2024.03.19 Camino KRK, Baška - Kornič

 Išaušo septintoji Kelio diena. Atsibudau anksti. Truputį gaila, kad šiandien jau baigsiu eit tikrai neeilinį savo kelią, atvėrusį neregėtą grožį, parodžiusį, kiek daug galim nuveikt, kai norim. Gaminu pusryčius, skubam, valgom, bėgte į mašinytę ir jau dardam. Dalį kelio eisiu viena. O tarpiniame miestuke Punat manęs lauks Loreta. Abi pradėjom eit, abi kartu ir baigsime. Sunkiai  randam kaip privažiuot prie vakarykščio pabaigos taško ir aš išeinu. Aukštyn žemyn. Bijojau šios atkarpos kopimų. Bet kaip ir paprastai būna: baisu, kol stovi už durų. O įeini ir padarai ko atėjęs. Taip ir pasirodė Punat. Suradau laukiančią kompaniją Loretą, Algį ir Želimirą. Kavos!

Punat toks didesnis uostas. Ne, ne kruizinių gargarų, o tų gražiųjų baltų burlaivių, jachtų ar kaip juos ten teisingai pavadint. Kavinukių krantinėj net kelios veikiančios. Ilgokai pasėdim, paplepam.  Reikia eit. Liko tiek nedaug. Po pasėdėjimo lyg ir tingisi. Bet judam aukštyn. Toks ten ir aukštyn, nestatu ir keliukas kaip keliukas. 

Ir traukiam ieškot antspaudukų. Aš skubėjau į pasimatymą, ėjau tiesiausiu keliu. Užlipam iki bažnyčios, bet ten jo nėra. Klausiam vienuolės, gal žino kur. Sako, prie Trijų Kryžių. Bet mes ieškom kito. Einam nosis sukišusios į žemėlapius, aš telefone, Loreta popieriuje. Na, stovim nurodytoj vietoj. Bet nerandam. Loreta  sako, einam, apsieisim. Bet aš kad užsispyriau rast. Einu ratais aplink, šniukštinėju kiekvieną plyšį. Ir staiga akis užklūva už mėlynos spalvos prie grindinio. Ir sugalvok tu man šitaip. Dėžutė visai žemai, užkišta už laiptų, einant gatve niekaip nepamatysi. O ir dairėmės aukščiau, kur visad rasdavom. Radom ir valio.

Punat bažnyčia, kur tikėjomės rast antspauduką.

Šis kelio tarpas ne toks įdomus, tiesiog takas tarp miestukų. Aš jau nenoriu niekur skubėt, ryte tingėjau, dabar jau gaila, kad baigiasi mano ėjimas.

Štai ir finišo taškas. Aš net graudinuosi. Jaučiuosi taip, kaip kiti, galbūt, įkopę į kokį Monblaną. Tuoj privažiuoja ir mūsų vyriukai. Ir negaliu patikėt savo akim. Ogi jie atneša laurų vainiką. Man jau ritasi jaudulio, džiaugsmo, dėkingumo ašaros. Tai man tikrai ypatinga diena, gyvenimo įvykis. Draugams, atrodo, irgi. Bandau dėkot už pagalbą, už tikėjimą. Ypatingai ačiū Algiui, kad vežiojo mane, laukė. Juk kokios jam atostogos, vis laukti. Prisipažino jis, kad, pasidairęs į tas trasas, manė, jog viską mesiu po kokių trijų dienų.

Želimiras traukia šampaną ir net puodelius, atsiprašo, kad taurių nėra. Ir sako, kad šaus prie bažnyčios durų, tiksliai finišo vietoje. Kažkaip gal neįprasta. Bet visi tokie linksmi. Dar grasino išlaistyt tą šampaną ant manęs, na, kaip Formulėj 1. Bet kartais gerai, kad mes truputį žili, atkalbėjom.

Nemoku aprašyt tos nuotaikos. Aš ją jaučiu iš kiekvienos nuotraukos, žiūriu ir virpuliukai bėgioja. Juokėmės kaip vaikai, kitos močiūnės pritars man, kad juoktis mes dažnai pamirštam, tai kiekvienas smagus juokas brangus. Beveik šokom rateliu. Visi visaip prisidėjo prie šio nuotykio, visi ir džiaugėmės.

Ir čia dar ne pabaiga.

Paskutinis 24as antspaudukas slepiasi saloje. Taip taip, reikia plaukti laiveliu. Vasarą tai ne problema. Bet dabar dar laiveliai krante. Betgi Loreta profesionali gidė, dirbo ne vienus metus. Tai pasirausė savo atminty, rado kapitonų telefonus ir vieną prikalbino mus plukdyt. Laive kvepėjo dažais, nes jį ką tik po remontų nuleido į vandenį. Ir tikrai plauksim. Tiesa, antspauduką uždėjo kapitonas. Saloje vienuolynas, matyt, vartai irgi žiemai dar uždaryti. Čia tik man šilta. Kai pasakėm, kad aš ką tik baigiau eit Camino Krk, kapitonas puolė vaišint savo vynu bei savo spaustu aliejum. Pasigyrė, kad čia jo žiemos darbai. Vasarą plaukioja, žiemą gamina gėrybes. Vynas kaip vynas, o aliejus puikus. Tiesa, duonos jis neturėjo, tai o jau Želimiras visada visko turi. Atnešė duonutės, dažėm į lėkštelėn įpiltą aliejų. Skanu. Aš tai ir alkana jau buvau. Mums besivaišinant prie laivo priėjo kas? Ogi Matea, muzikantė. Pasisveikinom kaip seniai nesimatę geriausios draugės. Kelias greit suartina. Ji kažkur pametė draugę, nerado to paslaptingo antspauduko. Aiškinom, kur jį rast, kvietėm plaukt. Ypač aktyviai, aišku, agitavo kapitonas. Bet ji tik užsidėjo antspauduką, truputį pasivaišino ir nuėjo ieškot ir draugės, ir nerasto antspauduko. O mes išplaukėm. 

Pasiplaukiojom vos ne pora valandų. Aš net sušalau, nepasiėmiau net striukės, tokia sušilusi buvau. Bet kaip smagu ant vandens. Kadaise nemažai palukiodavom Kauno mariose ir su draugų jachtom, ir su motorinėm valtim, ir net su tėvų irkline valtele. Bet tai buvo seniai, tuo smagiau buvo šiandien stebėti saulės zuikučius, apžiūrinėti laivus pakrantėse ir tiesiog svajoti. Kokie dėgingi esam draugams už šią pramogą.

Grįžom pas mus pavakarieniaut, smagiai skaniai pasibuvom. Jau neilgai, daug emocijų, daug džiaugsmo irgi atima energiją. Draugai išvažiavo, o mes truputį pradėjom tvarkytis.

Parašiau šeimininkui, kad sėkmingai baigiau savo ėjimą, kad buvo labai gražu. Jis atsakė, kad ten daug akmenų, sunku eit. Tai sakaiu, kad esu dėkinga likimui, kad leido man pranešt savo metus tokiom gražiom vietom. Pasirodo, jo uošvienė šiuo metu camininasi kažkur Ispanijoj. Gyvena Rijekoj, visai šalia Krk salos, bet, kad čia yra kelias, nežinojo. Na, kelias gana šviežias, atsiradęs prieš du metus.

Ir dar paprašiau sąskaitos už mūsų vieną papildomą dieną bei Loretos dvi naktis. Ir gavau prizą. Atsakė, kad mokėt nereikia, kad jis džiaugiasi, jog mes gerai praleidom laiką jo šalyje. Baigus Camino LT gavau iš nepažįstamųjų zlotų bilietui į koncertą, dabar sutaupiau apie 60Eur. Hmmm, reik pamąstyt.

Ryte susikrovėm savo turtus ir patraukėm į Krk miestelį. Ten turėčiau gauti sertifikatą. Na, noriu kaip vaikas ir gana. Atstumai tarp miestelių čia trumpi, visur ne daugiau 30km.

Dar paklaidžiojom po senamiestį, aišku, išgėrėm kavos. Ir gera ta kava, ir, palyginus su Vilnium, pigi. Pati brangiausia buvo 1.5Eur, Vilniuj pigiausia 2Eur. Tas pats su kokteiliais. Gerai, kad Vilniuj retai kur einam tiek kavos, tiek kokteilių. Čia kelionių džiaugsmeliai.

Ir pagaliau iškrutam į Lovran. Pabūsim dar ramiai dienelę kitą, pailsėsim prieš vairavimą namolio. Šiandien aš jaučiu visą ėjimo nuovargį. Natūralu, kūnas leido man nueit kiek noriu, dabar prašo poilsio.

Draugai laukė su pietumis. Na, pas juos ne tik kad nebadausi, bet reik saugotis kitos nuodėmės - persivalgymo. Šefas Želimiras ruošia stebuklingus patiekalus. Kartą paragavęs negali sustot. 

Dar pasivaikštom Lovrane. Pasiilgom gražiosios krantinės. Atvažiuojam kaip į labai savą mylimą vietą. Atrodo, pulk į pasaulį, lėk kur nebuvai. Bet kažkodėl kojos, ratai ar galva vis nori į tas mielas vietas. Truputį pakeliui pasidairom naujuose kampuose, susiradę kažką sau įdomaus. Ir vaikštom šypsodamiesi. 

Vėl smagiai vakarojam. Tikrai mes visi dar labai geros nuotaikos, džiaugiamės gyvenimu. Tiek prisivaišinom, kad Želimiras net neįsiūlo šampano.  Ryt jau keliausim. Visiems dalykams ateina pabaiga, taip ir mūsų puikiosios atostogos jau baigiasi.

Kitą rytą truputį liūdna kaip visada atsisveikinant. Ir aš staiga išgirstu savo balsą, siūlantį išgert tą šampaną. Nė mintyse lyg nebuvo tokių norų. Ir še tau, kažkas iš užslėptų smegenų vingių prabilo. Puolu teisintis, kad pajuokavau. Bet visi patikėjo. Ir pakėlėm taures už tai kas buvo ir už tai kas bus. Vairuotojai mažiau, liekantys daugiau ragavo. Butelis tuščias, apsikabinam, dėkojam ir keliaujam. Laukia 900km su trupučiu. Jei nepajėgsim, stosim nakvynės kažkur anksčiau. Pajėgėm! Keliai geri, orai geri. Tiesa, į priekį važiuot visada lengviau, laukia nuotykiai, nekantru pamatyt kas įvyks kelionėje. Atgal, na,  ne visad taip norisi namo kaip iš namų. Tai ir emocijos ne tos. 

Slovėnijoj miestuke makteliu ne į tą išvažiavimą iš žiedo. Ir, sėkmė, pataikom į degalinę su neįtikėtinai pigiu kuru, tik 1.42 Eur/L. Visoj kelionėj sekėsi šį kartą rast benziną už mažiau 1.5Eur. O ir kavinukė šalia, dar mėgaujamės skania kava.

Dar stojam Austrijoj truputį skudurėlių. Per mažai pasiėmiau, vilkiu tą patį megztuką, su kuriuo karsčiausi po kalnus. Norisi švarių. Ne problema. Megztukas 6 Eur, bliuskutė 3 Eur ir važiuoju toliau patenkinta.

Austrijoj pakelėse jau geltonuoja forzicijos. O Čekija pasitinka mus neregėta žiedų gausa. Kai dėl remonto teko iš greitkelio nusukt į šalį, keiktelėjau. Atvairavus kad ir pakaitom virš 700km, bet kokie trukdžiai erzina. Bet, kai įlindom į baltų žiedų tunelius, viską pamiršom. Šitaip sodriai žydi slyvaitės, vyšnaitės, kad kvapą gniaužia. Keliukai medeliais apsodinti, šakos jau virš kelio palinkę, tai ir atrodo kaip tuneliai.. Net langą pravėrę uostėm saldų aromatą.

Nakvynę Lenkijoj prie Čenstakovos pasiekiam jau sutemus. Spėjam picerijoj pavakarieniaut ir krentam į lovas kaip užmušti. Kitą dieną jau likę tik apie 700km, riedam ramiai. Varšuvoj dar užsimanau pasidairyt nors pro mašinos langą į miestą. Ir traukiu pagal nuojautą link centro. Pataikau, pravažiuojam centrinėm gatvėm. Visai gražu. Tikslas dairytis buvo, nes ruošiamės balandžio mėnesį atvažiuot į Trenkturo žygį, kuris vyks šalia Varšuvos. Tai tuo pačiu norim pagaliau ir kaimynų sostinę kažkiek apžiūrėt.

 Dar kelios valandos ir namai. Šį kartą net maistą perkamės savo Norfoj, ne Lenkijoj. Tiesiog kitasi kartais grįždavom žymiai vėliau, Lietuvoj jau viskas būdavo uždaryta. .

 Namie randam gėlyčių, saldainių ir prosseco butelį. Kaip smagu ir šilta širdy, kai kažkas laukia. O dar katės rėkdamos trinasi apie kojas. Gal priekaištauja, kad labai ilgai gyveno prižiūrimos kaimynų, lankomos vaikų. Pasiilgom miauklės jūsų, pasiilgom. Tyliai nuryjam mintis apie Pūkį.

Susitempiam vidun krepšius. Aš dar beveik viską išdėlioju į vietas. Ragaujam prossecą, tebesidžiaugiam pavykusia kelione, kuri truko beveik tris savaites. Ir per ją tiek visko įvyko. Ir slidinėjom, ir kopinėjom, gėrėm gražius vaizdus, apkabinom draugus. Džiaugėsi ir siela, ir kūnas. Kas gali būt geriau?

Kol rašiau ir Velykos įpuolė. Puošėm namus, dažėm margučius. Seniai nesiruošiau su tokiu džiaugsmu. Gera nuotaika dar neapleido. 

Didžiausia puošmena mano laurų vainikas. Kabo sau vietoj, kur vis einu pro šalį. Ir šypsomės mudu vienas kitam, ir siunčiu ačiū Loretai su Želimiru. Tarp kitko, vainikas iš tikrų tikriausių lauro lapų. O jie labai kvapnūs, nelygint su tais iš pakelių. Kas norėtų, kreipkitės.

Margučius daužėm pas Rūtą sodyboj.

Sveiki sulaukę šv. Velykų. Gyvenimas gražus!