nenukentėjo, nukrito sėkmingai. Su paminklu siejamas prietaras, kad, jei karalius dėl kažkokių priežasčių pamestų kardą, tai reikštų nelaimes bei miesto žlugimą. Bet karalius išdidžiai tebelaiko kardą, pranaušaudamas Varšuvai gražią ateitį. Kuo džiaukimės ir mes, nes, jei kažkas nutiktų Lenkijai, vargu, ar sveiką kailį išneštume ir mes.

Pasidairę keliaujam į pilį. Lenkijoj lankydami bet kokius muziejus labiausiai domimės savo istorija. Džiaugiamės radę Vytį, savo kunigaikščius, žemėlapius ir pan. Tiesa, dažnai surandam aprašymus, kad lenkai kovojo, nugalėjo, o lietuvius pamiršo paminėt. Tokias istorijas girdėjom ir Rygoj. Bandėm gidui girtis, kad lietuviai jų teritorijoj mušė švedus. Jis nepasidavė. Tiek to.

Varšuvos pilis viena svarbiausių vietų Varšuvoje o ir visoje Lenkijoje. Čia Varšuvos pradžia. Pilis, o ir didžioji dalis senamiesčio buvo sugriauti karo metu. Ir viskas atstatyta, atkurta pagal brėžinius, nuotraukas ir pan. Pilies atstatymui lėšas aukojo gyventojai, mat komunistinė valdžia pinigėlių neskyrė. Mes ne specialistai, jei nežinotume istorijos, vargu, ar suvoktume, kad pilis lankymui atverta tik 1984m. Na, Vilanovo daug įspūdingesni rūmai. Bet ir čia yra ką pažiūrėt. Labai džiaugėmės pataikę į Mateikos paveikslų ekspoziciją. Buvom įsitikinę, kad Žalgirio mūšio drobė kabo Krokuvoje, tai neieškojom. Pasirodo, Varšuvos muziejuj. Gal kada nors. Nesam smarkūs muziejų lankytojai. Vieno per dieną mums užtenka. 

čia karaliaus miegamasis. Pasakojama, kad Jo didenybė miegojo pusiau sėdomis, kad išvengtų insulto. Atrodo, pavyko, mirė ne nuo insulto.

Gerai, kad šalia mūsų gidas pasakojo ekskursantams šią istoriją, ir puiku, kad suprantam lenkiškai. Vis giriuosi ta kalba, bet ji labai praverčia kelionėse. O sudėjus rusų bei lenkų kalbas, suprantamos kažkiek visos slavų kalbos.

 Iš pilies nuėjom link Arkikatedros, paskui pasileidom kur akys veda, tiesiog žioplinėdami. Iš tiesų tai ėjom link senosios Wedel cukrainės. Pasirodo, skanusis "Paukščių pienas" pirmą kartą buvo pagamintas Lenkijoje, Varšuvoje. Wedelių cukrainė ten atsirado dar 1851m. Įmonė gamino puikų šokoladą. Gamina iki šiol. Nežinojau apie jį iki šios kelionės. Tikrai geras.  Paukščių pieną pagamino gerokai vėliau, 1936m. Įmonę tuo metu valdė gal bent trečia karta. Paveldėtojas Jan Wedel po kelionės į Prancūziją, kur nežinau ką ragavo, sukūrė originalų kremo receptą ir pradėjo jį gaminti aplietą šokoladu. Išpopuliarėjo žaibiškai. Kurgi ne, taip skanu. Baigiantis II karui, pralaimėjus Varšuvos sukilimą, savininkas buvo išvežtas š koncentracijos stovyklą. Darbininkai dalį įrangos suslėpė, užmūrijo. Nuo vokiečių tai apsaugojo, bet nuo rusų tai ne. Ištampė tie ką kur galėjo, kaip jie daro visada ir visur. Bet po karo įmonė pradėjo dirbti. Jos savininkas, išgyvenęs konclagerį, irgi ten dirbo, aišku, greit buvo išmestas. Gerai, kad kažkaip viskas išsilaikė. Atėjus nepriklausomybei, paveldėtojų neatsirado, bet įmonei bent jau grąžintas Wedel vardas ir gaminama jo produkcija. Ir išlikusi viena senoji cukrainė. Mus tokios vietos žavi ir traukia. Galima juoktis, bet tokiose vietose jaučiasi kažkokia dvasia ir tai yra tikra gyvenimo istorija, nors ir nelabai sena. Tai va, eidami link tos cukrainės kelis km, gerokai pasidairėm po miesto centrą. 

Katedra

Paminklas A. Mickevičiui

Turgaus aikštėje. Pažiopsojom, ir, aišku, užuodę kavą, prisėdom prie staliuko. Kavinėse ta kava visai pakenčiama. Aišku, padavėjas įperša ir pyragaičių. 

Karmelitų bažnyčia

Mokslų akademija, Koperniko p.

Prezidentūra. Foto pasiskolinau iš Turizmobaze.lt

Ėjom ėjom ir atėjom į kavinę. Lyg ir pietų metas, lyg ir alkani, bet kavinukė tokia jauki, kad pasidairę apsisprendžiam pasiimti dar po vieną firminį pyragaitį (Ilona, neskaityk), o vakarienę pavalgysim viešbutyje. Ir kava puiki, ir pyragėliai skanūs. Ir man interjeras kažkodėl taip priminė "Tulpę". Na, kauniečiai, batų pardavėjai, negi nebuvo kitų vietų batais prekiaut. O, jei būtumėt išsaugoję "Tulpę", kokie dabar būtumėt mylimi ir originalūs. Batų parduotuvė su kavine. Deja. O Palangos "Vasara". Ar čia tik man sentimentai? ir t.t.

Čia yra ir maža parduotuvėlė. Perkam lauktuvių kačių globėjams ir sau tik mini paragaut. Pamenu mūsiškį "Pauksčių pieną", niam. Pasirodo, šiuos saldainius sovietų vadaivadukai gavo dovanų ir, kaip tuomet buvo natūralu, kažkam įsakė juos pagamint. Na, įsakyta padaryta. Reikia pripažinti, kad įsakymą įvykdė puikiai. Tikrai buvo skanūs. Įdaras buvo kelių spalvų. Pamenu, man skaniausi buvo su gelsvu viduriuku. Aš, jau studentė būdama, pasiimdavau adatą ir durdavau į saldainį, kad išsirinkčiau su tuo gelsvu įdaru (aišku, tėvams šių dalykų nedemonstravau ir net nepamenu ar kada papasakojau). Ko gero, likusius ramiai pribaigdavau kitą dieną. Beje, prieš kelis metus nusipirkau dėželę paragaut. Nusivyliau. Vidus kažkoks šleikščiai saldus. Bijau reakcijų, ai, tie daugiamečiai, vėl sako, kad jų jaunystėj viskas buvo skaniau.

Skonis skoniu, laikas keliaut toliau. Link kažkurio aukšto aukšto pastato, visad smagu pasidaryt iš viršaus. 

Taip jau nutiko, kad stalino dovana pasipainiojo pirmoji. Ten ir pasikėlėm. 

Tie raudoni stogai - Senamiestis. Toks mažas. Pagarba, kad tiek atstatė tiksliai kaip buvo. Aš buvau iš tų, kurie manė, kad nereikia statyt Žemutinės pilies muliažo. Dabar jau nesu tokia tvirtai įsisitikinusi. O, kai žiūriu į Varšuvą, nė abejonių nekyla, reikėjo tų muliažų. Gal dvasia miesto ne ta, bet vaizdas kažkoks ano dingusio miesto yra. Kaži, ar jie turi knygą "Dingusi Varšuva"?

Pučia stiprus vėjas, reik ridentis iš čia. Rodos, ir lietus renkasi. Žadėjo lietingą dieną, o ryt, kai žygiuosim, ištisinį lietų. Buvo nebuvo. Mūsų laukia lenkų pasididžiavimo Šopeno muzikos koncertas. Kažkur senamiestyje. Dar reikia nueit. Norėjau į vakarinį koncertą prie žvakių. Bet, koltik  norėjau ir nieko nedariau, neliko bilietų. Bet ir gerai, labai vėlai baigtųsi. Šis koncertukas labai laiku. Leidžiamės žemyn ir einam atgalios link Senamiesčio. 

Likus iki tikslo kokiam puskilometriui pradeda kapsėti. Skėtis kur? Aišku, mašinoj.  Bet tik kapsi, nebaisu. Randam salę. Pasikabinam striukes, rodom bilietus. Simpatiški vyrukai pakviečia per pertrauką pasivašint taure prosecco arba stiklu sulčių. Būtent pasivaišint. Vau.  Salė nedidukė, telpa koks 100 žiūrovų, labai jauki.

Nuotrauka iš interneto

Mūsų telefoninius bilietus išmainė į gražius popierinius. Kitoj pusėj programa. Net aš žinau daugumą kūrinių. Labai lauksim antros dalies. Ne ne, ne dėl prosecco, kuris programoje pažymėtas, turbūt, tom trim žvaigždutėm, o būtent valsų. Jie nuostabūs.

Kai atėjo pianistas Maciej Poliševski (Poliszewski), žioptelėjau. Smulkutis kūdutis kokių 100 metų su didžiule sidabrine kupeta plaukų. Na, toks pasakų herojus. O dar pasidėjo ant klavišų visai ištiestus pirštus. Galvoju, nieko gero. Ilgokai taikėsi prie kėdės, salėj mirtina tyla. Beje, už mūsų susėdo krūva lietuvių. Ir ...užgrojo. Jetau, taip skambančio fortepijono nebuvau girdėjusi. Ar instrumentas, ar nuostabi akustika ar tie pirštai darė stebuklus, bet išsilydžiau. Sėdėjau gal nekvėpuodama. Trumputė pertrauka, kaip tik neskubant išgert prosecco, siūlė ir antrą taurę, atsisakėm (!!!). Ir valsai...nuplukdė jie į svajų pasaulį. Ir sklido šie nuostabūs garsai mums, ir gal skirti Kipro lenkiškajai linijai, jo gi močiutė buvo tikra lenkė iš Varšuvos, ir gal mums visiems žemėje ir danguje. Nemoku parašyt kaip buvo gera. Ir profesoriui tikrai ne šimtas metų, ir koks skirtumas kiek, grojo jis puikiai. Visi plojo, jis gal tris kartus grojo bisui, kol paėmė ir užvėrė fortepijono dangtį.

Beje, koncerto metu gana smarkiai nulijo. Bet, kai mes išeidinėjom, jau nebe. Kažkaip iš salės išėjau pirma su kitais lietuviais. Juos praleidau prie rūbinės, sakydama, kad lauksiu vyro, nes nemačiau, kur jis pakabino striukes. Atėjo vyras, o taip viską žino. Paduoda man striukę, tikrai mėlyna, tik ne mano. Susiprotėjau tik, įkišusi ranką į rankovę. Sakau, greit kabink atgal. Ok, duoda kitą, irgi spalva maniškės, betgi čia liemenė! Lietuvių kompanija jau garsiai juokiasi, mes irgi. Jie siūlo imt kokią raudoną, ryškesnė spalva. Bet trečias kartas nemelavo, gavau savo striukę ir išplaukėm ieškot mašinos. Ne išėjom, o būtent išplaukėm vis dar lydimi valso akordų. Ir Varšuva pasirodė po koncerto daug gražesnė. Dar pasidairom po Pilies aikštę, pamojuojam Vazai ir palinkim jam tvirtai bei ilgai laikyt savo kardą, pavaikom balandžius ir lipam link Vyslos ieškot kantriai laukiančios mašinytės. Ate, Varšuva. Neilgai viešėjom, bet įspūdžių prisigaudėm sočiai ir akims, ir ausims, ir gomuriui ir širdžiai. Ar labai tu mums patikai, net nežinau. Didelis miestas, matėm, aišku, tik dalį jo, kaip, beje, ir daugumą miestų. Neilgai ir viešėjom. Gal dar kada užklysim, kas žino.

Iš tiesų, tai dar dvi naktis leisim Varšuvoj, tik toliau nuo centro ir užsiėmimai bus kiti. Keliaujam į viešbutį. Pagaliau pavalgyt ne saldumynų. O mūsų restorane šiandien gyvos muzikos vakaras. Gyvi groja net du muzikantai, fortepijonu ir saksofonu. Groja populiarią muziką, linksma pietaut/vakarieniaut. Salė pilna žmonių. Ir iš kur ten jų atsirado tiek . Rodos, namų aplink nematyt. Bet aplink pastatą daug automobilių, matyt, penktadieniais, kai groja muzika, netingi atvažiuot.

Kaip karališkai stovi mašinytė, gali grožėtis savimi veidrodyje. Kiemelis nedidelis, o tie veidrodžių intarpai tvoroje labai praplečia erdvę.

Restorane laukdami savo patiekalų mėgaujamės kas alumi, kas kokteiliu, klausomės muzikos ir sėdim patenkinti. Savotiškos tos mūsų ekskursijos. Žiūrim kas mums įdomu, nebūtinai tai turistiniai objektai. Daug vaikštinėjam tiesiog dairydamiesi, savo tempu. Ir mums labai patinka. Nesam mes miestų mėgėjai. Ir džiaugiamės, kad ryt atsidursim miškuose.

2024.04.20 Otvocke, žygyje

Otvockas prieš karą buvo Varšuvos kurortas, įsivaizduoju tokio tipo kaip prie Kauno Kačerginė ar Kulautuva. Rašoma, kad tai rojus architektūros mylėtojams. Pažiūrėsim po žygio ką ten mylėt.

Tikrinu orų prognozes su viltim, gal bus geresnės negu vakar, gal nelis visą dieną. Deja, sako, lis. Kemšam į kuprines visus lietpalčius nuo lietaus, kokius tik turim, lietaus kelnes. Ginsimės, slėpsimės, bet eisim. Kol kas nelyja ir gerai.

Startas tikrai gražiame parke prie gražių rūmų. Kaip įprasta TrenkTuro žygiuose puikiai dirba savanoriai: pasitinka gatvėse, rodo, kur važiuot parkuotis. Pasisekė pasistatyt mašinytę kokia 20min. ėjimo iki starto. Einant į startą ne taip svarbu, bet po žygio, jei reikia pėdint iki mašinos kelis papildomus km, norisi keiktis. Pasiimam savo apyrankes, pasidžiaugiam linksma muzika, daug besišypsančių veidų aplink. 

Ir iškeliaujam. Vis dar nelyja. Ačiū oro reguliuotojams, kas jie bebūtų. Čia jau žydi alyvos. Mūsų kieme išvažiuojant dar tik maži pumpurėliai tebuvo. Va, ir prisimenam, kad nuvažiavom 500km į pietus. Miestelio pakraštys, gražūs namai, išpuoselėti kiemai, idealiai švaru.

Trasa visą laiką driekiasi miškais, tai pušynais, tai beržynais. Pušynai tai visai dzūkiški, eit smagu. Beveik lygu, pakilimai menki. Tai einam gana greit ir lengvai. Lietus pasislėpė, ir, o dangau, išlindo saulytė. Poilsio punkte gavom skanios arbatos ir po didžiulį pakelį sausainių. Sausainiai į kuprinę, arbata į pilvą.  Tie, kas eina didelius atstumus, gauna ir šilto maisto, šimtukininkai net kelis kartus. Lenkiu galvą prieš einančius 70 ar 100km. Stipresni 100km įveikia per 17-18val. Dauguma eina parą ir ilgiau. Va čia vieno žygeivio įspūdžiai:

Vaizdas, kurį pamatė tik vienetai Otwocke žygiavusių - raudonas saulėtekio dangus (patikslinimas - pasirodo tai Šiaurės pašvaistė). 

Miškais tamsoje kančios sukaustytais veidais sliūkinantys, šlubuojantys žygeiviai-zombiai, visomis išgalėmis stengdamiesi įveikti savo ambiciją. Stotelėse kritę žygeiviai-negyvėliai, kurie nusprendė, kad jiems viso šito jau gana, ir aplink juos plušantys savanoriai, padėdami įlipti į Krituolių autobusiuką. Nustebino ir žygeiviai-miegaliai, kurie paryčiais nusprendė nebekovoti su apimančiu miegu ir prigulė tiesiog trasoje pasnausti, nusiavę batus, lietuj lyjant, pasidėję galvą ant kuprinės. Žygiuodamas ilgai, pajunti kaip gamta nueina miegoti vakare ir kaip ji pradeda busti paryčiais. Tad ilgų distancijų mėgėjams, tikrai rekomenduoju bent kartą atrasti lėtą ėjimą. 

Nueiti 100km atstumą per 17-18 val. yra kur kas lengviau, nei nueiti jį per 24-25 val. Tad mano aplodismentai, visiems bandžiusiems ir įveikusiems 100tuką, o ypatinga pagarba tiems - kas nepasidavė ir pamatė šį magišką saulėtekį. Gal šiandien ir bus sunki diena, bet jūs tai padarėt!

Jaučiu, net girdžiu mintis "Kokia nesąmonė, kam taip kankintis" ir pan. Bet puikiai žinau, koks saldus jausmas apims šiuos žygeivius finiše. Toks gero pasididžiavimo jausmas, pakylėjimas. Pergalės skonis oi koks saldus. Ir tai lydės ilgai, bent iki kito žygio. Kartą paragavęs negali sustot.

Labai graži miško paklotė. Net mintyse sulyginau su rūmų parketais. Vieną grožį kūrė rankos, kitą gamta. Ir abu puikūs, abiem gėrimės vienodai smagiai.

Miške aptikom senas, turbūt, žydų kapines. Įdomu ar prieš pora šimtų metų šioje vietoje buvo kokia gyvenvietė. Juk nebūtų kapai vidury miško.

Viens du trys, žengia Vilė ir Algys. Ir atžygiavom gana greitai į finišą, ten, kur ir startavom. 16km man mažai, bet mano tinginiukui Algiui pakanka. Rinktis skirtingų atstumų nesinori, jei jau išsiruošiam kartu, tai ir einam kartu. Finiše mums užkabino medalius ir pavaišino skaniais bananais.

Namie jau visa pakaba apkabinėta medaliais. Gal vaikiška, bet smagu.

Bananai buvo skanūs. Nesu didelė jų gerbėja, bet po žygio labai tiko. Taip ir nelijo! Sekasi gi mums su oru. Pailsim patogiai ant suoliukų ir einam ieškot pietų. Naivuoliai, kavinės netoli starto/finišo sausakimšos. Tai nieko, tuoj google susirandam dar kelias, pėdinam į mašinytę ir važiuojam pasidairyt į tą išgirtą architektūrą ir susirast pietus. Radom Rotušę. Gražus pastatas, bet jis liūdnai vienišas. Kitas kažkur toliau. Kas liko, tai gražu, tik negausu. Ir kai išmėtyta kvartaluose, tai mes nesam toookie žinovai ar mėgėjai, kad jų ieškotume. Na, Otwockas tikrai primena Kulautuvą. 

Susirandam kavinukę, vėl kokteilis ir alus, vėl skanūs pietūs. Truputį pasidalinam įspūdžiais iš žygio. Abiems geriausias įspūdis, kad nelijo! Nė lašo mums nekliuvo. Tik saulytė spinduliukais žaidė. O trasa gera, graži. Tik vien dėl jos tikrai nevažiuotume tų 500km. Bet būtent trasa pakvietė mus į ilgai atidėliotą kelionytę Varšuvon.  Ir taip smagiai praleidom laiką.

Grįžus į viešbutį, vos ne tą pačią minutą pradėjo lyti, ir naktį pylė kaip reikiant. Prabudusi pagailėjau tų, kurie dar trasose ir vėl užmigau. Kelias namo nerpailgo. Sekmadieno rytas, keliai tušti. Namus radom, kur palikom. Gera išvažiuoti, gera ir grįžti.

Po kelių dienų gavom žygio suvestinę. Algis džiaugsmingai perskaitė, kad jis ir vėl buvo vyriasias žygeivis. Tik, deja, nė minutė nepraėjo to džiaugsmo, kai kitoje pastraipoje perskaitė, kad vyriausias šimtukininkas buvo...74 metų. Va taip. Ką tik maniau, kad mūsų amžiuj tokie atstumai neįkandami. Pasirodo, viskas įmanoma. Ne ne,  aš ne tokia aktyvi ėjikė, neinu kas rytą miškan, nors šalia jo gyvenam., nespėsiu, turbūt, šimto nueit. 

Bet kasdien eit nors šimtu metrų daugiau negu vakar turėtume kiekvienas savo sveikatos, geros nuotaikos labui. Neagituoju, konstatuoju. Puikiai girdžiu visokius ne, net ir savo.

Ir vėl kelionytė nusisekė. Varšuva kaip miestas, na, rašyčiau 8 iš 10. Bet Vilanovo 100 balų. O nuotaika puiki. Reikia truputį pasiskaitinėt prieš kur nors pajudant, ar tai būtų LT, ar toliau, ar arčiau. Tuomet smagiau ir lengviau kelionės laikas eina. Mūsų tikslas nėra daug daug "Must see" objektų. Ir visada susirandam sau mielų vietų ne iš šio sąrašo. Aš noriu miestą pajusti, stengiuosi ir kartais puikiai pavyksta. Gal čia tos vadinamos patyriminės kelionės.

Dabar planuosiu Camino kelius, o rudeniop bus matyt, Šiaurėn ar į Pietus.